www.alkas.lt, www.klaipeda.lt
Viena Klaipėdos gatvių netrukus turėtų būti pavadinta žymaus Mažosios Lietuvos veikėjo, diplomato, tarpukario šalies užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus vardu.Tokio pasiūlymo prieš pusantros savaitės Klaipėdos miesto savivaldybė sulaukė iš Klaipėdos universiteto, kuris pritarė Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvai.
„Visiškai pritariame šiai idėjai ir tikrai šį klausimą išspręsime, jeigu ministerija mano, kad tai svarbu“, – patikino meras Rimantas Taraškevičius, lapkričio 10 d. susitikęs su užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, viešinčiu uostamiestyje.
Kaip bus įamžintas garsaus kovotojo už Klaipėdos krašto lietuvybę, spręs Savivaldybės žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų komisija. Tačiau jau dabar svarstoma, kad D.Zauniaus vardu galėtų būti pavadinta Klaipėdos universiteto teritoriją kertanti gatvė, kuri jungia Herkaus Manto ir Liepojos gatves ir kuri dar neturi pavadinimo.
Susitikimo su Savivaldybės atstovais metu buvo aptartas Klaipėdos siekis Lietuvos pirmininkavimo ES metu dalį posėdžių organizuoti uostamiestyje, nes čia yra pakankamai aukštos klasės viešbučių ir konferencijų salių. Savivaldybė tikisi ministerijos pagalbos siekiant sukurti papildomą konferencinio turizmo infrastruktūrą Klaipėdos piliavietės teritorijoje.
Užsienio reikalų ministerijos delegacija rengia vizitus po Lietuvos miestus, taip paminėdama Atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos 20-metį.
Dovas Zaunius (1892–1940) – teisininkas, Mažosios Lietuvos politinis veikėjas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1892 m. birželio 19 d. Rytų Prūsijoje, Rokaičiuose, Gumbinės valsčiuje, Lankos apskrityje, Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo Dovo Zauniaus šeimoje. 1911 m. baigė Tilžės gimnaziją. Studijavo teisę Miuncheno, Halės, Berlyno universitetuose, 1915 m. baigė Karaliaučiaus universitetą. 1917 m. Karaliaučiaus universitete apgynė baudžiamosios ir civilinės teisės daktaro disertaciją.
Dar studijų metais įsijungė į tėvo, Dovo Zauniaus vyresniojo, vadovaujamos Lietuvių konservatorių partijos veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Po Vokietijos kapituliacijos jis, kaip kvalifikuotas teisininkas, gerai pažinojęs Vakarų Europos gyvenimą, buvo pakviestas dirbti į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. 1919–1920 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi. 1920 m. paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu Latvijoje, nuo 1921 m. – ir Estijoje.
1923–1925 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, 1924–1925 m. – Rumunijoje, 1925–1927 m. – Šveicarijoje. Nuo 1925 m. Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje ir Šveicarijos konfederacijoje. 1927 m. likvidavus Lietuvos atstovybę Tautų Sąjungoje grįžo į Lietuvą ir vadovavo Užsienio reikalų ministerijos departamentams. 1928 m. paskirtas šios ministerijos generaliniu sekretoriumi. 1929–1934 m. – užsienio reikalų ministras, ilgiausiai ėjęs šias pareigas tarpukario Lietuvoje politikas. Tais metais Lietuvos diplomatija pasiekė tam tikrų laimėjimų – Hagos teisme laimėtos bylos prieš Lenkiją ir Vokietiją, priartėta prie Baltijos valstybių sąjungos sudarymo.
1934–1936 m. dirbo Valstybės Taryboje, padėdamas rengti įvairias sutartis su užsienio valstybėmis. 1936 m. išrinktas į Lietuvos banko valdybą užsiėmė valiutų kontrolės reikalais. Šiose pareigose dirbo iki mirties. Mirė 1940 m. vasario 22 d. Kaune.
