D. Razauskas. Kodėl Lietuvoje nebesinori gyventi

Iškart reikia atkreipti dėmesį, kad į šį klausimą yra susilieję – arba, tiksliau, iš jo išsišakoja – du Lietuvai itin skaudūs klausimai: „Kodėl nesinori gyventi?“ ir „Kodėl norisi gyventi ne Lietuvoje?“ Dvi mūsų opos – savižudybė ir emigracija. Jei neišsižadi Lietuvos, prarandi norą gyventi; jei tavo noras gyventi stipresnis, esi priverstas išsižadėti Lietuvos. Tarsi „Lietuva“ ir „gyvenimas“ būtų nebesuderinami.    

Šiaip jau „nenoras gyventi“, giliau pažvelgus, yra netiesa. Tokio dalyko kaip grynas „nenoras gyventi“ iš esmės nėra: už jo slypi galbūt nesuvoktas, neišreikštas „nenoras gyventi taip“, vadinasi, noras, galbūt didelis noras gyventi kitaip, toks didelis, kad šitaip gyventi darosi nebeįmanoma. Kai žmogus pasijunta nebegalįs gyventi šitaip, tačiau kitaip gyventi nemato vilties, jam ir pasirodo, kad jis „nebenori gyventi“. O jeigu šitaip žmogus susieja su čia arba pakeičia į čia, tai atsiranda viltis, kad galbūt kitaip gyventi galima kitur. Taigi šitas emigranto kitur – „ne Lietuvoje“ – iš esmės nėra geografinė nuoroda. Kitur iš esmės tereiškia kitaip.     

Kaipgi mes šitaip nusigyvenome, kad išvis darosi nebeįmanoma gyventi? Ir kaipgi kitaip mums gyventi čia, kad nereikėtų viltis gyventi kitur arba net išvis nebegyventi?     

Kiekvienu atveju tai labai asmeniškas klausimas. Nes visi skaudūs, opūs klausimai yra labai asmeniški – net kai jie ima sudaryti statistines daugumas. Kita vertus, kiekvienas asmeniškumas, pakankamai giliai pažvelgus, remiasi žmogiškosiomis bendrybėmis – viena arba kita visiems labai gerai žinoma, tik kiekvieno savaip patiriama bendražmogiška būsena.     

Todėl ir apibendrinimus aš darysiu iš asmeninės patirties. Tiesą sakant, kaip ir kiekvienas, nes kitos patirties, be savo asmeninės, neturi niekas iš mūsų, net jei labai apeliuoja į „kitus“.     

Kas bent kartą gyvenime yra gavęs į galvą, tas gal pastebėjo, kad pati ta vieta, kur taip nutiko, kurį laiką po to būna baisi: nors užpuolikų čia seniai nė kvapo, ją vis norisi aplenkti, o jeigu vis dėlto įsidrąsini eiti tiesiai, tai viduje visas nejučia įsitempi, susitelki, tarsi pasiruoštum aną išgyvenimą pakartoti. Ir svarbiausia tokiu atveju netgi ne tai, kiek iš tavęs atėmė, ne tai, kaip skaudžiai sužeidė ar net sužalojo, o tai, kad parodė, jog tu – niekas, tuščia vieta. Ypač jeigu tai niekam nerūpi; arba jeigu kas nors matė ir dargi šaipėsi; arba jeigu tavo užpuolikai tebevaikšto nepakaltinami ir patys šaiposi iš tavęs, ir tuomet visi aplinkiniai, visas pasaulis nejučia darosi jų bendrininkas, o tu tiesiog nebejauti teisės būti.     

