Vasario 21-ąją, kai žiema dar laiko savo delnuose, Dusetų K. Būgos biblioteka pakvietė susiburti šiltai – į žodžio namus.
Renginys „Žinok savų kalbų“ tapo ne tik Tarmių dienos, Tarptautinės gimtosios kalbos dienos minėjimu, bet ir pasitikrinimu: ar dar girdime savąją tarmę, ar dar leidžiame jai skambėti ir kokie jausmai užplūsta klausant?
Kalba nėra muziejaus artefaktas, nors, kalbant apie tarmes, regis, ji prisimenama ir sulaukia dėmesio tik progomis. O mūsų tarmė ir patermė, šnekta ir pašnektė gyva tol, kol ją tariame.
Kaip yra sakiusi mokslininkė Loreta Vaicekauskienė: „Tarmę reikia vartoti moderniems tikslams, neatskiriant jos nuo rimtų temų. Tarmė neturi būti užrakinta tik buities skrynioje.
Ji gali kalbėti apie mokslą, politiką, meilę ir internetą
Ji gali būti scena, ne tik užkulisiai.“ Norint išsaugoti tarmę, tereikia paprasto, kasdienio stebuklo – kalbėti. Su vaikais. Su anūkais. Prie stalo, sode, telefonu. Perdavimas kitai kartai yra vienintelė tikra garantija, kad kalba neištirps kaip pavasario sniegas.
Tarmė yra stambiausia teritorinė kalbos atmaina. Ji atpažįstama iš savitų fonetinių bruožų: balsių vingrumo, priebalsių bangavimo, to ypatingo skambesio, kuris vienur dzūksta, kitur žemaitiškai kietėja, dar kitur aukštaitiškai šviesėja.
Tarmes tiria dialektologija, o lietuviškus pakaitalus šiam terminui siūlė kalbos milžinai – Kazimieras Būga ir Kazimieras Jaunius. Jie vartojo žodžius „tarmėmokslis“, „tarmėtyra“. Nors tie terminai ir neprigijo, bet pats rūpestis išliko.
Tarptautinę gimtosios kalbos dieną vasario 21-ąją minime nuo 2002 m., kai ją oficialiai pripažino Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja (UNESCO paskelbė 1999 m.).
Kalbos šventė prasideda ne nutarimuose, o mūsų lūpose. Vienintelis būdas išlaikyti kalbos autentiškumą – kalbėti. Ne tik per šventes. Ne tik scenoje. Namie. Kiemuose. Renginiuose. Tegul tarmė būna laimė ausims, šviesa širdžiai ir palikimas ateičiai.
Tarmė kaip savastis
Lietuvių kalboje nuo seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Jos dar dalijamos į patarmes, šnektas, pašnektes. Kartais net pamirštame, kiek sluoksnių turi mūsų kalbos medis.
Tačiau vietinių gyventojų judumas žodyną praplečia ir keičia. Kalba – gyvas organizmas, tad jos kismas yra gražus mūsų gyvenimo ir įpročių liudijimas.
Itin svarbu fiksuoti, užrašyti, išsaugoti. Kalba yra neatsiejama mūsų istorijos ir kultūros dalis. Akademikas Laimutis Telksnys yra perspėjęs: praradę kalbą, neteksime ir valstybės. Ši mintis skamba ne kaip grasinimas, o kaip budinantis varpelis.
2013-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Tarmių metais. Vyko daug renginių, parodų, diskusijų. Tačiau tiems, kurie kalba tarmiškai, Tarmių metai nesibaigia.
Jie tęsiasi tol, kol plaka širdis. Tarmė yra žmogaus savastis. Kartais ji prabyla tyliau, kai „kiti negirdi“, bet ji niekur nedingsta. Svarbu sukurti aplinką, kurioje nebūtų gėda, „prasta“ kalbėti savita, tik savo kraštui, regionui būdinga kalba.
