A. Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai. II

– Kokia yra Jūsų religinė pasaulėžiūra?

– Be abejo, tai labai asmeniškas klausimas. Pasakysiu tiek, kad save laikau baltiškojo tikėjimo pasekėju. Būtent su mūsų senąja Tradicija jaučiu dvasinį, emocinį, estetinį ryšį bei harmoniją. Todėl man yra svarbus ne tiesiog jos tyrinėjimas, bet ir jos atgimimas šiuolaikinėje formoje. Svarbu, kad etninis religingumas būtų vienu iš tautinio atgimimo pagrindų, kultūriniu avangardu, o ne paprasta, žaisminga marginalija.

Nepaisant to, ramiai žvelgiu į tradicines krikščioniškąsias konfesijas, ir manau, kad su jų atstovais įmanomas dialogas bei tarpusavio supratimas. Tradicinė Europos krikščionybė labai daug pasisėmė iš antikinio paveldo, nekalbant jau apie „liaudiškąją krikščionybę“, kuri iš tiesų yra ne kas kita, kaip sukrikščionintas etninis tikėjimas. Aš palyginčiau tai su Vilniaus katedros pastatu, po kurio pamatais yra pagoniškos šventyklos fragmentai ir Lietuvos valdovų laidojimo rūsiai, primenantys mums apie šlovingų protėvių kultą, o ir pati neoklasikinė architektūrinė bažnyčios forma panaši į senovės graikų šventyklą.

Čia leisiu sau prisiminti vieną pokalbį. Kartą, stovint ant Trijų Kryžių kalno Vilniuje ir iš aukštumos žvelgiant į naktinio miesto panoramą, mano bičiulis paklausė manęs, kaip etninės religijos pasekėjo, ką manau apie daugybę miesto peizažą puošiančių bažnyčių. Atseit, ką aš su jomis daryčiau – juk tai ne pagoniškos šventyklos? Aš atsakiau: gerbti ir saugoti. Mūsų protėviai garbindavo šventąsias giraites, o šios bažnyčios – akmens miškas, šventoji žmogaus rankomis sukurta giraitė, sukurta tų pačių protėvių Dievo šlovei, kuris vis vien niekuomet ir niekur nebuvo tas pats, kadangi kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje valstybėje Jis – savo.

– Vilnius. Sakralinis miestas Europos centre. Daug senesnis, negu palyginti neseniai dar buvo manoma sovietinėje istoriografijoje. Šis miestas matė daug. Kažkada nedidelė senųjų baltų gyvenvietė dviejų upių santakoje tapo stambia Didžiųjų kunigaikščių sostine ir LDK centru. Šis miestas pergyveno gaisrus, marą, daugybę sukrėtimų, vietos ir pasaulinių karų. Pastaraisiais metais Vilnius tapo ginčų ir konfliktų objektu tarp lietuvių, lenkų, ir iš dalies gudų.

Tačiau tik paskutiniai istorijos profanai vis dar drįsta ginčyti pirminį Vilniaus baltiškumą. Ką asmeniškai jums reiškia Vilnius ne tik iš regioninės, istorinės ar politinės, bet ir dvasinės, sakraliai tradicinės pusės? Klausiu jūsų kaip gudo, bet sąmoningo baltiškosios teorijos šalininko. Juk visiems žinoma, kad kai kurie iš rytinių ar pietvakarinių Lietuvos kaimynų laikosi požiūrio, kad šiandienos Lietuva tiesiog įžūliai „uzurpavo” teises į Vilnių, kaip ir visą senąją sostinę.

– Man Vilnius yra miestas-pasaka, kur kas artimesnis ir brangesnis už kitus miestus. Minskas – gimtasis miestas fizine prasme, o Vilnius – dvasine. Todėl puikiai suprantu lenkų ir gudų jausmus, kuriuos jie kartu su lietuviais jaučia Sostinei. Be jokios abejonės, Vilniaus istorija prasidėjo baltiškajame etniniame kontekste. Baltiška yra ir miesto mitologija, kuri tam tikra prasme įgyvendinta sakraliame, realiame landšafte. Būtent čia ir slypi viskas magiškasis Vilniaus žavesys.

Tačiau kaip ir bet kuris europietiškas, viduramžių miestas, Vilnius nebuvo etniškai ir religiškai vienalytis, toks jis nėra ir dabar, kadangi net šiandien gatvėse galime išgirsti lietuvių, lenkų, gudų, rusų ir netgi anglų kalbą. Neslėpsiu, kad šiandieninis etninis ir lingvistinis status quo Vilniuje mane tenkina: t. y., lietuvių kalba ir tauta dominuoja, tačiau gana pastebimas ir kitų kalbų egzistavimas. Dabartinis lietuvių kalbos dominavimas Vilniuje man atrodo teisėtas iš istorinės pusės, bent jau dėl to pirminio baltiškojo kultūrinio ir mitologinio konteksto, apie kurį aš kalbėjau aukščiau.

