Mirtį galima apibrėžti kaip negrįžtamą gyvybinių funkcijų praradimą. Kūno „aparatas“ sustoja amžiams. Mirtis paprastai dalijama į dvi fazes – somatinę, kada sustoja visi gyvybiniai procesai, ir molekulinę, kada kūnas fiziškai irsta.
Somatinė mirtis
Žmogaus kūnas susideda iš milijardų ląstelių, kurioms būtini deguonis ir energija. Nesigilinant į detales galima paminėti, kad būtent deguonis yra naudojamas tai energijai gaminti. Taigi, jei staiga deguonies tiekimas sustoja ir per labai trumpą laiko tarpą jis neatnaujinamas, ląstelės pradeda mirti.
Pirmasis mirties požymis – nebeplaka širdis. O dėl to, kad nebeplaka širdis, nebeteka kraujas, o kai nebeteka kraujas, ląstelės nebegauna joms taip reikalingo deguonies. Jos pradeda mirti.
Ląstelės miršta paeiliui – pagal jautrumą deguoniui. Centrinės nervų sistemos ląstelės žūsta pirmosios. Smegenys miršta praėjus kelioms minutėms po deguonies tiekimo nutraukimo. Kai kurios ląstelės reakcijos, nereikalaujančios deguonies, gali vykti dar kelias valandas, tačiau laikui bėgant, krentant kūno temperatūrai ir besikaupiant šalinimo produktams, ir tie procesai sustoja.
Mirties požymiai
Pirminiai požymiai – pabalimas ir odos elastiškumo praradimas, akių pokyčiai (pavyzdžiui, per 24 valandas, akies obuolys subliūkšta), raumenys atsipalaiduoja – kūnas “sukrenta”.
Algor mortis (kūno atšalimas) paprastai nutinka per 12 valandų, nes kūnas nebegali palaikyti savo vidinės temperatūros. Atšalimui įtakos turi aplinka – šąlama greičiau šaltoje ir drėgnoje vietoje, – kūno padėtis, sudėjimas bei paviršiaus plotis – kuo didesnis paviršiaus plotis, tuo greičiau šąlama; nutukęs lavonas šals lėčiau, nes turi didelį izoliacijos sluoksnį, – taip pat rūbai ir kūno temperatūra prieš pat mirtį.
Livor mortis (lavondėmės) atsiranda tada, kai kraujas nustojęs tekėti renkasi tose kūno vietose, kurių padėtis gravitacinio centro atžvilgiu yra optimaliausia (t.y., kūno apačioje). Tose vietose per 12 valandų atsiranda violetinės arba tamsiai raudonos lavondėmės.
Rigor mortis (kūno sukietėjimas) – po pradinio kūno atsiplaidavimo, visi kūno raumenys sukietėja. Taip atsitinka dėl raumenų molekulinės sandaros. Gyvuose raumenyse jų susitraukimą reguliuoja du baltymai (aktinas ir miozinas), kurie slysta vienas per kitą; raumenys atsipalaiduoja, kai tie baltymai atkimba. Atkibimui reikia energijos, taigi kai mirusiame organizme pasibaigia visos energijos atsargos, raumenys nebegali atsipalaiduoti. Kūnas sukietėja per 3-4 valandas po mirties ir atsipalaiduoja vėl po pusantros-dviejų parų. Paprastai pirmiausia sukietėja maži (akies vokų, veido, kaklo) raumenys, o po jų stambesni. Vėlgi, sukietėjimas priklauso nuo aplinkos – aukšta temperatūra paspartina ir sutrumpina sukietėjimo trukmę, – ją sutrumpina ir kai kurios ligos bei tai, jei prieš mirtį raumenys sunkiai dirbo.
Kartais raumenys sukietėja tik mirus, ypač jei ta mirtis buvo smurtinė. Tarkim, jei žmogus nusišovė, rankos ir plaštakos raumenys bus susitraukę. Todėl neretai būna sunku ištraukti savižudybės ginklą lavonui iš rankos.