Trys širdis jungiantis tikslas
Renginyje „Žinok savų kalbų“ skambėjo rytų aukštaičių tarmė, rokiškėnų patarmė – laimė ausims ir džiaugsmas širdžiai. Tą džiaugsmą dovanojo Gražina Degutytė-Pitrėnienė, Ritė Gernienė ir Valentina Baltuškienė. Trys moterys. Trys širdys. Vienas bendras tikslas – puoselėti gimtąją kalbą.
„Tarmė – kaip medus“, – šypsodamasi sako Gražina. Ir iš tiesų ji saldi it vaikystė ir gydanti, gydanti ilgesį. Gražina kuria eiles tarmiškai, taip pat kuria prozą, yra užrašiusi vietos senolių pasakojimus.
Poetė išleido net tris poezijos knygas – visos jos odė savajai tarmei
Pati poetė rašo: „mana ailas iš dūšias, virpunčias rudenia varotinkly, žibunčias saulas apsikabinimi, bėgunčias par karkla kačiukų skrundelas ar tirstunčiu ašaru lada snegulaj. / Takias paprastas, paprastas ailas. Na visi jau teip ir kalbėte bamoka, a ir skaityte bus na visiem lingva.“
Šiandien G. Pitrėnienė sako, kad naujų istorijų išgirsti vis sunkiau, todėl daugiau dėmesio skiria poezijai. Gyvendama Obeliuose, ji tęsia kūrybos kelią, o neseniai atrado ir fotografiją – lyg dar vieną būdą pagauti ir sustabdyti laiko slinktį.
Rašančiųjų tarmiškai itin nedaug. Sunku užrašyti žodį taip, kaip jis iš tiesų skamba. Tarmė labiau skirta ausiai nei akiai. Ji gyvena balse, pauzėje, intonacijoje. Tai pasakojamosios kultūros dalis. Tačiau kai eilės virsta dainomis, jos įgauna sparnus. Poetės eilių žodžiai jau skraidinami Jonas Kriauklio, taip pat kitų bardų repertuaruose. Daina iš karto skrieja į sielos gelmes.
Kalbos gyvastis bibliotekoje
„Žinok savų kalbų“ nėra tik renginio pavadinimas. Tai kvietimas. Tai priminimas, kad kalba nėra vien gramatika ar taisyklės. Ji yra mūsų juokas, mūsų barniai, mūsų meilės žodžiai.
Ji yra mūsų šaknys. Kol jos laikosi žemėje, medis žaliuos. Dusetų K. Būgos biblioteka stengsis prisidėti prie kalbos puoselėjimo ir sklaidos, maitinti šaknis.
Kiekvieną kovo mėnesio ketvirtadienį (pradedant kovo 5 d.) bibliotekoje vyks esmėtyrininko ir lietuvintojo Ėsūno (Ryčio Pivoriūno) paskaitos „Lietuviškų Džiaugsmo K-l-odų esmėtyra“. Gilesnis kalbos pajautimas ir analizė.
Autorė yra Dusetų K. Būgos bibliotekos vyr. bibliotekininkė
Gaila, kad sparčiai nyksta rytų aukštaičių kupiškėnų, anykštėnų tarmės. Jas vis labiau veikia ne tik bendrinė lietuvių kalba, bet ir gretimos rytų aukštaičiu uteniškių bei šiaurės panevėžiškių tarmės. Dingsta rotininkavimas, būdingas kupiškėnams ir anykštėnams, bei dadininkavimas, būdingas kupiškėnams. Dabar kai kur į šiaurę nuo Kupiškio tenka girdėti sakant nebe ‘undo žiemų ažeri graitai ažušųla’ , bet ‘vando žiemų ežeri graitai užušąla’ ( vanduo žiemą ežere greitai užšąla). Arba vietoje “mono tavas sakydavo- važiuosma žiemiuos”, sakoma ‘mana tėvus sakydava – važiuosma šiaurėn’ ( ‘mano tėvas sakydavo- važiuosime į šiaurę’).