Kultūros paveldas Lietuvoje saugomas įstatymų, deklaruojamas kaip vertybė ir minimas strateginiuose dokumentuose – teisinė bazė numato jo integralumą su švietimu.
Tačiau mokyklose jis dažnai lieka tik „pažintine vertybe“ be gilesnio turinio, jausminio ryšio ar vertybinio pagrindo. Nors kalbame apie jo svarbą, vaikai jo nepažįsta. Mokytojai nežino, kaip apie jį kalbėti. Medžiaga – egzistuoja, bet dažnai lieka nežinoma. O kai pritrūks žinovų – bus jau vėlu, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešime žiniasklaidai.
Būtent apie tai balandžio 9 d. jungtiniame Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetų posėdyje kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Savo pranešime ji paragino Kultūros ministeriją ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją glaudžiau bendradarbiauti, siekiant užtikrinti ilgalaikį kultūros paveldo ir švietimo sričių įtraukimą.
Pasak jos, tik prasmingas institucinis dialogas ir veikimas leis ne tik ugdyti sąmoningus piliečius, gebančius vertinti ir puoselėti kultūros paveldą, bet ir užtikrins, kad ateityje netrūktų šios srities žinovų.
Kultūros paveldo pažinimas turi prasidėti nuo pirmos klasės – bet ugdymui trūksta naratyvo
Kultūros paveldas turi būti pristatomas mokiniams jau nuo pirmųjų metų mokykloje. Jo pažinimas ankstyvame amžiuje ugdo pagarbą aplinkai, stiprina tapatybės jausmą, moko vertinti tai, kas sukurta prieš mus.
„Vis dėlto šiandien mokyklos programose kultūros paveldas dažnai paskęsta – nėra nuoseklaus naratyvo, o tai reiškia, kad nesukuriamas emocinis jo ir mokinio ryšys. Mokytojams trūksta ne tik motyvacijos, bet ir konkrečių įrankių – prieinamos metodinės medžiagos, taip pat sistemingo jų kvalifikacijos kėlimo šioje srityje“, – sakė pirmininkė.
O juk paveldas – tai ne vien istorijos vadovėlio tema. Jis glūdi medžiagose, kurias tyrinėja chemikai ir atkuria restauratoriai, architektūroje ir net dalyvauja aplinkos pokyčių diskurse, kuris susijęs su klimato kaita.
„Tai gyva, daugiasluoksnė tema, jungianti menus, gamtos ir tiksliuosius mokslus. Valstybinė kultūros paveldo komisija apie šią problemą kalba jau daugiau nei dešimtmetį, nuosekliai teikdama siūlymus ir sprendimus, tačiau praktikoje pokyčiai vis dar per lėti“, – teigė V. Ščiglienė.
Pristatyme pateiktas konkretus pavyzdys: nors Lietuvos ypatingasis archyvas bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis rengia turtingą mokomąją medžiagą (pvz., apie Sąjūdį), ji vis dar nėra įtraukta į pagrindines mokymo platformas, tokias kaip emokykla.lt.
Dėl to daugelis mokytojų paprasčiausiai nežino, kad tokia medžiaga egzistuoja – arba kaip ją tinkamai panaudoti ugdymo procese.
Kas puoselės paveldą, kai neliks kam?
„Kai pamirštame švietimą, užkertame kelią ir ateičiai. Kas ateityje restauruos mūsų paveldą, jei šiandien neišugdysime tam pasirengusių žinovų?“, – klausė Paveldo komisijos pirmininkė.
Anot jos, kai dabartiniai žinovai išeis, jų vietos gali likti tuščios. Nesant kryptingo vaikų ir jaunimo švietimo kultūros paveldo temomis, ir toliau susidursime ne tik su tapatybės, valstybės identiteto problema, bet ir su paveldo srities žinovų trūkumu.
„Šie klausimai tiesiogiai susiję su visuomenės atsparumu ir nacionaliniu saugumu – valstybės pamatus saugo tik sąmoningi piliečiai. Todėl būtina imtis veiksmų jau dabar.
Vienas iš žingsnių – 2024 m. priimtas Vyriausybės nutarimas dėl stipendijų skyrimo meno objektų restauravimo studijas pasirinkusiems studentams – yra svarbus sumanymas. Tačiau tai tik pradžia – būtina stiprinti visą grandinę nuo mokyklos iki aukštųjų mokyklų“, – teigiama pranešime spaudai.
Laikas nacionalinei darbotvarkei
Posėdyje dar kartą pabrėžta, kad nepaisant geros teisinės bazės ir strateginių dokumentų, praktikoje vis dar stokojama veiksmų koordinavimo tarp institucijų.
Paveldo komisija primena, kad Kultūros politikos pagrindų įstatymas nurodo, kad kultūros pirmenybėms ir ilgalaikiams uždaviniams nustatyti Strateginio valdymo įstatyme nustatyta tvarka rengiama nacionalinė darbotvarkė.
Todėl pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė kvietė nedelsti – institucijas dirbti drauge rengiant nacionalinę darbotvarkę, kurioje turėtų atsirasti tinkamas dėmesys kultūros paveldo ir švietimo integralumui kaip svarbiam ilgalaikei pirmenybei.
„Turime kalbėti apie paveldą ne kaip apie praeitį, o kaip apie ateitį, kurią formuojame šiandien. Jei nebus švietimo – paveldas neturės, kas jį saugo“, – sako ji.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
