Prieš daugiau nei 300 mln. metų dabartiniai žemynai buvo susijungę į vieną superkontinentą – Pangėją. Nors jos seniai nebėra, skilimo padariniai vis dar matomi įvairiuose pasaulio regionuose – nuo Himalajų iki Alpių, nuo Indijos vandenyno dugno iki Viduržemio jūros pakrančių. Pangėja buvo paskutinis superkontinentas, o jos skilimas paskatino žemynų dreifą (slinktį), kalnynų formavimąsi ir nulėmė dabartinį Žemės paviršiaus vaizdą.
Maždaug prieš 335 mln. metų visi Žemės žemynai vėl ėmė jungtis į vieną milžinišką superžemyną – Pangėją. Ją supusio senovinio pasaulinio vandenyno – Pantalasos palikimu laikomas šiandieninis Ramusis vandenynas.
Tarp besijungiančių žemyninių masyvų susidarė ir tarpkontinentinis Paleotetijos vandenynas. Manoma, kad jo vietoje šiandien yra dalis Indijos vandenyno dugno ir dalis Pietų Azijos. Vėliau, jau po Pangėjos susidarymo, apie 250 mln. metų prieš dabartį, atsirado naujas vandenynas – Tetija.
Pangėjos laikotarpiu šiuolaikiniai žemynai buvo sujungti į vientisą didžiulį sausumos masyvą. Šis išsidėstymas padeda suprasti, kodėl tos pačios rūšies fosilijų randama labai tolimose pasaulio vietose – jos kadaise priklausė vienam superžemynui, t. y. ir bendrai ekosistemai.
Ką tuo metu būtume pamatę gamtoje?
Tropinio klimato zonoje, ypač šalia Paleotetijos vandenyno, klestėjo pelkiniai tropiniai miškai, iš kurių ilgainiui susidarė dauguma šiandieninių akmens anglies telkinių. Žemynuose augo įvairūs senoviniai augalai, tarp jų – sėkliniai paparčiai, araukarijos, glosopteriai ir kiti, kurių fosilijų dažnai aptinkama keliuose žemynuose.
Karbono ir permo laikotarpiais Žemėje gyveno pelikozaurai – į driežus panašūs gyvūnai su didele burės formos atauga ant nugaros, kuri, kaip manoma, padėdavo reguliuoti kūno temperatūrą. Tuo pačiu laikotarpiu pasirodė ir ankstyviausi žinduolių protėviai – maži, į peles ar šeškus panašūs padarėliai, kilę iš ropliams giminingos grupės – sinapsidų.
Vėliau, maždaug prieš 230 mln. metų, triaso laikotarpyje, pasirodė pirmieji dinozaurai, kartu su jais – ir dicinodontai – dideli, į roplius panašūs žolėdžiai, šiek tiek primenantys šiuolaikinius begemotus. Tuo metu vandenyse taip pat gyveno senovinės amfibijos ir žuvys, kai kurios priminė didžiules salamandras ar šarvuotąsias žuvis.
Kai Indijos ir Afrikos plokštės pradėjo slinkti šiaurėn ir susidūrė su Eurazijos plokšte, buvęs Tetijos dugnas buvo suspaustas ir iškilo į paviršių. Taip susiformavo didieji kalnynai – Himalajai, Alpės, Zagrosas ir kiti. Dabartinė Viduržemio jūra, Juodoji jūra, Kaspijos jūra, Aralo jūra ir dalis Indijos vandenyno taip pat žymi buvusią Tetijos vandenyno teritoriją.
Kalnų uolienose iki šiol išlikę senovinio vandenyno pėdsakų – fosilijų, jūros dugno nuosėdų, kalkakmenių, liudijančių, kad šiose vietose kadaise tyvuliavo šiltas seklus vandenynas.
Pangėja pradėjo skilti maždaug prieš 175 mln. metų, juros laikotarpyje. Žemė visą laiką keičiasi. Tik mes gyvename per trumpai, kad tai pastebėtume.
Šaltinis: Christopher R. Scotese, Ben A. van der Pluijm, licencija CC BY 4.0, per Wikimedia Commons
Lietuvos geologijos tarnybos pranešimas