Tačiau taip pat svarbu pasakyti, kad kartu su lietuviais pretenduojančios į „Vilniaus teisę“ etninės grupės – lenkai ir gudai, yra tuteišiai, Vilniaus krašto autochtonai. T. y., tie patys baltai, kurie laikui bėgant sugudėjo, sulenkėjo ar surusėjo. Iš šios situacijos išplaukia keletas strategijų. Viena iš jų – bandyti supriešinti vienas prieš kitą mūsų tautas, ir taip iki pat ginkluoto konflikto. XX a. istorijoje toks scenarijus išsipildė dėl lenkiškosios Vilniaus okupacijos. Viso to pasekmės buvo ir bus tik liūdnos, o rezultatais pasinaudos išorinės jėgos.

Kita strategija – surasti bendrą pagrindą, dirvą, iš kurios kyla mūsų tautų šaknys. Tačiau čia būtina išvengti tiesmukumo ir šovinizmo, vadinasi, negali būti jokios prievartinės lituanizacijos ar polonizacijos. Be to, etniniams lietuviams, baltų kalba kalbantiems lietuviams, matyt, reikėtų pripažinti, kad gali būti ir gudiškai ar lenkiškai kalbančių lietuvių, o visokie postringavimai apie pastarųjų „sugedimą“, o pirmųjų „atsilikimą“ ir „barbariškumą“, turi būti gniaužiami užuomazgoje. Tarpusavio supratimą galima pasiekti tik abipuse pagarba. Tai garbingiausias ir produktyviausias kelias.

– Tai geri ketinimai, tačiau šis klausimas daug sudėtingesnis, negu galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viskas yra dėl to, kad ganėtinai daug tų, kurie save vadina lenkais (nesvarbu – baltiškos jie kilmės ar pusiau baltiškos), dažnai linksta į įsivaizduojamą ar tikrąją istorinę Tėvynę, šiuo atveju – Lenkiją. Mano žiniomis, Lietuvoje niekuomet nebuvo vykdomas prievartinis lietuvinimas, bet visos pastangos įtvirtinti lietuviškąją teisę ir simboliką šiame krašte kai kada prilyginamos „lietuviškojo šovinizmo“ apraiškoms, o tuo bando pasinaudoti trečiosios jėgos.

Pateiksiu porą pavydžių. Lenkija spaudžią Lietuvą, kad lenkiškos pavardės lietuviškuose pasuose būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, tačiau visiškai nekalbama apie tai, kad lietuvių pavardės lietuviškoje Seinų bendruomenėje būtų rašomos lietuviškai. Tas pats ir su gatvių pavadinimais. Lenkai reikalauja lenkiškų gatvių pavadinimų Rytų Lietuvoje, tačiau tankiai lietuvių apgyvendintose teritorijose Lenkijoje mes negalime net užsiminti apie kažkokius lietuviškus gatvių pavadinimus.

Aš suprantu, kad jūs, kaip gudas, esate ganėtinai nutolęs nuo šių lietuvių–lenkų problemų, tačiau šiais pavyzdžiais norėjau parodyti klausimo esmę. Plačias kultūrines autonomijas suteikti lengva, bet jas išlaikyti vieningoje valstybėje, užkirsti kelią tiesioginiam suartėjimui su kaimyninėmis valstybėmis yra labai sunku. Juk Rytų Lietuvoje gyvena daug tokių, kuriems vieninteliais orientyrais yra Lenkija, Rusija, pagaliau – Gudija, o ne kažkokia primiršta ir jų požiūriu „pasakiška“ LDK? Kur toji riba tarp protingos, visiems naudingos nacionalinės politikos ir diktato, šovinizmo, slopinimo?

– Matyt, adekvačiai ši problema galėtų būti išspręsta ne nacionalinių valstybių logikos rėmuose, kadangi jų sienos retai sutampa su realiomis etninėmis ir lingvistinėmis ribomis. Ir čia kaip tik reikėtų atsiminti regionalizmo idėją, kuri leistų tapatinti save ne tik su kažkokia viena tauta, bet su tam tikru istoriniu ar etnokultūriniu regionu.

Beje, tai, kad šiandienos Europos Sąjungoje faktiškai pradingo valstybių sienos, šiuo atveju galėtų būti išnaudota. Atsiminkime daugybę pasienio konfliktų tarp vokiečių ir prancūzų Elzase. Dabar ten situacija stabilizavosi, griežtų tautinių sienų nebėra, tačiau vystosi elzasietiškas vietos identitetas, kai žmonės turi galimybę būti ne tik išimtinai vokiečiais ar prancūzais.

Man atrodo, kad Sacrum Imperium Europaeum, apie kurią jus užsiminėte, neturėtų būti paprasta, mechaniška tautinių valstybių tarpusavio santykių arena, nes norint išspręsti iškilusius klausimus būtina pakilti į naują jų supratimo ir sprendimo lygmenį. Kalbant apie kalbų ir tarmių naudojimą tankiai gyvenamuose vienos ar kitos etninės grupės regionuose, tai čia, be abejonės, turėtų būti vykdoma vienoda politika iš abiejų pusių, o ne tik keliami vienapusiai reikalavimai.

