A.Kasparavičius. Balsavimas internetu: saugu ar ne?

Andrius KASPARAVIČIUS, pilietis.delfi.lt

Kadangi dešimt metų dirbu kompiuterių sistemų administratoriumi „online“ kompanijose, kurios valdė ir valdo nacionalinius kompiuterių tinklus, kūrė paieškos sistemas, atliko dideles pinigines transakcijas, apie tai turiu tvirtą nuomonę – nesaugu. Kodėl? (iš anksto atsiprašau už techninius terminus, tačiau rimta diskusija ar medžiaga be jų nėra prasminga).

Jei problemų nesuprasčiau, sakyčiau „puiku“! Juk iš naudotojo pusės – viską lengva atlikti nuo kėdės, neišlipant iš lovos. Tačiau atsakingai informuoto piliečio akimis, tai yra labai nepaskaičiuotas žingsnis. Rinkimai turi atitikti bent du kriterijus: turi būti anonimiški ir saugūs. Pagal esamą projektą – estišką modelį – balsuoti būtų galima keletą kartų, nors balsas būtų užskaičiuotas tik paskutinis. Tai reiškia, kad biuleteniai bus sužymėti, ir tik nuo atskirų niuansų priklausys, lengva ar sunku bus atsekti, kas kaip balsavo.

Taigi, kas tuos niuansus sužiūrės, kas užtikrins, kad visų Lietuvos kompiuterių ir komutatorių mikroschemos, laidai, išraizgyti po visą Lietuvą, tarnybinės stotys nebus pažeisti kokio nors polimorfiško (keliaveidžių, savaime kintančių) Rytų ar Vakarų žvalgybų, ar šiaip kokių tironų viruso.

Kitaip nei dabartiniai rinkimai, kur balsavimas/skaičiavimas vyksta apylinkėje, kas užtikrins, kad interneto srautas (vadinasi, ir balsai) tekės ten, kur jis turi tekėti? Tam paprasčiausiai kol kas nėra priemonių pačiame interneto projekte (tiksliau, tai numatoma pradėti diegti kitų metų pradžioje ir užtruks gal penkmetį) – raktažodis „Certification of Internet Resources“. O kad Lietuvos srautas buvo nukreipiamas per Rusiją beveik niekam to nepastebint, esu rašęs interneto operatorių grupėje, o paskui ir Rusijos forume.

Aš net 10 metų dirbdamas su panašaus saugumo reikalaujančiais IT projektais, negalėčiau per daugelį savaičių patikrinti sistemą tiek, kad būčiau užtikrintas jos saugumu. Popierinės rinkimų sistemos bet kurį atskirą elementą (tiek perskaičiuoti balsus apylinkėje, tiek sulyginti suvestines apygardoje ar Respublikoje) galėčiau patikrinti per parą – dvi. Rinkimuose, deja, negali paprašyti aiškios išklotinės kaip e – banke.

Jei balsavimas būtų atviras, visi galėtų sutikrinti suvestines, tačiau įsivaizduokite, kad jūs neturite išklotinių ir įrodymų, kiek pinigų yra jūsų banko sąskaitoje – kaip sužinosite, kad ten kažko trūksta, juo labiau įrodysite trūkumą? Rinkimai į valdžią (vadinasi, ir į korupciją) nuo seno viliojo piktnaudžiauti, sukčiauti ne tik pavieniui, bet ir organizuotai, viena valstybė turi interesų kitoje ir taip toliau, todėl kaip galima pasitikėti be visiško patikrinimo?

Dabar rinkimų procese dalyvauja dešimtys tūkstančių visuomeninių organizacijų, politinių partijų atstovai, o kaip galėtume pasitikėti grupele finansiškai ir, tikriausiai, politiškai angažuotų žmonių? Todėl „I-balsavimas“ prieštarauja konstitucijos 55, 78, 119 straipsniams, kurie sako panašiai: „renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Sakykite, prašau, kokia čia bus lygi rinkimų teisė, jeigu šių balsų tikrumą iki galo patikrint niekas negalės, o autoritetingais vadinsis grupė iki 20 – ties žmonių?

Niekas patikrinti negalės todėl, kad tokios rimtos kompiuterių sistemos spragos kartais yra pastebimos praėjus daug laiko ir neanonimiškose sistemose. Anonimiškose sistemose visi galai – kaip į vandenį. Prieš porą savaičių didžiuosiuose Jungtinės Karalystės dienraščiuose mirgėjo „Interpolo“ vado ir Olimpinių žaidynių 2012 organizatorių perspėjimai – didžiausias pavojus kyla internete, įskaitant ir e – bankininkystę.

Balsų supirkėjui būtų kaip niekad lengva garantuoti pirkinį – paprašyti balsuoti prie pirkėjo akių, o tada atimti balsavimui skirtą kompiuterinę kortelę su e – parašu iki rinkimai baigsis. Be to, iš kur jūs žinote, kad jūsų e – parašo kopijos niekas neturi arba „master“ parašas nebuvo nutekintas taip, kaip nutiko su įvairiausių video kodavimų mechanizmais, įskaitant „Blueray“ ir paskutinį HDTV šifravimo mechanizmą HDCP?