Ir priešingai: stiprus teigiamas įspūdis irgi savaime suauga su vieta, kurioje jį patyrei, kuriam laikui nuspalvina ją savo spalva arba įkvepina savo kvapu. Pavyzdžiui, jeigu užpultas apsigynei (o juolab apgynei kitą!) ar bent neišsigandai, neištižai, nepasidavei, o drąsiai kovojai, net jei ir nepavyko nugalėti. Tuomet toje vietoje visuomet prisimeni, kad nesi bailys, ir joje dar kurį laiką vis sugrįžta gaivinantis vidinės tvirtybės patyrimas. Ir jokios žaizdos tąsyk nė motais. O jei dar užpuolikai buvo sučiupti ir parklupdyti, priversti prieš tave mekenti, tai supranti, kad jie tik pavieniai vargšai nevykėliai, o tu – petys petin su kaimynais, tautiečiais, piliečiais, visais dorais pasaulio žmonėmis – nieko nebijai ir gali kalnus nuversti.     

Kartais užtenka net visiškos smulkmenos: pavyzdžiui, ten, kur atsitiktinai radai pinigėlį, nejučia norisi paieškoti dar. Tarsi toje vietoje pinigėliai augtų kaip grybai! Galų gale tuo remiasi visos pasaulio šventos vietos: vieta, kur kažkam regėjime pasirodė Marija, išpuošiama ir visaip pagerbiama, ten einama melstis; vietos, kuriose mokė ir kentėjo Jėzus Kristus, tampa kalvarijomis ir netgi „perkeliamos“; medis, po kuriuo iš pasaulio sapno nubudo Buda, tampa piligrimystės ašimi ir t. t., ir pan.     

Tiek atskiro žmogaus, tiek bendruomenės, visuomenės, visos žmonijos gyvenimo erdvė nėra tiesinė, euklidinė mokyklinės geometrijos arba Newtono fizikos erdvė. Jeigu jau ją galima palyginti su geometrine erdve, tai veikiau su netiesine, neeuklidine, skirtingos masės kūnų iškraipyta, įgaubta, išlenkta Einsteino fizikos erdve. Tik gyvenimo erdvėje masę atstoja patyrimas ir jo gyvenimiškoji prasmė. Nors metafora ir čia tebegalioja: juk išgyvenimas gali būti „sunkus“ (taigi „didelės masės“), „gilus“ arba „lengvas“, „paviršutiniškas“. Panašiai stiprus į-spūdis stipriai į-spaudžia savo pėdsaką sielos erdvėje, įgaubia ją, palieka joje įdubą. O kadangi visi mus iš išorinio pasaulio pasiekę įspūdžiai yra tiesiogiai susiję su to išorinio pasaulio vietomis, tai kiekviena iš jų, tų vietų, neišvengiamai susisieja su vienokiu ar kitokiu įspūdžiu mūsų sieloje, pradedant visiškai menkais, vos tešvystelinčiais atmintyje ir baigiant lemtingais, nuspalvinančiais, savaip pakreipiančiais visą gyvenimą.     

Todėl visa mūsų gyvenimų aplinka yra tarsi „įelektrinta“ skirtingo ženklo (+ arba –) ir skirtingo stiprumo prasmių. Žmogaus gyvenimo aplinka visuomet „spinduliuoja“ vienokios arba kitokios prasmės bangą, gaidą, atitinkamą būties atspalvį, kuriuo jį norom nenorom „apšvitina“ – arba nušviesdama gyvenimą ir išgydydama nuo visų vėžių, arba, priešingai, nuodyte užnuodydama mirtinu radioaktyvumu.     

Kitaip sakant, žmogaus gyvenimo kaip visuomet palieka pėdsaką kur, o kur savo ruožtu visuomet daugiau mažiau ryškiai spinduliuoja atitinkamą kaip.     

Aš gimiau Vilniuje ir nuo 2,5 metų gyvenau Antakalnyje, o už lango per gatvę didžiąją dalį metų žydėjo, žaliavo ir paskui gražiai gelto obelų sodas, keistai išlikęs nepaliestas socializmo statybų. Dabar jo nebėra – jo vietoje neteisėtai pastatytas leistiną aukštingumą viršijantis šiuolaikinis daugiabutis. Ačiū Dievui, kad aš savo buvusiame name nebegyvenu ir pro savo buvusį langą į pasaulį nebežiūriu! Kitaip kasdien nuo ryto ligi vakaro prieš mano akis kyšotų priminimas, kad nei sodams, nei teisei – vadinasi, mūsų tarpusavio sutarimui ir pagarbai – čia vietos nebėra. Todėl mane – kiekvieną iš mūsų – galima nustumti, paminti, apspjauti ir nusijuokti. Ir nieko nepadarysi, tik gūrinsi prošal nuleidęs galvą.     