Spontaniškas judėjimas – tikriausiai kraupiausias somatinės mirties padarinys. Lavono kojos gali judėti kelias valandas po mirties. Neabejotinai tai turėjo įtakos legendoms apie įvairaus plauko nemirėlius. Tačiau toks judėjimas atsiranda ne dėl piktųjų dvasių, o dėl biocheminių reakcijų, ir paprastai tik tokiu atveju, jei kūnas yra aukštos temperatūros aplinkoje ar mirties akimirką buvo nenatūralioje pozoje. Tokie judesiai atsiranda kai raumenyse susikaupia anglies dioksidas. Retkarčiais dujos gali netgi dirginti balso stygas.
Molekulinė mirtis
Puvimas
Puvimas yra paskutinė mirties žyma, paskutinis įrodymas, kad gyvybės kūne neliko nė lašo. Fizinis kūnas suyra į druskas, skysčius ir dujas dėl bakterijų ir paties kūno fermentų veiklos. Šis procesas prasideda tik ląstelėms pradėjus žūti, bet paprastai kelias pirmas valandas jis nepastebimas. Puvimui vėlgi įtakos turi daugybė skirtingų faktorių – temparatūra, drėgmė, amžius, priešmirtinės ligos…
Tik reiktų paminėti, kad populiarus mirties vaizdinys, kai kūnas ėdamas kirminų, yra retas reiškinys, atsitinkantis nebent tuo atveju, jei lavonas palaidotas tiesiai į žemę, arba jei karstas netyčia subyra. Didžiausią įtaką puvimui visgi turi visą gyvenimą žmogų lydėjusios bakterijos. Kol žmogus gyvas, imuninė sistema tas bakterijas kontroliuoja – jos negali neribotai daugintis, negali pereiti iš savo “apgyvendinto” organo į kitus… Tačiau kai imuninė sistema nustoja veikti, jos pradeda ardyti tą patį kūną, su kuriuo anksčiau sugyveno. Kartu su jomis ardymo procesus vykdo ir suirusių ląstelių fermentai.
Skirtingai nei bakterijoms, įvairiems kirminams ir kitiem lavonėdžiams reikalingas deguonis – taigi jei kūnas palaidojamas jiems jau spėjus užsiveisti, jie palaidojami kartu.
Bepūnant audinių pokyčiai vyksta štai tokia tvarka…
Pirmasis puvimo požymis yra odos pažaliavimas. Tai atsinka tada, kai raudonosios kraujo ląstelės sprogsta ir baltymas hemoglobinas patenka į aplinką, kurioje įvairios cheminės reakcijos pakeičia jo spalvą iš raudonos į žaliai geltoną, žaliai mėlyną arba žaliai juodą. Pažaliavimas prasideda pilvo apačioje ir kyla į viršų it marmuro gyslos. Tai trunka maždaug savaitę po mirties, o tada oda jau blizga ir yra raudonai žalia ar juodai violetinė. Dideli epidermio pluoštai pradeda luptis ir gilesni odos sluoksniai atidengiami aplinkai.
Antras požymis yra dujų kaupimasis. Visos lavono viduje vykstančios reakcijos yra fermentacinės, todėl gaminasi daug įvairių dujų: metanas, anglies dioksidas, amoniakas, vandenilis, bei kai kurie organiniai junginiai, dėl kurių lavonas dvokia. Tuo pačiu ant odos atsiranda įvairaus dydžio pūslės, kupinos tamsių skysčių ir dujų, kurios plyšta nuo menkiausio prisilietimo.
