R.Jackevičius. Lietuvos pilietis – turėtų atsisakyti ištikimybės kitai valstybei Lietuvos vardan

Rokas JACKEVIČIUS, www.alkas.lt  

Manau, kad ginčas dėl dvigubos pilietybės kyla iš neteisingo suvokimo kas yra Lietuva ir kas yra Lietuvos pilietis. Taip pat prie to prisideda kitų ekonomiškai ir kultūriškai stiprių valstybių sukuriama iliuzija, kad taip daro visas pasaulis. Jei taip daro visas pasaulis, vadinasi – tai yra gerai. Neatsižvelgiama į tų šalių istoriškai susidariusią padėtį ir kokioje padėtyje yra Lietuva jų atžvilgiu. 

Svarbiausias argumentas, kuris yra pateikiamas, dėl ko turėtų būti dviguba pilietybė, yra tai, kad Lietuva nieko vertingiau už savo žmones, kad ir kur jie bebūtų, neturi. Bet neatkreipiamas dėmesys į tai, kiek tiems žmonėms Lietuva yra svarbi, koks santykis su ja išlikęs (ar tik kaip paveldėta tradicija ir kaip sentimentai) ir kiek jie yra pasiryžę aukotis dėl Lietuvos. Mano manymu, ne Lietuvai reikia žmonių ieškoti, bet žmonėms Lietuva turėtų būti reikalinga, kitaip tariant, vertybė ir turtas. Sutinku, kad be žmonių nebus ir Lietuvos. Bet jos nebus būtent be tokių žmonių, kuriems Lietuva yra vertybė ir turtas. 

Pilietybė yra susijusi ne tik su teisėmis, bet visų pirmiausia su atsakomybe ir įsipareigojimu sau, vieni kitiems ir valstybei. Tai iš esmės apibrėžia Lietuvos Konstitucija. Tik po to seka teisės. Piliečiai yra visi tie, kurie prisiekia Lietuvos Konstitucijai, jie tampa jos paveldėtojais, saugotojais ir vykdytojais savo laisva valia ir noru. Jie kuria Lietuvą (ne kopijuoja) ne tik ekonomiškai (nes tai tik įrankis pagerinti sąlygas), bet kultūriškai ir dvasiškai. Visi šie žmonės ir yra Lietuva. Tai tarsi vienas darnus organizmas, o ne kažkokia ore pakibusi nematoma būtybė vardu Lietuva. 

Kitas klausimas, kodėl žmogus nenori atsisakyti kitos šalies pilietybės dėl Lietuvos pilietybės, jei taip jau nori ją gauti? Jei žmogus visą laiką svajojo sugrįžti į Lietuvą, tai atsiradus galimybei sugrįžti jis su džiaugsmu turėtų tai padaryti, nevaržomas minčių išlaikyti naujai įgytą pilietybę. Žmogus norintis įgyti Lietuvos pilietybę, bet nenorintis atsisakyti kitos šalies pilietybės parodo, kad kita šalis jam brangesnė ir jis nebus lojalus Lietuvai. 

Čia tiktų toks pavyzdys, jei vyras užsimanytų papildomai vesti dar vieną žmoną, o pirmai pasakytų, kad jam su ja dabar sunku ir nori su būsima kita žmona gyvent, turėt vaikų, bet tik su ja, o pirmoji turėsianti jo laukt, nors nežinia ar jis kada grįš ir ar visam laikui. Bet jis norįs turėt įtakos jos gyvenimui, nes ji teisiškai jo žmona. Kartais gal atsiųsiąs dar ir vieną kitą pinigą jai. Toks vyras nesiekia kurti bendro gyvenimo, bet ieško kur lengviau, pasireiškia kaip vartotojas, o ne kūrėjas. 

Lietuva pražus, jei aplink ją bus tik įsivaizduojami jos piliečiai. Tokiu atveju ji pati taptų tik įsivaizduojama valstybe vardu Lietuva. Jei visi jos piliečiai būtų ir kitų šalių piliečiai, vadinasi jie nesiaukotų dėl Lietuvos. Deja, taip ir yra. Tą byloja pati žmogaus prigimtis. Kam dėl kažko stengtis, jei aš ir kitur jaučiuosi saugus ir aprūpintas? Bus ir be manęs kam pasirūpinti, juk turiu dar vieną pilietybę. 

