Nuolat besikeičiantis pasaulis kelia vis daugiau iššūkių – klimato krizės, geopolitiniai konfliktai, pandemijos ir socialiniai pokyčiai skatina visuomenes ieškoti būdų, kaip tapti atspariomis ir prisitaikyti prie neapibrėžtų ateities scenarijų.
Viena svarbiausių priemonių stiprinant visuomenės stabilumą yra gyvos bendruomenės, kurios užtikrina ne tik psichinį palaikymą, bet ir praktines galimybes mobilizuotis kritinėse padėtyse.
Sociologo ir socialinio darbuotojo Pauliaus Godvado teigimu, socialiniai darbuotojai šiame procese galėtų atlikti esminį vaidmenį, padedant bendruomenėms ne tik išgyventi, bet ir auginti bendrumą.
Sovietmetis bendruomeniškumo neįveikė
Godvadas su bendruomenėmis dirba jau beveik tris dešimtmečius. Pasak jo, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje bendruomenės nėra pakankamai stiprios, yra sovietmečio palikimas.
„Sovietinės okupacijos laikotarpiu bendruomenės buvo sistemingai ardomos, nes jos kėlė pavojų totalitarinei sistemai – susitelkę žmonės tampa atsparūs diktatūrai, geba priimti nepriklausomus sprendimus, bendruomenės apskritai yra esminė pilietinės visuomenės instituto sudedamoji dalis“, – teigia žinovas.
Ši istorinė trauma vis dar jaučiama: žmonės dažnai nepasitiki vieni kitais, viešojo gyvenimo institutais, bendruomenėmis, nes vyresnio amžiaus žmones tebeveikia įprotis „nesibūriuoti be reikalo“, o ir bendrai mes iš naujo mokomės būti, veikti ir gyventi kartu.
Bendruomeniškumas neretai painiojamas su politine ideologija, ypatingai todėl, kad bendruomenių stiprinimo, darbo su bendruomenėmis šaknys – kairiosiose politinėse ideologijose. „Tik užsimink apie teisingumą ar perskirstymą iš karto būti apšauktas „leftistu“. Bet juk tai yra socialinio darbo širdis – žmonių teisės, socialinis teisingumas“, – įsitikinęs Paulius.
Nepaisant visko, Lietuviai moka susitelkti, kai to kritiškai reikia – tai įrodė ir Sąjūdis, ir paramos rinkimas Ukrainai, ir mobilizacija per pandemiją. Lietuviams dar trūksta solidarumo, todėl, pasak eksperto, norint turėti krizėms atsparesnę visuomenę, reikia stiprinti bendruomeninius ryšius.
Svarbūs – asmeniniai ryšiai
Bendruomenių stiprinimo darbe Paulius mato svarbų būtent socialinių darbuotojų vaidmenį. Socialinis darbuotojas bendruomenėje gali būti ir rengėjas, ir jungiamoji grandis, padedanti žmonėms užmegzti ryšius, įsitraukti į bendras veiklas ir jaustis reikšmingais savo aplinkoje.
Kartais – netgi truputį provokatorius ar asmeninis pavyzdys. Jo užduotis dirbant su bendruomene – ne administruoti socialines paslaugas, bet skatinti bendruomeniškumą, stiprinti žmonių ryšius, plėtoti įtrauktį ir visų bendruomenės žmonių dalyvavimą.
„Tai rodo ir Lietuvoje jau veikiančių bendruomenių patirtis. Žmonėms labai svarbu jaustis reikalingiems ir įtrauktiems, turėti darbą ar parsmingą užsiėmimą“, – sako Paulius ir priduria, kad stipriai bendruomenei būtini asmeniški ryšiai. Socialiniai darbuotojai gali padėti žmonėms pažinti vieni kitus asmeniškiau, paskatinti jų bendravimą ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą.
„Jeigu kaimynas tau tėra anonimas, santykis taip pat anoniminis ir silpnas. Bet jei pasakai „labas“, o gal net trumpai užkalbini, jis tau tampa „kaimynu Jonu“ ir, jei kas nors nutiks kuriam mūsų – abu būsime linkę padėti nuoširdžiau ir asmeniškiau. Asmeniškas santykis, kuris kai kam gali atrodyti nereikšmingu, iš tiesų yra vienas bendruomenės pagrindų“, – teigia Paulius.
Reikia daugiau erdvių kaimynams
Bendruomenės nėra statinės struktūros – jos gimsta ir gyvuoja žmonių santykiuose. Tačiau bendruomenei augti svarbūs dar bent keturi „ingredientai“. Visi šie keturi dalykai sudaro palankias bendruomenės augimo, tapimo atsparia sąlygas – ryšiai, erdvėlaikis, veiklos, išmanymas.