Dujos priverčia kūną išsipūsti – pirmiausia, žinoma, išsipučia pilvas, nes ten vyksta daugiausia su puvimu susijusių reakcijų. Viena iš pasekmių yra tai, kad užsilikusios išmatos yra išvaromos lauk per išeinamąją angą, o užsilikęs skrandžio turinys per nosį ir burną. Veidas taip pat išsipučia, smarkiai padidėjęs liežuvis išlenda pro išpūstas lūpas. Plaukai tampa itin lengvai išraunami, nes dingsta sukibimas su šaknimis. Nagai irgi laisvai nuplyšta.
Po poros savaičių dujų spaudimas tampa toks stiprus, kad pilvo ertmė sprogsta.
Po truputį audiniai suskystėja. Riebalai paverčiami riebalų rūgštimis, baltymai – aminorūgštimis. Kūno dalys, kuriose mažiau raumenų, suskystėja greičiau; greičiausiai – akių obuoliai, pilvas ir žarnos. Širdies paviršiuje kartais susiformuoja mažos baltos plokštelės, širdies sienelė suplonėja. Kiti organai tiesiog virsta koše. Galiausiai lieka tik kaulai.
Tačiau ne visada viskas taip paprasta.
Saponifikacija
Kartais kūnui beyrant aplinka tampa per daug rūgšti, kad bakterijos toliau galėtų ardyti audinius. Tokiu atveju riebalai nesuyra, o tampa gletonai balta, slidžia, vašką primenančia medžiaga, kurios aromatas primena sūrį, purvą ir amoniaką – lavono varške.
Lavono varškė atsiranda retai, tam reikia šiltos, drėgnos aplinkos ir tam tikrų bakterijų poveikio. Paprastai ji atsiranda skruostuose, krūtinėje ir sėdmenyse, o itin retais atvejais, gali apdengti visą kūną. Jei taip atsitinka, lavonas nesuyra ir gali išsilaikyti metų metus.
Mumifikacija
Mumifikacija yra pomirtinis audinių išdžiuvimas, kai lavono aplinka yra karšta ir sausa. Kūnas sudžiūna ir tampa it odinis kaulų ir sausgyslių apvalkalas. Paprastai vidiniai organai neišlieka, bet yra atvejų, kai ir jie išsilaiko.
Kremavimas
Visais laikais nemažai kultūrų, tarp jų ir baltai, mirusiuosius degindavo. Šiais laikais dalis žmonių irgi renkasi tokį iškeliavimo iš šio pasaulio būdą.
Kūnas deginamas temperatūroje, siekančioje beveik 1000 oC. Riebalingi lavonai dega žymiai greičiau, nei raumeningi. Kai nudega mėsos ir organai ir lieka tik skeletas, liepsnos tampa įvairiaspalvės, nes pradeda degti įvairios druskos. Mėlynai žalia spalva dėl vario, violetinė dėl kalio… (red.past. Taip mirdamos atrodo ir žvaigždės. ) Kaulai pirmiausiai pajuoduoja, tada papilkėja ir galiausiai pabąla bei tampa labai trapūs.
Sudegus, didesni kaulų gabaliukai sutraiškomi ir persijojami.
Mirtis…
Mirtis visada bus ir buvo nemaloni tema. Tačiau verta turėti omenyje, kad po mirties žmogaus kūnas sugrįžta į gamtą, iš kurios ir atėjo. Vėlinių metu galima pagalvoti ne tik apie protėvių vėles anapus, bet ir pamąstyti, galbūt ta gėlė, kurią dėsite ant kapo, turi dalelę jų.
Tik perskaitęs paskutinį sakinį supratau, kad Gabrielė Stakaitytė nesuvokia nei žmogaus, nei mirties. Kur ta Vėlė slepiasi žmoguje, kai jis gyvas? Kas vyksta su ja mirštant žmogui? Manau, tokius paprastus dalykus reikia aiškinti visiems spausdinant šioje svetainėje. Tikiuosi išsamaus Jono Trinkūno ar Jono Vaiškūno straipsnio.
kadangi straipsnis yra mokslinis, reikia suprasti, jog kalbama apie žmogaus kūno likimą po mirties. Kažkoks dvasinis pomirtinis gyvenimas (nepaisant to, kad šis portalas propaguoja pagonišką suvokimą) vis dėlto yra kiekvieno filosofijos ir tikėjimo reikalas. Todėl mokslinių straipsnių skiltyje rašyti apie dvasinį žmogaus likimą kaip apie mokslinį nenuginčijamą faktą būtų prilygintina propagandai.