Paskui kurį laiką esu gyvenęs pačiame Antakalnio gale, paskutiniame name, už kurio į šiaurę ir rytus jau driekėsi pievos ir šilai. Dabar jų ten nebėra – ten neteisėtai pastatytas dangoraižis, viršijantis visas įsivaizduojamas leistino aukštingumo ribas ir matomas bene iš viso Vilniaus. Taigi jis į visas puses, po visą Vilnių spinduliuoja vieną labai aiškų dalyką, plačiai visus švitina labai įtaigia mintimi: jūs esate niekas, jus galima nustumti, pervažiuoti ir apspjauti, o visos jūsų teisės ir teisybės – šikpopieris. Juolab kad tą patį spinduliuoja mūsų valdžios dangoraižiai Europos aikštėje, pamynę po pamatais visas viltis išsaugoti nepakartojamą Europos mastu Vilniaus kraštovaizdį.     

Už kokio kilometro pusantro nuo Antakalnio, šile, dabar priklausančiame Pavilnių regioniniam parkui, kitados buvo toks mūsų vadinamas Slalomo kalnas, kurį žino visi bent kiek vyresni Antakalnio gyventojai. Nuo jo nusileisti rogėmis vaikui reiškė garbę ir pripažinimą, nusileisti slidėmis – paaugliui, daugelis ten ir bus išmokę slidinėti. Augesni, pajėgesni ten nešdavosi slalomo slides – anuomet dar retenybę. Vienu metu ten netgi buvo keltuvas, nors šiaip jaunam ir užlipti pakraščiu ne bėda. Tik savo kojomis užlipęs, sušilęs tai jau iškart žemyn nešoksi, todėl ant keliuko, ėjusio kalno viršumi, iš termosų būdavo geriama arbata, šnekučiuojama, snobai puikuodavosi rimtesnių markių slidėmis bei spalvingais slidinėjimo kostiumais. Kalnas buvo Antakalnio žiemos laisvalaikio centras, žinomas visame Vilniuje, savaitgalį čia nesitaręs galėjai ateiti ir susitikti būrį draugų ir pažįstamų, pasišnekėti. Čia virė gyvenimas, klegėjo vaikai, perspėjamai šūkavo mamos, spindėjo šypsenos, skambėjo juokas. Ačiū Dievui, turiu vieną kitą seną nuotrauką iš čia. Nes kalno nebėra. Jį „prichvatizavo“, užgrobė, perkasė ir apsitvėrė vietos gyventojas, kurio sklypo tvora seniau ėjo palei tą keliuką ant kalno ir niekam nekliudė. Dabar ir keliuko nebėra – ant jo stovi du neteisėti dviaukščiai mūrinukai. Ten dabar lengvai nė nebepraeisi. O ir nesinori, nes kiekvienąsyk šiaip ne taip prasėlinęs atšlaite patvoriais visuomet paskui kurį laiką nebegali pakelti galvos. Nes aiškiai supranti, kad esi niekas, kad tave galima pastumti, spjauti tau į veidą visiems matant, vidury dienos, ir nieko.     

Mus galima pastumti, apspjauti vidury dienos, išsityčioti – ir nieko!     

Galėčiau tokių „radiacijos šaltinių“, tokių „švyturių“ priminėti daug, perdėm daug. Tolstant nuo mano gyventų ir man brangiausių vietų, mane jie „švitina“ gal kiek silpniau, užtat stipriau kitus, gyvenusius ir tebegyvenančius jų pašonėje.     