Kalbant apie bendro naudojimo „SSL“ šifravimą, tai jo mazgai, kaip ir kiti interneto ištekliai, tebėra valdomi JAV Vyriausybės. Juk neprašytumėt amerikiečių, kad jie mūsų balsus suskaičiuotų? Neužmirškime, kad 95 proc. naudotojų kompiuteriuose veikia šiemet rekordinius pelnus padvigubinusi de facto monopoliu piktnaudžiaujanti JAV kompanija „Microsoft“. Ar kas nors žino, koks jos kodas ir kaip ji gali aktyvuotis tam tikrais momentais – atskiras didžiulis klausimas, kurį bandėme nagrinėti kartu įkurtoje organizacijoje „Atviras kodas Lietuvai“. Šiuo klausimu pirmiausiai turėtų užsiimti valdžios vyrai.

O ką kalbėti apie tvarką valstybės viduje, juk dar visai neseniai buvo uždaryti Elektroninės valdžios vartai. Prieš keletą metų visa „SoDros“ duomenų bazė buvo nutekinta subrangovų ir tai tik ledkalnio viršūnė, juk kaip paskutiniai įvykiai ir liudijimai rodo – net Seime vieni už kitus balsuoja. Kaimyninės Latvijos mokslininkas „robin hudas“ Ilmars Poikans, dirbantis „dirbtinio intelekto“ srityje, paviešinęs aukščiausių Latvijos valstybės pareigūnų algas, irgi stebėjosi tokio balsavimo entuziastais ir žadėjo bent virtualiai dalyvauti diskusijoje apie e – balsavimą.

Londono „Humanity+“ konferencijose kartu su Oksfordo ateities institutu diskutuojame įvairiomis ateities technologijomis – dirbtinio intelekto, nano, bio technologijų, jų sunkiai suvokiamą naudą ir rizikas žmonijai. Todėl man įdomu ne tik tai, ar bus įvestas toks balsavimas, bet ir antropologiškai – ar žmonės sugebės įvaldyti naujas priemones teisingai, pasipriešinti tam, kas nauja ir blizga, provokuoja būti „moderniu“, tačiau sunkiai patikrinama, paslaptinga ir gali laikui bėgant tapti tironijos židiniu. O gal žemei pats laikas „apsivalyti“, juk mūsų civilizacija ne pirmoji?

Paprastai teigiama, kad toks balsavimo būdas ypač būtų naudingas skatinant užsienyje gyvenančių lietuvių įsitraukimą į Lietuvos politinį gyvenimą, į rinkimus. Bet…

Didesniuose pasaulio lietuvių susitelkimo vietose rinkimai vyksta, norint galima balsuoti ir jokios čia problemos nėra. O kalbant apie tas vietas, kur gyvena po kelis lietuvius ir jie nenori pavažiuoti iki balsavimo punkto, noriu paklausti, ką jie turi bendro su Lietuva, jos kultūra plačiąja prasme ir jos politika? Apskritai, jeigu jūs nematysite jūsų kaimynų ir kitų žmonių einant balsuoti, kaip jūs žinosite, kad rinkimai buvo, o ne įvyko kažkas surežisuoto?

Ne paslaptis, kad kabutėse įtraukti išeivius į politinį gyvenimą, t.y. gauti jų balsų, nori kelios partijos – Liberalų sąjūdžio, kurie ir trimituoja šitą idėją paskutinį penkmetį ir kurios pirmininkas, dabar susisiekimo ministras, pasitelkia įvairius valstybinius resursus savo idėjai „prastumti“. Ir visa tai tam, kad jaunuomenė ir šiaip mažumos, paprastai tinginčios ar nenorinčios rodytis balsavimo apylinkėse, atiduotų jiems savo balsus. Na, o konservatoriai, tiksliau jų atstovas Paulius Saudargas, atrodo, irgi pastebėjo galimybę ir po Pasaulio lietuvių bendruomenės ir LRS bendros komisijos posėdžio sušvelnino toną apie balsavimą internetu. Juk jų elektoratas Lietuvoje neypatingai kompiuterizuotas, tačiau užsienyje kas kita. Pastarieji rinkimai rodo, kad išeivija balsuoja ypač gerai už konservatorius…

Tiesą sakant, nei išeivijoje, nei Lietuvoje nepastebėjau, kad kas nors kur nors norėtų ką nors įtraukti. Dažniausiai matau norą lipti per galvas, nustumti, neprileisti, užgožti ir t.t., bet atviros išbaigtos diskusijos mažai. Šiuo metu nėra techninės problemos įtraukti į sprendimų svarstymą ir priėmimą panaudojant bendro naudojimo priemones kaip wiki, e – peticijos, protų šturmus.

Žmones paskatintų domėtis valstybe, jeigu daugiau informacijos, projektų, konkursų medžiaga būtų viešinama. Tačiau to nėra valstybiniu lygmeniu. 2009 metų lapkritį Lietuvos Respublikos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje besilankiusiam A. Kubiliui klausdamas siūliau – Prancūzija, norėdama stiprinti ryšius su išeivija, Parlamente skyrė net 11 vietų emigrantams. Kokia prasmė išeiviams rinkti žmogų, kuris pilnai jiems neatstovauja?

