Neringa toks savitas kraštas, kad negali būti be įdomybių gyvūnijos pasaulyje. Tai stebina Lietuvą, o gal ir Europą, bandomis pakelėse šernais, tai gandru, prašinėjančiu maisto Nidos centre, tai briede gražiu vardu „Meilė“. Paskutiniais metais nerimsta ir lapės, kurios nesibaimina žmonių ir netgi dienos metu lankosi prie gyvenamųjų namų, kur maitinasi maisto atliekomis. Dažnas lankytojas (o gal ir vietinis gyventojas), pasidalydamas su rudosiomis sumuštiniais ar kitokiais mėsiškais patiekalais, dar labiau jas skatina taip elgtis.
Maisto ieško gyvenvietėse
Nebestebina neįtikėtinas vaizdas, kuomet pakelėje stovi automobilis ir jo keleiviai per pravirą langą iš rankų maitina lapę. Vietiniai įvairiausio dydžio ir veislių namų sargai – šunys irgi visiškai pasimetę, pamiršę įgimtą medžiotojo instinktą bando susidraugauti su atėjūnėmis.
Taip auklėjama užaugo jau kelinta lapių karta, procesas įsibėgėja. Šiais metais kaip niekad daug pranešimų apie gyvenvietėse žmones persekiojančias lapes. Neįprastai besielgiančių šių žvėrių sutinkama Smiltynėje, Juodkrantėje, Preiloje.
Dažniau užsienyje pabuvęs pasakys – o kas šia tokio, po Londoną ar kitą Europos didmiestį bėgioja šimtai, gal ir tūkstančiai lapių, ir nieko, visiems užtenka vietos. Gal ir taip, bet ar to reikia Neringai?
Miškuose lapių – mažėja
Pastebima, kad nerijos miškuose lapių mažėja, išskyrus teritorijas apie gyvenvietes. Tai reiškia, kad tokių nenatūraliai besielgiančių lapių masė didėja. Jų ateitis gana optimistiška. Maisto atsargos neišsenkančios, ramybė garantuota, nes apie gyvenvietes medžioklė draudžiama. Be to, retas vietinis šuo bando prieš jas šiepti dantis. Vis dėlto, yra ir kita medalio pusė.
Buvęs laukinis žvėris praranda išgyvenimo gamtoje be žmogaus pagalbos įgūdžius. Tapti pilnateisiu žmogaus draugu galimybių nedaug – vieta užimta mūsų taip mylimų šuniukų ir kačiukų, o ir procesas labai ilgas.
Gyvenant tokiose palankiose sąlygose, neturint natūralių priešų, plečiantis populiacijai Gamta gali įjungti saugiklį pačia nemaloniausia forma. Nederėtų pamiršti, kad lapės yra ir žmogui pavojingų ligų nešiotojos – konfliktas neišvengiamas.
Apie priežastis
Nieko naujo, kad bet kurią sumaištį gamtoje sukelia žmogus. Te nesupyksta vietiniai gyventojai, bet viskas prasidėjo nuo jų. Įvykių chronologiją įsivaizduojama tokia. Prieš keletą metų labai padaugėjus lapių, joms pradėjo trūkti maitinimosi teritorijų. Skriaudžiamos silpnesnės lapės privalėjo ieškoti išeities. Kai kurios ėmė maitintis dienos metu, kai stipresni konkurentai ilsisi, kitos traukėsi į lapių apgyventų teritorijų pakraščius, ir čia neišvengiamai pateko į žmogaus gyvenamą aplinką. Ne viskas čia buvo blogai. Drąsiausios pabandė apsilankyti kiemuose, rado žuvies dorojimo, gal kitokių maisto atliekų. Kam bemedžioti, eikvoti energiją, jeigu viskas gatava, lengvai pasiekiama, skanu, maistinga. Kažkam pamačiusiam lapę, atsivedusią prie šiukšlių dėžės lapiukus, apsalo širdis ir jis pasidalijo maistu nuo pietų stalo. Lapiukai suprato, kad tas dvikojis padaras ne toks jau blogas, šuo pririštas ir pavojaus nekelia. Savo vaikus pas žmogų jie vedė visai drąsiai, išsiaiškino, kad automobiliuose sėdintys žmonės dar geraširdiškesni. Per keletą kartų turime ką turime.
Nemėtykime žuvies dorojimo ir kitų maisto atliekų kur pakliuvo, jokiu būdu nešerti laukinių žvėrių. Prisiminkime jau minėtą šernų pamoką. Nebereikės skambinti pagalbos telefonu ar į kurią kitą instituciją prašant: gelbėkite, ką nors darykite, apie namus vaikšto pasiutusi lapė.