Apsidairykite aplink save, po visą Vilnių, po visą Lietuvą, po neapsakomo grožio mūsų ežerus, kalvas ir miškus. Ar girdite skaudžiai pažįstamą gaidą: mes esame niekas, šiukšlės, suglamžyti ir numesti šikpopieriai. Tu esi niekas, šiukšlė, suglamžytas ir numestas šikpopieris. Nebent spėjai pats sau vienas patyliukais ką pasigrobti ir kitų sąskaita užsitverti. Nes šiukšlei nieko kito ir nelieka.     

Neteisėtos statybos, deja, – ne vieninteliai tokie „tamsos švyturiai“, iškraipę ir sumaitoję mūsų gyvenimo erdvę, mūsų Tėvynę. Dar vienas ne mažiau paveikaus radioaktyvumo šaltinis (beje, glaudžiai susijęs su statybomis) – tai elgesys su gamta, pirmiausia su miškais, guotais ir net atskirais medžiais. Per pastaruosius penkiolika metų Antakalnyje išpjautų medžių kelmus galėčiau rodyti šimtais (dėl sodinukų reikėtų gerokai pasukti galvą…). Jau esu rašęs, kaip buvo nupjauti (paskui pasirodė – be menkiausio reikalo!) kaštonas ir topolis po mano langais („Prieš svetimvaldybę Vilniuje ir kitur“, Šiaurės Atėnai, 2007, Nr. 7). Nesėdėjau rankų sudėjęs, šokau laukan jų ginti, „ant pjūklų“, taip sakant, išgėriau deramą dozę darbininkų „mato“, atvyko policija, miesto valdžios atstovai. Mane „nukenksmino“ saldžiais liežuviais, o medžius paskui vis tiek nupjovė. Tai dabar rytą vakarą pro virtuvės langą labai aiškiai matau, kad „esu niekas“. Gerai, kad nepasidaviau, grūmiausi, tai bent giliai širdy dar (naiviai?) tebesijaučiu gyvas…     

Apsidairykite aplink save, po visą Vilnių, visą Lietuvą. Prisiminkite J. Basanavičiaus gatvę Palangoje ir pasakykite: argi mes ko verti? Argi mes ne tuščia vieta, kurią galima apspjauti, prišikti vidury dienos ir užleisti „bumčiką“?     

O pastarųjų mėnesių, savaičių įvykiai: ką reiškia išpjauti visi šimtamečiai medžiai Mingėje? Galima be galo knaisiotis po interesus, teises ir atsakomybes, bet viena aišku: tai reiškia, kad jūs, (ne)gerbiami mingiečiai, esate niekas, tuščia vieta, šiukšlės – paspyrei ir nuėjai. O kartu su jumis – ir mes visi, tokie mažybiniai lietuvaičiai savo mažybinėje _Lietuvėlėje.     

Na, o Sereikiškių parkas sostinėje, pačioje Lietuvos širdyje, Gedimino pilies papėdėje? Čia tai jau visai nebegali nesijuokti… Iš savęs. Iš visų mūsų „architektų“ ir „botanikų“, kurie iš esmės tesugeba padaryti vienui vieną dalyką: išpjauti medžius. Nieko daugiau. Visa kita anksčiau ar vėliau padaro neteisėtos statybos.     

Nejučia mintys mane vėl parveda į kone gimtąjį mano Antakalnį, į jaukų vad. Spalvotųjų Šaltinių šilą pačiame jo gale, išvagotą vaizdingų raguvų, tarp Valakampių tilto ir abejotino teisėtumo vilų bei kotedžų (buvusios kuklios sovietinės šašlykinės „Briedis“ vietoje). Kas dar nebuvote čia, paskubėkite. Greit gali nelikti. Kadangi mes esame niekas. Pasinaudojai, išspaudei, kiek sugebėjai, išsunkei, tada išmetei, apspjovei ir nuėjai.     

Valdininkai ėmė vartoti iškalbingą terminą: „mažaverčiai medžiai“. Žinoma, jeigu neteisėtos statybos yra tokios „didžiavertės“, kad jų šiukštu pirštu paliesti negalima, tai kokie gi gali būti medžiai, jei ne „mažaverčiai“? Kaip ir žmonės.     