Šiuo metu išeivių balsai skaičiuojami vienoje – Vilniaus Naujamiesčio apylinkėje. Tai – tas pat, kaip raseiniškis balsuotų už politiką, atstovausiantį Klaipėdos interesams – juk jokios motyvacijos. Tačiau A. Kubiliui tai atrodė normalu. Yra Lietuvoje naujų politikos įrankių teoretikų ir bandytojų, tiesiog reiktų pasitelkti jų žinias ir ieškoti naujų valdymo/žmonių įtraukimo galimybių.

Pavyzdžiui, kodėl nepaeksperimentuoti kitu būdu. Tarkime, įstatymus lemtų ne tik 141 Seime, tačiau 10 proc. sprendimo balsų sudarytų balsuojantieji internetu, savanoriškai, viešu – visų patikrinamu balsavimu. Tai ne tik įtrauktų žmones į valstybės gyvenimą, bet ir parodytų, kaip skiriasi jų nuomonė nuo išrinktųjų.

Pasaulio lietuvių bendruomenė siūlė, kad el. balsavimas būtų išbandytas būtent pirmiausia su svetur gyvenančiais tautiečiais. Kiekvienas rimtas uždavinys turi savo tikslus. Išbandymo tikslų neteko girdėti. Visiškai bergždžias bandymas, pvz., Jungtinės Karalystės pilietis, išvykęs į užsienį ilgiau nei 15 metų, praranda teisę balsuoti. O kaip būtų Lietuvos atveju? Tikiuosi, iš balsavimo pramogos paklydėliams nesiruošiama rengti. Teko bendrauti su Australijos ir Šiaurės Amerikos lietuviais – dalis jų tokie lietuviai, kad lietuviškai nesupranta, nors turi lietuvišką pasą. Jungtinės Karalystės išeiviai gali balsuoti ir per patikėtinį – tai manau irgi neblogas sprendimas, bent jau patikimesnis už balsavimą internetu.

Būdamas Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo nariu, likus kelioms dienoms iki rezoliucijos paskelbimo, išplatinau informaciją apie i – balsavimo pavojus LRS ir PLB nariams, raginau juos sudaryti daugiašalę komisiją, kuri išnagrinėtų i – balsavimo pavojus. Tačiau susidaro įspūdis, kad, jei reikėtų statyti branduolinę elektrinę, išrinktieji aklai pasitikėtų tais, kurie norėtų parduoti savo paslaugas, net nepatikrinę, ar produktas apskritai kada nors veikė, ar tokio modelio elektrinės saugios ir kokių ekspertų audituotos.

Kokia yra kitų pasaulio šalių patirtis šioje srityje? Lietuvoje paprastai girdime tik vieną pavyzdį – Estiją, kaip itin sėkmingą. Spaudoje vis pasirodo Liberalų partijos platinami straipsniai, kur tyčia skaitytojas klaidinamas sąvokomis I – balsavimas ir e – balsavimas. Balsavimo per internetą atstovaujamosios demokratijos rinkimuose niekur, išskyrus Estiją, mano žiniomis, nėra. Estijos pavyzdys yra beprecedentė viešųjų ryšių avantiūra, kuri neaišku kuo baigsis – juk galite ir savo namo duris nerakinti dieną, dvi, mėnesį ar metus – gal niekas net neužeis – bet juk tai nedovanotina rizika. Arba dar paprasčiau: pirkite katę maiše – gali pavykti, o gali nepavykti, bet ar to reikia?

2007 metų balandžio – gegužės mėnesiais kibernetinės atakos prieš Estiją tęsėsi kelias savaites, buvo parklupdyti visi kompiuteriniai tinklai pačiu primityviausiu būdu, Estija prašė ir nesulaukė jokios operatyvios tarptautinės pagalbos.

Estijos pabandymas nėra sėkmingas, Europos rinkimų stebėtojai davė nemažai priekaištų, apie tai galima rasti informacijos internete.
Paprastai diegiant technologijas sakoma, kad dingsta žmogiškas klaidos faktorius ir procesai tampa skaidresni. Galbūt ir su balsavimu internetu būtų taip?

Informacinės technologijos, kaip sprogstamosios medžiagos, branduolinės medžiagos ir kiti įrankiai, tėra įrankiai, kuriuos naudoja žmonės geriems arba negeriems tikslams. Automatizuojant, diegiant technologijas sumažėja netyčiniai nukrypimai ir aplaidumai, tačiau įrankių parinkimas, projektavimas ir naudojimas turi atitikti sistemoms keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir Anglijoje skirtinga darbo saugos kultūra ir įrengimai atitinkamai pritaikyti. Tas pats galioja ir balsavimui. Slaptas ir saugus balsavimas per visą internetą yra nepaprastai daug el. įrenginių ir programų apimantis, ir, kiek man žinoma, neįkandamas uždavinys. Todėl nei ypatingai daugiau balsuojančiųjų, nei švaresnis procesas būtų. Ir tai patvirtina grupė mokslininkų.