Argumentas, kad išvykę galėtų geriau matyti Lietuvą ir jai padėti, nes ją mato iš šono – nėra visiškai teisingas ir negalime taikyti jo, kaip absoliučios tiesos. Kadangi, jie patys „virdami kitos šalies sultyse“, gali nematyti toje sistemoje ar valstybėje esančių blogybių, kurias iš savo perspektyvos siūlytų Lietuvai, kaip neginčijamą vertybę, kuri anot jų, padėtų Lietuvai. Nors iš tiesų gali būti visiškai netinkama ir gal net žalinga. 

Ne viskas Lietuvai tinka, kas tinka kitoms šalims, dėl įvairiausių priežasčių: tiek dėl susiklosčiusių istorinių ypatybių, tiek dėl kultūrinių ir vertybinių skirtumų. Lietuvos piliečiui domėjimasis Lietuva neturėtų būti laisvalaikio praleidimas ar pomėgis, jis turėtų įnešti savo indėlį į jos išlaikymą, norėti ir įstengti ją kurti. Viso to negalėtų atlikti dvigubi piliečiai gyvenantys kitoje šalyje ir neatsisakę tos šalies pilietybės. Nes, negalėdami visko matyti, kaip Lietuvoje iš tiesų yra, ir negalėdami savu kailiu tai pajusti, susidarytų klaidingą nuomonę apie realią situaciją. Iš to sektų klaidingi elgesio ir sprendimo būdai siūlomi Lietuvai. Tai galėtų Lietuvoje gyvenančius žmones įstumti į dar didesnę moralinę krizę, nepasitikėjimą ir beviltiškumą, nes suvoktų, kad jų sprendimus gali pakeisti kiti žmonės (gal net neigiamai), kurie yra mažai kuo susiję su Lietuva ir jos kūrimu. Tai būtų labai ydinga, nes susidarytų tokia piliečių grupė, kuri tarsi būtų protingiausia ir geriausiai žinanti ko reikia ir kaip reikia Lietuvą tvarkyti, nes jie ją „mato“ iš šono. Jie būtų tik stebėtojai ir valdytojai iš šono, stipriai įtakojantys Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimus. 

Viena iš didžiausių problemų priėmus dvigubą pilietybę taptų lietuvių kalbos raštas dėl piliečio vardo bei pavardės užrašymo pase, nes nemaža dalis piliečių kitame pase turėtų kitas raides nei leidžia mūsų raštas ir jo taisyklės. Tai galėtų lemti ne tik  Lietuvių kalbos abėcėlės pakeitimą bei rašto ir kalbos taisykles, bet ir dvikalbystės įvedimą ar net dar daugiau. Ši problema kyla dėl naujai konstruojamo suvokimo, kad žmogaus vardas yra užrašas, o ne garsas, todėl reikia rašyti „originaliai“. Nors tai nėra „originalus“ užrašymas. Tiesiog užrašytas tam tikros kalbos raštu ir tik pagal tos kalbos taisykles taisyklingai perskaitomas. Raštas yra tik priemonė užrašyti garsą. Nes pirma žmonės pradėjo šnekėti, o tik vėliau atsirado raštas, kaip priemonė (koduotė) perduoti garsą. Kiekvienas raštas, tai vis naujas kodas, kuris turi savas taisykles kaip jį iššifruoti. Jis nebus taisyklingai suprastas, jei bus bandoma jį perskaityti (iššifruoti) pagal kitos kalbos raštą ir jo taisykles. Kitaip sakant, jei garsas nebus gerai ištartas, vadinasi blogai perduos informaciją. 

Kalbant apie garsiąją „w“ raidę, kuri kaip įsivaizduojama, išspręstų visas problemas – yra klaidingas. Ji sudarytų dar didesnę painiavą. Visų pirma mes nežinotume, pagal kurios kalbos taisykles mes turėtume skaityti – ar tai angliškas, lenkiškas, čekiškas, vokiškas ar kt. vardas ir pan.  Be to mes neprivalome mokėti visų pasaulio kalbų. Kitas dalykas, diakritiniai ženklai sudaro naujas raides ir garsus, kaip ir mūsų raidė „š“. Paukščiukas yra diakritinis ženklas virš raidės „s“ ir tai sudaro jau naują raidę ir garsą, kuri yra mūsų abėcėlėje. Taip pat yra ir kitose kalbose. Ta pati raidė „ę“ – lietuviškai ir lenkiškai tariama kitaip. 

