Vytautas LUKŠAS, www.alkas.lt
Nacionaliniame dramos teatre užvakar (2010 11 23) pristatyta teatrologės Daivos Šabasevičienės pokalbių su žymiu aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Valentinu Masalskiu knyga „Valentinas Masalskis: ieškant teatro”, taip pat parodytas jo režisuotas Vilniaus kolegijos jaunųjų aktorių trupės spektaklis „Kalnas“.
„Kalnas“ jau pakeliavęs po Lietuvą ir Europą, spalį sužavėjęs prancūzų žiūrovus Lione, pakeri garso, ritmikos, dainos, judesio, šokio ir kolektyvo darna. „Kalnas“ – gerai mūsų pasakose, mitologijoje žinoma gyvenimo metafora.
Šis spektaklis ne tik jaunųjų aktorių „Kalno“ papėdė, bet ir kūrinys atskleidžiantis harmoniją slypinčią mūsų gyvenime, šalia sistemos, kurioje gausu skubėjimo, sumaišties, vartotojiškumo.
Knyga yra apie tai, ko mes nepamatysime per televiziją. Joje atskleidžiamos V. Masalskio teatro paieškos bėgant gyvenimui, tačiau pats aktorius teigė knygos neskaitęs ir pilnai pasitikįs autore. Žmogus yra lyg tekantis vanduo, jo pažiūros ir mintys nuolat bėga, verda, kunkuliuoja, šioms sustojus įsivyrauja mirtis – vanduo prašvinksta. Dėl tos pačios priežasties jis negalįs žiūrėti ir savo senų spektaklių ar filmų, nes šiandien viską darytų kitaip.
Pedagogas pavaišinęs studentus silkę su baravykais nuo dukters vestuvinio stalo kalbėjo: dažnai esame linkę atsakomybę ir pareigas suversti kitiems: sakome projektas vyksta, mes jame dalyvaujame – tačiau jam nepavykus, esame linkę suversti kaltę projektui, bet ne sau. Režisierius nemėgstąs konstruoti teatro tarsi lego kaladėlių: viskas ko mums lietuviams ir globaliems europiečiams šiandien labiausiai trūksta – tai bendruomeniškumo jausmas. Kiekvienas aktorius ir kiekvienas iš mūsų turįs surasti ir atiduoti save bendruomenei, kolektyvui. Tik nuolat iš savęs reikalaudami daugiau, nei kiti būsime tikras kultūros elitas.
Valentinui Masalskiui svarbus asmenybės ugdymas: vaišindamas studentus ir atiduodamas save jis žino, jog studentas tą patį darys savo mokiniams ir vaikams. Ypatingą dėmesį jis skiria vyrams, kurių šiandien labai trūksta. Moteris – intelektuali, viskuo besidominti, išmintinga, o vyras – žioplelis jos pašonėje, nieko nebesugebąs: pradedant nuo komplimento moteriai, baigiant gyvenimu. Vyrų trūksta ir jo jaunimo teatro trupėse. Dideli žmonės kyla iš mažų žmonių, atkeliauja iš mažų miestelių ir kaimelių – ten kur tebėra ryšys tarp žmonių ir bendruomenės. Režisierius keliauja po miestelius ir ne labai mėgsta didmiesčių, taip pat jam nepatinkąs Vilnius, tolesnę veiklą su jaunimu jis ketinąs tęsti Klaipėdoje.
Savo kūryboje režisierius siekiąs rituališkumo, teatre turėtų būti kuo mažiau žodžių, tačiau daug veiksmo, muzikos ir ritmo, Valentinas Masalskis teatrą sulygina su sutartinėmis. Senosios baltiškos tradicijos, kurių tikslas ugdyti bendruomeniškumą, labai svarbios Valentinui Masalskiui ir jo tolerantiškai bei internacionalinei šeimai – tuo įsitikinome savaitgalį alkakalnyje atlikdami tradicines, senovines jungtuvių apeigas. Kiekviena apeiga yra mistinė, mistinis yra ir teatras, jis įgyjąs šventumą. Mūsų senosios raudos ir atliekami per vestuves verkavimai – taip pat yra teatras, o verksmas yra muzika – pasakojo aktorius, prie šventinio stalo pagarbindamas svečius ir mokydamas teatrališko verksmo įmantrybių.
httpv://www.youtube.com/watch?v=nsjCxXuHkk0
Teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Valentinas Masalskis: ieškant teatro” – atviri ir aistringi pokalbiai su vienu ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre – Valentinu Masalskiu, kurio karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku.