V. Landsbergis. Juzefo Pilsudskio didžioji klaida

Prof. Vytauto Landsbergio kalba pasakyta 2010 m. spalio 9 d. Vilniaus rotušėje įvykusiame Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo 90-ečio paminėjime.

Prieš 90 metų, spalio 7–ąją, Suvalkuose buvo pasirašyta Lietuvos–Lenkijos paliaubų sutartis. Ji nustatė skiriamąją liniją tarp abiejų valstybių jau kurį laiką permainingai kovojusių ginkluotųjų pajėgų, o ši linija, dalykams taikingai klostantis, galimai būtų tapusi ir Lietuvos–Lenkijos valstybine siena su senąja sostine Vilniumi tvirtai Lietuvos pusėje. Todėl spalio 7–osios datai Lietuvos istorijoje skirtina didesnis dėmesys, nors ilgokai buvo kur kas labiau akcentuojama spalio 9–oji – atnaujinto karinio konflikto ir Lietuvos didžiosios nelaimės diena.

Pirmojoje Respublikoje – tai gedulo diena. Suprantama, nes 19-ai metų buvo prarastas Vilnius. Gedimino ir Vytauto sostinė, Aušros vartai… Bet šiandien man labiau norėtųsi minėti ne istorinį gedulą, o spalio 7-ąją, su ja tuomet atsivėrusias galimybes, ir kas visa tai sugadino.

Sutartys, net jei sulaužomos, nesiliauja egzistavę. „Popieriai nedega“; „pacta sunt servanda“ – tai senų laikų išmintis ir principas. „Sutarčių laikomasi“ – tokia liko romėnų formulė, taip turi būti. Jei nesilaikoma, griūna pagrindai. Dabar mums dažnai pabrėžiama: Suvalkų paliaubų sutartis buvusi nereikšminga todėl, kad trumpalaikė. Ir stebimasi, kodėl lenkų atstovai tuomet apskritai ją pasirašė. Kas tai: anų lenkų kvailystė? Nekoordinuoti veiksmai? Juk tuo pat metu jau buvo rengiamas naujas puolimas. Daugiau nei prieš 30 metų istorijos studentas Bronislavas Komorovskis, dabartinis kaimynų šalies prezidentas, savo diplominiame darbe mestelėjo prielaidą: gal tai buvusi tiesiog dūmų uždanga? Kitaip sakant, taktinė apgavystė, kad Vilniaus puolimas būtų lietuviams dar labiau netikėtas? O vis dėlto „pacta sunt servanda“, ir daug sąžiningų lenkų suvokė, kad jų šalis liko neteisi. Tai kas, kad vadai nė neketino sutarties laikytis. Palyginkime tų pačių 1920 metų Lietuvos-Rusijos Taikos sutartį, apie kurią, eidami po Sąjūdžio vėliava į dar vieną išsivadavimą, sakydavome, jog tai buvusi „lenininė“ sutartis. Reikšmingas argumentas stovint priešpriešoje su sovietų Maskva! Nors Leninas, tai tikrai žinoma, neketino jos ilgai laikytis, ligi šiol vertiname aną Taikos sutartį su Rusija kaip reikšmingą istorinį įvykį ir nuolat svarbų dokumentą. Juk pati SSRS, jos Liaudies deputatų suvažiavimas, 1989 m. pasmerkė tą tarptautinio įsipareigojimo sulaužymą. Lenkija atitinkamai – dėl Suvalkų sutarties – kol kas nėra pareiškusi nė mažiausio oficialaus apgailestavimo.

Istorikai tegu nagrinėja ir šviečia, kodėl XIX a. pabaigoje dvi tokios istoriškai artimos tautos, tai yra, jų idėjiniai vadovai, negalėjo rasti bendros kalbos dėl dviejų valstybių atkūrimo. Maža to, lietuvių atgimimas ir orumo aspiracijos („Lietuva – tėvynė mūsų“, o ne Rusija arba Lenkija) lenkų nacionalistų buvo puolami kaip silpninantys motiną Lenkiją, net išdavikiškai pasitarnaujantys Rusijai ir Vokietijai. Užvirus Pirmajam pasauliniam karui, abi tarpusavyje susirėmusios Rusija ir Vokietija viliojo lenkus eiti kartu bei suvienyti žemes tai po rusų, tai po vokiečių sparnu. Atitinkamų vilionių sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvas girdėjo ir lietuvių veikėjai. Vokiečiai tikėjosi bet kuriuo atveju pasilikti užimtose Lietuvos, taip pat latvių ir estų teritorijose. Lietuviai turėjo savų minčių. O Rusijoje nugriaudėjus demokratinei revoliucijai ir bolševikų pučui, Lietuvos vietiniai bolševikai nematė jai kito kelio, kaip tapti naujosios raudonosios Rusijos dalimi; todėl kitų subrandintą savos valstybės idėją skelbė esant buržuazinių lenkų arba kaizerinių vokiečių, tiesiog tarptautinio imperializmo sąmokslu. Negausiems lietuvių politikams teko dieną naktį sukti galvą, manevruoti, blaškytis…

Kadangi tautinių valstybių idėja ir Lenkijoje, ir Lietuvoje lietė ir mišriai apgyventas teritorijas, įtampų ir galų gale karinio konflikto turbūt neįmanoma buvo išvengti. Atkaklūs ir permainingi mūšiai užvirdavo Seinų krašte. Pogrindinė „Lenkų karinė organizacija“ (POW) ne tik mišriose žemėse, bet ir visoje Lietuvoje ketino perversmu daryti savo „tvarką“, su svetimos kariuomenės pagalba įvesti Lenkijos valdžią. Savo ruožtu jos kariuomenės ir valstybės vadas Juzefas Pilsudskis siekė net Kijevo. Kuo daugiau žemių! Kai Raudonoji Armija lenkus sumušė ir atmetė atgal, šie vos vos apsigynė prie Varšuvos.

Tai jau 1920 m. vasara, rudens pradžia. Liepos 12-ąja – Lietuvos-Rusijos taikos sutartis. Rugpjūčio 15-ąja – Lenkijos-Rusijos kautynės dėl Varšuvos, lenkų laimėjimas ir tolesni veiksmai vėl prieš Lietuvą.

Manau, kai kuriuose istorijos vingiuose daug reiškia ir asmenys – brėžiantys liniją, nustatantys gaires. Lietuvai iš naujo stojant į Europos tautų ir šalių eiles toks lemtingas buvo strateginis Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis. Viena vertus, įvykius lėmė jo „tuteišiškos“ aspiracijos – kadangi nevengdavo pabrėžti savo kilmės iš Lietuvos, iš Vilniaus, ne kokios ten žemaičių Pilsodos, prisistatydavo pagal aplinkybes tai lietuviu, tai tuteišiu, – matyt, jam sunkoka būtų buvę susitaikyti, kad gimtinė lieka užsienyje. (Ir Hitlerio pirminei geopolitinei galvosenai įtaką galėjo daryti tai, kad jis iš Austrijos, kaip carienei Jekaterinai – kad ji iš Baltijos kraštų). Kita vertus, įtaką darė valdingas būdas ir ambicijos, akinusios J. Pilsudskį siekti Lenkijos kuo didesnės, bent jau savo įtaka „nuo jūros iki jūros“. Patyręs fiasko sumanytoje Kijevo avantiūroje, galėjo atsirevanšuoti prieš nedidelę, izoliuotą Lietuvą ir tos progos nepraleido. Kėlėsi į didvyrius. Deja, tai netapo laimėjimu, kaip rodė tolesnė istorija, nė pačiai Lenkijai.

Esu jau rašęs lenkų žurnalui „Więż“, kad Lenkija tada laimėjo nedaug ir neilgam. Lietuva prarado daug ir ilgam. O abi neteko draugo.

Vis dėlto XX a. Lenkijai Juzefas Pilsudskis yra didelės reikšmės ir itin spalvinga asmenybė. Lenkų socialistų partijos įsteigėjas kovai prieš carinę Rusiją, lenkų legionų kūrėjas Austrijoje – vėlgi kovai prie Rusiją prasidėjus pasauliniam karui, vėliau išsikėlęs į diktatorius, jis nusipelnė ir priešiškumo, ir garbinimų, net palaidotas Vavelyje greta Lenkijos ir Lietuvos valdovų. Galėtume sakyti, nusipelnęs ir paminklų, bet ne Lietuvoje, ne Ukrainoje.

Mūsų valstybei kai kurie J. Pilsudskio mąstysenos ir būdo bruožai buvo tikra nelaimė. Jie pratęsė negerą tradiciją žiūrėti į mažesnį brolį iš aukšto, nepripažįstant jam visavertės istorinės valstybės teisių. Tąsyk prieš tariamus „Kauno separatistus“ atrodė leistina naudoti ir grupės žemvaldžių interesus, ir sąmokslus, ir ginkluotą jėgą. Čia J. Pilsudskis, galima sakyti, pats atsidūrė auklėjimo ir tradicijos nelaisvėje, nepajėgė kilti aukščiau.

Lenkų istorikas Piotras Lossovskis veikale „Lenkų –lietuvių santykiai 1918–1920 metais“ rašė: „Želigovskio akcija įvyko tuo metu, kai Lietuvoje, kaip rodo eilė faktų, išryškėjo noras susitarti su lenkų puse, valia nuolaidoms už tai, kad Vilnius būtų išlaikytas kaip nepriklausomos Lietuvos sostinė. Galima labai pagrįstai teigti, kad būtent tada atsivėrė galimybė sureguliuoti lenkų–lietuvių dalykus. Tačiau tuometiniai Lenkijos valstybės vadovai neparodė nė trupinėlio geros valios.“ P. Lossovskis reikšmingai pacitavo dar kitą autorių, lygindamas su Italijos XIX a. atgimimo ir vienijimosi istorija, kad Lenkija, deja, stokojusi tokio mąsto figūros, kokia ten buvo grafas Kavūras. Pjemonto karalystės antrasis asmuo, puoselėjęs Italijos vienijimo idėją ir su Garibaldžio savanoriais ją įgyvendinęs, Kavūras padarė Turiną pirmąja Italijos sostine bei iškėlė Pjemonto karalių Viktorą Emanuelį II į visos Italijos sostą Romoje. Kad patrauktų į savo pusę prancūzus prieš Austriją, jis net atidavė Napoleonui III gražuolę Nicą, tuo įsiutinęs Garibaldį, o prieš austrus gavo didžiulės naudos. Šiame istorijos lūžyje Turinas ir Pjemontas neteko savarankiškos bei centrinės reikšmės, Kavūras nesiekė asmeninės valdžios, pasiliko šešėlyje, bet Italijos idėja triumfavo. Ar galėjo Pilsudskis panašiai atsisakyti Vilniaus ir 1920 metų avantiūros vardan konsoliduotos, mažiau priešų turinčios Lenkijos labo ir draugystės su Lietuva, renkantis ne konfliktą, o vieningą atsparumą didesniems godiems kaimynams?

Galėjo, atrodytų, nepasikviesti ir neįgalioti savo generolo Liucjanio Želigovskio apgaulingai agresijai prieš Lietuvą sulaužant ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį. Galėjo, bet ir nepajėgė atsispirti užkariavimų pagundai. Iš čia ir ta dainelė, vėliau platinta Lenkijos atimtame Vilniuje:

Nasi miasta, nasze wioski
zdobył mieczem Żeligowski.

„Zdobył“ – tai būtent užkariavo kalaviju arba šoblyte. Kavaleriją su šoblėm siuntė iki Kėdainių. Karinėje politinėje operacijoje atsiskleidė tie J. Pilsudskio ribotos asmenybės arba puikybės bruožai, kuriuos aštriai ir skaudžiai nusakė kitas Lietuvos lenkas, taurus bajoras ir teisės mokslininkas Mykolas Riomeris. Gerai, kad dar niekas nereikalauja perrašyti jo Mykolo vardo Rasų kapinėse lenkiškomis raidėmis, nors kažkokie lietuviški gudruoliai pakeitė istorinę Römerių arba Roemerių šeimos pavardę į Romerį. O žodžiai J. Pilsudskiui buvo tokie:

„Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. Tavo rytų politika turėjo bankrutuoti, ir tavo dideli federaliniai sumanymai veiksme yra ne erelio skrydis, o nykštuko žingsnis. <…> Visose tavo kalbose ir veiksmuose dėl Lietuvos visą laiką charakteringas tas pats faktas, kuris taip ryškiai sutvisko, – pradedi viena, o baigi kita; stojiesi kaip lietuvis, sėdiesi kaip lenkas; rauniesi į skrydį kaip erelis, o eini per žemę kaip nykštukas. Nenugalėsi, Pone, ir Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas… Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo. Tai yra prievartos ir valdymo reikalas, elementarus Lenkijos nacionalizmo reikalas.“

M. Riomeris nusiuntė tą Lietuvos lenko laišką į Varšuvą pačiam Valstybės Viršininkui, atsakydamas į šio kalbą 1922 m. balandį iš Lietuvos atimtame Vilniuje – tai irgi M. Riomerio žodžiai, kaip ir jo įžvalga: „Nebebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo pozicijas, grįš į sąjungą su Lietuva kaip jos teisėta sostinė, jos sukurta. To Vilniaus Lietuvoje teigimo galia, Pone, Tavo kalboje yra neprilygstama. Nė vienas lietuvis nesugebėtų to išreikšti geriau – giliau. Vilnius yra ne tik Lietuvos sostinė – jisai yra jos drama; tuo tarpu Lenkijai – tiktai kąsnelis nuryti. /…/ Tačiau Tavo kalbos pabaiga, Pone, yra lietuvių išdavystės aktas…“

Istorija yra ne vien faktų seka, bet ir prarastų galimybių. Jau 1918 m. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą atkurti Rusijos uždarytą Vilniaus universitetą. Jis būtų buvęs Lietuvos ir lietuviškas. Lietuvos muzikai Mikas Petrauskas (pats „vilnietis lietuvis“) ir Stasys Šimkus prašneko apie steigiamą Vilniuje konservatoriją. Kita vertus, architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis, apsisprendęs pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvis, vėlesnėse sumaištyse stojo į kitą pusę, lenkų karinėje sargyboje peršalo ir mirė. Teliko Šiluvos koplyčia. Krokuvoje – Žalgirio paminklas. Bažnyčia Vilniuje nebaigta ir perdirbta į nežinia ką. Rasose – kuklus kapas. Tokia mūsų ir toliau bendra istorija.

Lankydamasis Lenkijoje prieš 40 suvirš metų, bendravau su senų laikų inteligentija – buvusiais M. K. Čiurlionio draugais. „Nemanykite Lietuvoje, kad visi lenkai tam pritarė“, kas buvo padaryta su Vilnium, – šie žodžiai tebeskamba man ausyse. Lietuva tebebuvo artimas ir aktualus dalykas, lenkų demokratinė inteligentija dėjo viltis į pirmąjį išrinktą Lenkijos Respublikos prezidentą Gabrielių Narutavičių (aišku, Narutovičių), kilusį iš Lietuvos, kurio tikrasis brolis pasirašė Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. – Jie tikrai susitars!..

Tai truko visai neilgai. Spaudos kampanija prieš teisėtą prezidentą demokratą, atseit blogai išrinktą, tautinių mažumų ir kairiųjų balsais, pasibaigė nacionalisto fanatiko šūviais, prezidento nužudymu atidarant dailės parodą. Įvyko 1922-aisiais, tais pačiais metais, kai Pilsudskis su Riomeriu jau buvo pasikeitę nesutaikomais požiūriais.

Neabejoju, kad prezidentas G. Narutovičius, kurio vardu Varšuvoje pavadinta aikštė, nebūtų siuntęs legionų prieš Lietuvą ar kokių vėlesnių ultimatumų. Bet sumaištyse vėl iškilo Pilsudskis, kurio vardu taip pat pavadinta aikštė. Iš jo žygių į Vilnių turime tiek naudos, kad nors yra pašalinti Jekaterinos ir Muravjovo Koriko paminklai, kurių dabartiniai paveldosaugininkai jau neleistų pajudinti.

Jeigu ne J. Pilsudskio didžioji klaida, istorija būtų galėjus krypti kitaip. Tūkstančiai ir kur kas daugiau lietuvių visame dideliame Vilniaus krašte būtų išlikę nenutautinti. Tuo pačiu lenkų ir Lenkijos įtaka Lietuvoje su Vilniumi būtų buvus kur kas didesnė, bet ir vieningas išsilaisvinusių tautų frontas nuo Varšuvos iki Helsinkio – visai įmanoma realybė. Supriešinus Lietuvą su Lenkija, visos penkios liko silpnos prieš būsimus išmėginimus.

Būtų gera, kad abiejų šalių politikai domėtųsi ir pamąstytų apie istorijos pamokas mūsų tautų dabarties ir ateities labui. Kadaise juk priėmėm pirmąją Europoje konstituciją su Abiejų Tautų tarpusavio pasižadėjimu. Tada ginklų vieniems prieš kitus nenaudota, tik protas ir įžvalga kaip atsilaikyti.

Tokia bendra reikmė – dar ne visai praeityje.

2010 10 14