Taigi, užrašius vardus be visų raidžių, kadangi kai kurios būtų pakeistos į vaizdiškai panašias, kaip „ě“ į „e“, nesugebėtume ir nežinotume, kaip taisyklingai perskaityti, nes tiesiog nežinotume, kokios kalbos raidės atitikmuo yra ir kokį garsą ji atspindi. Pavyzdžiui raidė „e“ skirtingose kalbose gali atitikti daugelį kitų raidžių ir vienu atveju reikšti vieną, o kitu atveju, kitą raidę. Tarkime „ę“, „ė“, „ě“, „é“ ir „e“. Užrašius vardą dalinai kitos šalies raštu, mes jo neperskaitysime taisyklingai nei pagal lietuviškas taisykles, nei pagal tos kalbos taisykles, kuria bandyta dalinai užrašyti, nes kai kurios raidės bus iškraipytos ir bus blogai perskaitytos. Lietuvių rašto taisyklingai neperskaitysime nei pagal lenkiškas rašto taisykles, nei pagal čekiškas, nei pagal vokiškas ir t.t. Žinoma pasitaiko išimčių. Tokiu atveju reiktų leisti rašyti pilnai pagal tam tikros šalies raštą. Bet tai reikštų, kad būtų įvedama papildoma nauja kalba. Tokiu atveju atsirastų ir daugiau norinčių kitos šalies raštu užrašyti vardą bei pavardę. 

Lietuvos pase turėtų būt rašoma tik pagal lietuvių kalbos taisykles. Mūsų raidžių pakankamai užtenka, kad galėtume taisyklingai užrašyti bet kokį vardą, kad jis būtų vėliau gerai ištartas ir neiškraipytas. Kadangi vardas yra garsas, o ne raštas, kaip ankščiau minėjau. Jei vardas būtų tik užrašas, kaip dabar bandoma įpiršti, tai vardas „Ieva“ ar „Iewa“ būtų visiškai skirtingi vardai, nors taip pat tartųsi. Tokiu atveju kino vardas būtų hieroglifas ir mes jį turėtume užrašyt. Ir nesvarbu, kad mes nežinome kaip jis tariamas. Tas pats ir su kirilica. 

Peržiūrėjau Renatos Retkutės kreipimesi pateiktas nuorodas dėl dvigubų pilietybių kitose šalyse. Deja, pateikta nevisa informacija – tada labai lengva manipuliuoti, ypač kai žmonėms svarbu kaip yra kitose šalyse. 

Dviguba pilietybė pripažįstama tik Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Bet kas įdomiausia – realiai negalima tarnauti kitos šalies armijoje, nes tokiu atveju prarastum pilietybę. Tai daug ką sako, visiškas lojalumas gali būti tik vienai šaliai. Kai kuriose šalyse karinė tarnyba yra privaloma, taigi dviguba pilietybė tampa sunkiai suderinamu dalyku… 

Minėtos kaip pripažįstančios dvigubą pilietybę šalys: Portugalija (pripažįsta), Suomija, Graikija ir Ispanija, iš tiesų nepripažįsta dvigubos pilietybės, tik su išimtimis, kurios yra retos. Portugalija turi specifinę išimtį, tačiau iki 21 metų pilietis privalo pasirinkti tik vieną iš dviejų pilietybių, nes kitaip praras Portugalijos pilietybę. Suomijoje išimtys tokios: kai gimsta vaikas kitoje šalyje ir pagal tos šalies teisę įgijęs tos šalies pilietybę; kai kitos šalies pilietė išteka už suomio; kai vaikas gavo kitos šalies pilietybę pagal vieno iš tėvų teisę. Tačiau vaikas gimęs užsienyje turi grįžt į Suomiją iki 22 metų ir pasirinkti tik vieną pilietybę. Graikijoj išimtis yra ta, kad priėmus kitos šalies pilietybę automatiškai neprarandama graikiška, kol tam vyriausybė neduoda leidimo. Ispanija išsiskiria tuo, kad ji iš esmės suteikia pilietybę tik savo buvusioms kolonijoms, kurių tautinės sudėties pagrindą sudaro ispanai, tai Bolivija, Čilė, Ekvadoras, Kosta Rika, Gvatemalas, Nikaragva, Paragvajus, Peru, Dominikos Respublika, Argentina, Hondūras. Tad į šį faktą irgi reiktų atkreipti dėmesį. 

R.Retkute  nurodo, kad “Austrija, Belgija, Danija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija ir Vokietija leidžia dvigubą pilietybę iki pilnametystės tais atvejais, kai kitos šalies pilietybė įgyjama gimus”. Taip, bet šios šalys nepripažįsta dvigubos pilietybės. Jos leidžia ją turėti tik gimus kitoje šalyje. Tačiau visose šalyse iki tam tikro amžiaus (skirtingai svyruoja nuo 18-23 metų) privalo pasirinkti vieną pilietybę, kitaip praranda tos šalies pilietybę, tik Liuksemburge prarandama kitos šalies pilietybė. 

Vengrija pripažįsta, tačiau reikia nepamiršti, ką pareiškė Slovakija, kuri turi nemažą dalį etninių vengrų – jei slovakai priims Vengrijos pilietybę, bus atimta Slovakijos pilietybė, kadangi tai būtų vienas iš būdų savo piliečiais, kurie yra kitos šalies piliečiai, paveikti tą šalį. Vengrija vis dėlto didesnė už Slovakija tiek teritorija, tiek gyventojų skaičiumi. 

Reikia pastebėti kelis dalykus, kad dauguma šalių suteikiančių dvigubą pilietybę iš esmės yra didelės ir turėjusios kolonijų. Jų kultūros stiprios ir būtent jos įsiurbia kitos šalies piliečius pas save, bet nepraranda savų piliečių, kadangi daugelis tų pačių dvigubų jos piliečių gyvena tose šalyse. Be to, daug jų negyvena svetur. Kitas aspektas, tai, kad ten nėra masinio dvigubos pilietybės suteikimo, kaip kad būtų pas mus, ji suteikiama su tam tikromis išlygomis. Ta pati Lietuva taip pat suteikia dvigubą pilietybę, tik su tam tikromis labai griežtomis išimtimis. 

Aš nesu nusistatęs prieš tuos, kurie nori susigrąžinti Lietuvos pilietybę, bet mano manymu tokiu atveju jie turėtų atsisakyti kitos šalies pilietybės – gyvenime visada reikia rinktis. Juk esame laisvi. Nemanau, kad žmonės Lietuvoje pyksta ant išvykusių iš Lietuvos ir atsisakiusių pilietybės ir tik dėl to neduoda jiems dvigubos pilietybės, kaip bandoma daug kur įteigti. Tiesiog likę žmonės prašo rinktis, kas išvažiavusiems svarbiau – Lietuva ar kita šalis. Taip pat išvykę žmonės pagaliau turi savęs paklaust ir sau pripažinti, kas jie tokie yra ir kas jiems svarbiau – ar jie galėtų atsisakyti kažko dėl Lietuvos? Neturėtų būtį taip, kad vien dėl didelio noro turėt papildomą Lietuvos pilietybę būtų sukelta grėsmė pačiai Lietuvai. Šiais laikais galima ir kitose šalyse (Europos sąjungos, NATO, JAV) gyventi tik su lietuvišku pasu. 

Reikia ne aklai kopijuoti kitas šalis, o žiūrėti ir nagrinėti – ar tai nesukels kokių neigiamų pasekmių, kas bus po poros ar dešimčių metų, ar neiškils grėsmė lietuvių kalbai, raštui, ar nebus įvedama papildoma kalba ar iš Lietuvos neliks tik vardas?… Niekas neturi tikslo kažką atstumti. 

Susiję straipsniai:
Seimas raginamas nepritarti masiniam dvigubos pilietybės įteisinimui
Seimas tarė už dvigubai pilietybei
JK lietuvių bendruomenės pirmininkės R.Retkutės pareiškimas dėl dvigubos pilietybės