Super straipsniukas! Gaila nėr nuotraukos atitinkamos 😀
Ačiū, Migle,
Klausiau apie Vėlę. Jūs atsakėte apie ‘dvasinį’ likimą. Yra dar žodis ‘Siela’. Būtų įdomu, jei kas parašytų pagonišką suvokimą.
Straipsnyje yra klaidų, bet čia ne ta svetainė, kurioje reikėtų knaisiotis po pūvantį kūną.
Pirmas dalyka,s tai ši svetrainė yra būtent ta, kur reikia knaisiotis po pūvantį kūną, nes kūno puvimas yra gamtinis procesas ir jei me slinkstame į darnos su gamta filosofiją, tai reikia į gamtą ir orientuotis. Senovės žmonės savo mitologiją kūrė stebėdami gamtą, dėl to ir šiandien turime mitus, kurie visiškai metaforiškai, tačiau tiksliai atpasakoja fizikos, chemijos bei biologijos vadovėliuose aprašytus procesus. Ir aš esu linkusi toliau stebėti gamtą, kaip tą darė mano protėviai, o ne dangstytis kažkokia sektantiška propaganda. Kaip sakė mokslininkas C.Sagan ” mokslas ne tik kad neprieštarauja dvasingumui, jis gali būti gilus dvasingumo šaltinis” ir “man geriau žinoti tiesą apie visatą, negu dangstytis sau patogiomis pasakėlėmis”. Taigi būtent pagoniškas dvasingumas turi būti sietinas su gamtos procesais, ty. su mokslu.
O apie mitologinį suvokimą apie vėlės likimą ketinu parašyti jau greitai.
Miglė rašo: “Senovės žmonės savo mitologiją kūrė stebėdami gamtą, dėl to ir šiandien turime mitus, kurie visiškai metaforiškai, tačiau tiksliai atpasakoja fizikos, chemijos bei biologijos vadovėliuose aprašytus procesus.”
Mitologija – mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai. Tai yra sisteminis mitų rinkimas, tyrimas ir interpretacija. Mitologija taip pat vadinama tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma. (iš Vikipadijos)
Migle, mūsų protėviai kūrė SAKMES ir PADAVIMUS, o ne ‘sakmių mokslą’. Patarčiau suvokti žodžius, kuriuos rašai. Rašyk lietuviškai. Abejoju ar visi mūsų protėviai buvo visi kaip vienas ir visi, stebėdami gamtą, kūrė sakmes. Buvo Žyniai. Ir gal ne mums spręsti kaip jie kūrė sakmes.
Kiek man teko skaityti nukriošusio senuko C.Sagan, vieni paistalai. Beje, kur girdėjai C.Sagan, jei rašai ‘sakė’.
Nesusireikšmink 🙂
Manyčiau, kad C.Sagano mintys bent jau protingesnės nei Jūsų, Kembly. Nes akivaizdžiai nusišnekėjote prieš tai. kaip matote savo ciatatoje iš vikipedijos, mitologija yra tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma. Lietuviai turėjo savo mitus, kurie šia prasme ir yra lietuvių mitologija. 🙂 Ir turint galvoje, kad tautosaka apskritai nėra kažkokių žynių produktas, o iš lūpų į lūpas perduodama tautos kūryba, siūlau nenusivažiuoti į lankas.
Supper informatyvus mirties aprasymas. Itraukciau I mokyklos vadovelius…:)