Kartais dar priduriama, patikslinama: „uosialapiai“. Jūs skandinavams papasakokite, pasiūlykite išpjauti jų Pasaulio uosį Igdrasilą, o jo vietoje pastatyti lietuviškąją Pasaulio Neteisėtąją Statybą!     

Šiaip mane stebina buvusiojo sovietų saugumo nerangumas. Jei manęs būtų paklausę, kaip palaužti lietuvio dvasią, ir jei aš būčiau norėjęs atsakyti, tai būčiau pasakęs štai ką: išpjaukit jiems visus medžius. Po langais, gatvėse, skveruose, visus guotus ir šilus aplink miestą. (Tai, beje, ne naujiena – jau XIX a. vidury Liudviko Adomo Jucevičiaus aprašytoji deivė Medžiojma, arba Medeina, sako: „Kirskit miškus; iškirsite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!“) Išpjaukit jiems visus medžius, ir jie palūš. Nes pasijus niekas, ir tada juos bus galima pastumti, apspjauti ir nueiti. Dabar jau nebėra ko slėpti – tai jau seniai ir sistemingai daroma. Ir mes jau beveik esame niekas, šiukšlės, į mus galima nusišnirpšti, suglamžyti ir numesti patvorin.     

Mes, kurie dar taip neseniai stovėjome susikibę už rankų, petys petin ir nieko nebijojome, ir ištisos neteisėtos imperijos griuvo mums išsitiesus…     

Lietuvoje nebesinori gyventi todėl, kad visa aplinka užteršta tokiomis, tarkime, „radioaktyviomis šiukšlėmis“, kurios taip stipriai iš visų pusių mus „švitina“, kad mes iš tikrųjų patys baigiame pavirsti šiukšlėmis. O kas šiukšle pavirsti nenori, yra priverstas arba gyventi ne Lietuvoje, arba Lietuvoje negyventi.     

Tačiau išeitis yra. Išeitis yra visuomet, tik kitąsyk baisu ją pripažinti. Baisu į ją pažvelgti tiesiai, atviromis akimis.     

Vienintelė išeitis yra nebebūti šiukšle. O tai reiškia nebenusileisti, nebepasiduoti. O kadangi greitos pergalės tikėtis sunku, tai reiškia gerokai gauti per galvą ir gal net iš pradžių būti viešai paniekintam. Bet jeigu nebenusileidi, nebepasiduodi, tai giliai širdyje tebesi gyvas. O jei tebesi gyvas čia, vadinasi, gyveni Lietuvoje. Nes tai, regis, paskutinis likęs būdas ir Lietuvoje, ir gyventi.     

Kaip tik dėl to toks reikšmingas tapo, tiek žmonių palaikymo sulaukė amžinatilsį Kedys. Protu supranti, kad neteisėti veiksmai negali būti teisingi pagal apibrėžimą. Bet kai teisės Lietuvoje nebėra, tai širdis jame nejučia atpažįsta daug daugiau, nei jis ar kas kitas yra – paskutinę gyvenimo viltį ir kartu išsiilgtos naujos vidinės būsenos pirmąją kregždę: nenusileisti, nepasiduoti, grumtis ligi paskutinio kraujo lašo, mirtinai. Tarsi trileryje, kuriame vienas šaunus vaikinas ištalžo visus priešus ir susprogdina ištisą neteisėtą naftos bendrovę, paengusią gamtą ir žmones. Gyvenimas – ne trileris, iškart čia gali ir nepavykti. Pagaliau ir herojus čia nebūtinai toks tyras ir taurus. Be to, čia kitąsyk paranku daugiau galvoti nei mojuoti kumščiais ar pyškinti iš didelių patrankų. Ir vis dėlto, jei vienąsyk išlėktų į orą koks neteisėtas dangoraižis ar bent kotedžas arba jei kas gerokai patrumpintų pirštus kokiam „medkirčiui“, tai vargu bau prisiversčiau ilgai verkti. Nes tai būtų žingsnis į šviesą ir teisingumą, santarvę ir pagarbą, atgaivą ir gyvenimą. O juk taip norisi Lietuvoje gyventi!     

2010 08 20