„Svarbiausia – sukurti vietas, kur žmonės natūraliai galėtų susitikti ir užsiimti nepragmatiška, kūrybine veikla.
Gyvos bendruomenės kuriamos ten, kur žmonės gali tiesiog pabūti kartu – pabendrauti, ginčytis dėl politikos, sodinti medžius, dainuoti, medituoti, grybauti, leisti laivelius, kurti puokštes, maudytis… ir visa tai darant bendrauti, smalsauti, megzti ryšius.
Šiose erdvėse žmonės būna lėtai, neskubriai ir toks buvimas labai svarbus“, – vardija Paulius.
Erdvė nėra vienintelis būdas stiprinti ryšius. Bendros veiklos – dar vienas svarbu dėmuo. „Kai kaimynai kartu rengia renginius, tvarko aplinką, kuria bendrus projektus – ryšiai atsiranda savaime. Bendrų naudingų veiklų rezultatai tampa simboliu, stiprinančiu pasitikėjimą savo bendromis jėgomis.“
Ne mažiau svarbus yra mokymasis. Gyvai bendruomenei svarbu mokytis sumanumo, bendravimo bei kritinio mąstymo, mokymosi iš patirties.
„Neužtenka žmones tiesiog suburti – jie turi išmokti būti bendruomenės dalimi, mokytis vieni iš kitų ir dalintis savo idėjomis, o ne tik konkuruoti. Tai reiškia gebėjimą spręsti konfliktus, organizuoti veiklas, kritiškai mąstyti, imtis veiklų“, – sako P. Godvadas.
Pasakojimai ir žaidimai kuria ryšius
Bendruomeninio darbo praktikoje gali būti naudojami įvairūs instrumentai, kurie padėtų žmonėms natūraliai kurti tarpusavio ryšius ir ugdytų bendruomeniškumą.
Pasakojimai ir darbas su pasakojimais bei istorijomis – tai vienas stipriausių būdų sukurti bendruomenės identitetą. Žmonės, dalydamiesi savo istorijomis, pradeda jausti bendrą tapatybę ir priklausomybę grupei, randa savo vietą bendruomenėje, tariasi, tvarko ir pertvarko bendruomenės normas bei taisykles, susitelkia ir daro kitus svarbius dalykus.
Taip pat svarbūs žaidimai ir renginiai. „Žaidimai dažnai vertinami kaip vaikų veikla, bet iš tiesų tai viena veiksmingiausių bendruomenės stiprinimo priemonių“, – teigia Paulius. Žaidimai, o ypatingai – socialiniai žaidimai yra tai, kuo kuriama bendruomenės kultūra ir kuo ji keičiama, tobulinama, auginama.
Žaidimai taip pat sukuria sąlygas žmonėms socializuotis – tapti bendruomeninėmis ir visuomeninėmis būtybėmis su savo individualumais ir išskirtinumais.
Bendruomenių kūrimui labai svarbus ir asmeninis pavyzdys. Socialiniai darbuotojai, rodydami lyderystės ir aktyvaus dalyvavimo pavyzdį, skatina ir kitus imtis sumanymų, užmegzti naujus ryšius ir įsitraukti į bendruomenės veiklas.
Bendruomenė – ne projektas
Anot Pauliaus, Lietuvoje vis dar vyrauja vadybinis požiūris į bendruomenes – jos matomos kaip projektai su biudžetu ir tikslu. „Bendruomenė negali būti rengiama kaip trumpalaikis projektas – tai yra gyvas, natūraliai besivystantis, ilgalaikis reiškinys. Jų stiprybė kyla iš natūralių ryšių, žmonių įvairovės, tarpusavio pasitikėjimo ir aktyvios bendros veiklos.“
Kitas iššūkis – žinovų trūkumas. Socialinis darbas bendruomenėje yra specifinis ir skiriasi nuo dabar vyraujančio socialinio darbo, sutelkto į atvejo vadybą, darbą su asmeniu ar šeimomis. Socialinio darbo su bendruomenėmis Lietuvoje nėra kur sistemingai ir giliai išmokti.
„Praktikos trūkumas reiškia, kad daugelis tiesiog bando dirbti su bendruomenėmis „iš intuicijos“, savo konkrečios patirties ir taip sukuriami nuostabūs pavyzdžiai, bet kartu tai nėra sistemingas darbas, šie pavyzdžiai kol kas netampa nusistovėjusia praktika, tad mes dar negalime kalbėti apie taip reikalingą bendruomenių stiprinimo proveržį Lietuvoje“, – apgailestauja Paulius Godvadas.
—
Straipsnį paruošė Profesinių gebėjimų gerinimo centras.
Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių gebėjimų gerinimo centras (PKTC) įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti naujoviškas socialinių paslaugų teikimo praktikas.
Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Naujoviški gebėjimų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