Tai taikoma ir tiems regionams, kuriuose egzistuoja būtinybė palaikyti vietos etnines ir kalbines ypatybes, kaip, pavyzdžiui, Žemaitijoje, Latgaloje, Vakarų Polesėje. Kalbėdamas apie tai, aš norėčiau pasakyti, kad regionalizmas nebūtinai reiškia separatizmą. Galų gale, nuo ko ir kur atsiskirti, jeigu Europa vis tiek vienijasi viena ar kitokia forma? Kitas klausimas – šio susivienijimo forma, būdas ir tikslas. Šia prasme, LDK ar Austrijos-Vengrijos patirtis būtų ganėtinai naudinga.

– Paskutinis klausimas jums. Pačioje pokalbio pradžioje kalbėjote apie etnokosmologijos centrą „Kryŭja” ir spausdintinį almanachą „Druvis“. Visai neseniai Minske įvyko antrojo „Druvio“ numerio pristatymas. Ar galėtumėte trumpai pristatyti abiejų almanacho numerių medžiagą ir šioje veikloje padedančius, su jumis kartu dirbančius žmones? Žinau, kad medžiagą almanachui pateikė ne tik gudų tyrinėtojai, bet ir jūsų kolegos iš Lietuvos. Be to, norėčiau paklausti, kaip „Druvis“ galėtų vystytis ateityje, kokias temas dar norėtumėte aptarti, ar bus galima įsigyti šį leidinį Lietuvoje?

– Pirmasis „Druvio“ numeris skirtas Krivijai ir krivičiams. Ten buvo nagrinėjama genties kilmė ir jos pavadinimo aiškinimas iš baltiškosios perspektyvos, „kriviškos“ idėjos genealogija, kuri tam tikrą laiką visiškai realiai konkuravo su „baltarusiškąja“ idėja. Keliuose straipsniuose nagrinėjami sakralinės geografijos klausimai, pavyzdžiui, kultinių gamtos objektų kompleksas Vilijos (Neries) ištakose, arba etnografiniai liudijimai apie dar XX a. pradžioje prie Minsko egzistavusią autentišką pagonišką šventovę.

Yra medžiagos, kurią tam tikra prasme galima priskirti prie „metapolitinės“: apie organinės demokratijos esmę, apie Europos „naujuosius dešiniuosius“ ir pan.

Antrasis, neseniai išleistas numeris, skirtas pirmojo raštiško Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui. Čia pateikiami svarbūs Lietuvos pavadinimo kilmės tyrinėjimai, lietuviškos-gudiškos mitologinės ir tradicinės kultūros paralelės, rašoma apie mūsų bendrą dūdorių (dūdmaišių) tradiciją, mitologinę Vyčio herbo semantiką, LDK aristokratijos identiteto lygmenis, lietuviškosios monarchijos istoriją bei kitus įdomius dalykus.

Pagrindinė leidinio ypatybė – daug lietuvių autorių darbų, kurie parašė savo tekstus specialiai Gudijos auditorijai, norėdami pradėti mokslininkų ir visų besidominčių mūsų Krašto istorija bei mitologija bendradarbiavimą. Jūsų minėtame šio numerio pristatyme kalbėjo vienas iš antrojo „Druvio“ numerio autorių, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas, o į patį renginį susirinko apie 300 žmonių, tai liudija apie didelį gudiškosios publikos susidomėjimą mūsų veikla ir „lietuviškąja“ tematika. Artimiausiu metu planuojame surengti „Druvio“ pristatymą Vilniuje, taip pat platinti jį Lietuvoje. Smulkiau susipažinti su almanacho turiniu galima mūsų puslapyje.

Ateityje norėtume vystyti ir plėsti bendradarbiavimą su lietuvių autoriais, kadangi numanoma „Druvio“ leidinių tematika ateityje bus įdomi mums visiems: Gudija baltoskandinaviškojo regiono kontekste, jotvingių klausimas, „šiaurinės (baltiškosios)“ indoeuropiečių kilmės teorija ir kt.

– Dėkoju už įdomius atsakymus. Linkiu sėkmės šiame svarbiame ir reikalingame darbe.

Ačiū ir jums už suteiktą galimybę pasidalinti savo mintimis bei idėjomis su lietuvių patriotais. Tikiuosi, kad viskas, kas čia pasakyta, leis bent kai kuriems iš jų naujai pažvelgti į Gudiją bei tuos procesus, kurie pas mus vyksta intelektualiajame, moksliniame ir kultūriniame lygmenyse. Esame atviri nuoširdžiam bendravimui, abiems pusėms naudingam bendradarbiavimui, ir džiaugtumės radę Lietuvoje naujų draugų, kolegų ir bendraminčių.

Su A. Dzermantu kalbėjosi Wolfsangel  www.patriotai.lt

„Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai“  1 dalis.

Spausdinti