Šiuolaikinis gyvenimo tempas, nuolatinis stresas ir psichinė įtampa tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Tačiau pajutus fizinius negalavimus retai susimąstome, kad jų priežastis gali slypėti mūsų psichikoje. Vis daugiau kalbant apie psichologinės sveikatos svarbą ir holistinį požiūrį į ligas, žmonės dažniau kreipiasi į medicinos psichologus ieškodami atsakymų ir pagalbos.
Anot „Eglės reabilitacijos centro“ medicinos psichologės Kamilės Bauraitės, psichofiziologiniai ir somatoforminiai sutrikimai, visuomenės geriau žinomi kaip psichosomatiniai, dažnai yra sunkiai atskiriami nuo fiziologinės kilmės ligų.
„Psichofiziologiniai sutrikimai kyla dėl glaudaus psichikos ir fiziologijos sąveikavimo – pavyzdžiui, ilgalaikis stresas gali sukelti aukštą kraujospūdį, įtampos tipo galvos ar nugaros skausmus.
Somatoforminiai sutrikimai pasireiškia fiziniais simptomais, kuriems nerandamos organinės priežastys, funkcinių sutrikimų nėra – tai gali būti įvairūs skausmai, kvėpavimo ar virškinimo negalavimai, atsirandantys dėl stipraus nervų sistemos sujaudinimo“, – aiškina K. Bauraitė.
Medicinos psichologė sako, kad į reabilitacijos centrą kreipiasi įvairiausių sunkumų turintys žmonės, kurių fiziniai negalavimai neretai atskleidžia slypinčius psichologinius sunkumus.
Streso įtaka fiziniams negalavimams
Psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję – patiriant stresą, organizmas natūraliai mobilizuojasi kovai arba pabėgimui. Dėl šios neatsiejamos sąveikos svarbu rūpintis ne tik psichine, bet ir fizine gerove.
>„Kai jaučiame stresą, kūnas suvokia jį kaip grėsmę ir aktyvuoja „kovok arba bėk“ atsaką: didėja kraujospūdis, pagreitėja širdies ritmas, kvėpavimas tampa paviršutiniškas.
Trumpalaikis stresas gali būti naudingas, nes padeda susidoroti su iššūkiais, tačiau ilgalaikis stresas išsekina kūną. Ilgalaikio streso atveju mes nebeatstatome savo resursų, todėl gali išsivystyti širdies ir kraujagyslių, autoimuninės, virškinimo ir reprodukcinės sistemos ligos, o taip pat lėtinis nuovargis ir emocinis išsekimas“, – pažymi medicinos psichologė.
Jei žmogų kamuoja miego ar virškinimo sutrikimai, šeimos gydytojas jį dažniausiai nusiunčia pas neurologą ar gastroenterologą. Tačiau, pasak K. Bauraitės, svarbu matyti visuminį vaizdą – jei įtariama, kad simptomų šaknys gali būti psichologinės, būtina konsultuotis su psichologu ar psichiatru.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taiko ir pataria biopsichosocialinį modelį, kuris aiškina, kad žmogaus sveikata priklauso ne tik nuo biologinių veiksnių, bet ir nuo psichinės būklės bei socialinės aplinkos.
„Kai kurie žmonės genetiškai turi jautresnę nervų sistemą, kiti – jautresnes tam tikras organų sistemas. Be to, socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, artimųjų palaikymas arba vienatvė, gali padėti susidoroti su stresu arba jį dar labiau sustiprinti.
Taip pat svarbu atsižvelgti į gyvenimo aplinkybes – jei žmogų vienu metu užklupo netektys ar krizės, jo fiziologinis atsakas bus kitoks nei to, kuris gyvena stabilesnį, ramesnį gyvenimą. Ligų formavimuisi svarbios psichologinės sudedamosios dalys: elgesys, jausmai, mąstymo procesai ir asmenybės bruožai“, – pabrėžia K. Bauraitė.
Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos remiasi biopsichosocialiniu modeliu, tačiau jo taikymas vis dar priklauso nuo daugelio veiksnių: gydytojų požiūrio, įstaigos politikos ir ligonių pamokos. Pavyzdžiui, psichikos sveikatos centruose šiandien jau dirba ir kineziterapeutai bei ergoterapeutai, kurie padeda gydyti psichikos sveikatos sunkumus, remiantis sveikos gyvensenos ir socialinių įgūdžių lavinimo principais.

Kaip atpažinti psichofiziologinius sutrikimus?
Jei fiziniai požymiai tęsiasi ilgiau nei šešis mėnesius, nuolat kartojasi, tačiau medicininiai tyrimai nerodo jokių fizinių pokyčių kūne, gali būti, kad jų priežastis yra psichologinė.
„Svarbu nesirinkti savidiagnostikos ir pirmiausia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris gali nukreipti pas atitinkamų sričių žinovus. Jei kyla įtarimas, kad požymių priežastys yra psichologinės, būtina pasitarti su psichologu ar psichiatru. Diagnostika gali būti ilgas procesas, reikalaujantis komandinio gydytojų darbo ir ligonio kantrybės“, – tikina K. Bauraitė.
Kartais fizinei sveikatai įtakos gali turėti iš pažiūros nesusiję psichiniai ar socialiniai sunkumai. Pavyzdžiui, jei nerimaujama dėl naujo darbo, žmogus jaučiasi išsiblaškęs, jį vargina sutrikęs virškinimas, galvos skausmai, prakaitavimas ar drebančios rankos – tai gali būti kūno reakcija į vidinę įtampą. Todėl reikėtų atsižvelgti, kokios streso įveikos strategijas taikomos grėsmę keliančiose padėtyse.
„Sąmoningas psichinių priėmimas ir jų įvardijimas ir tinkamas jų reiškimas gali padėti sumažinti stresą. Taip pat verta pagalvoti, ar yra galimybė keisti stresą keliančią padėtį arba bent jau savo požiūrį į ją“, – pastebi pašnekovė.
Pagalbos būdai
Pagalbos būdai priklauso nuo individualaus paciento poreikio konsultacijoms, konsultacijų laiko galimybių, paties žmogaus turimų žinių apie savo būklę. Vienas iš būdų ligoniui geriau padėti suprasti psichikos ir kūno ryšį gali būti per visuminę jo gyvensenos apžvalgą: fizinis rūpestis savimi, socialinis gyvenimas, jausmus keliantys įvykiai, gebėjimas atpažinti ir įvardinti savo jausmus, galbūt besikeičiantys gyvenimo tikslai ar pokyčiai juose.
„Bandome kartu suprasti, kas asmens gyvenime jam kelia iššūkių, kokios sritys reikalauja daugiau dėmesio. Kartais ligoniams būna naudinga susipažinti su psichikos ir kūno sąsajos psichoedukacija, parodyti supaprastintas schemas, padiskutuoti, kaip jas supranta.
Ligoniams, turintiems somatoforminių sutrikimų, itin patariama ilgalaikė psichoterapija, todėl jie gali būti nukreipiami tęstinei pagalbai. Vienas svarbiausių bruožų – ryšys su žinovu, psichinė parama ligoniui, kuris susiduria su požymiais, išsigąsta jų, neranda nusiraminimo. Šiais principais vadovaujuosi ir dirbdama reabilitacijos centre“, – teigia K. Bauraitė.
Psichologinį darbą galima kombinuoti kartu su kitomis, į kūno reabilitaciją nukreiptomis paslaugomis, pavyzdžiui, masažais ar vandens procedūromis, kurios prisideda prie įtampos mažinimo ir atsipalaidavimo skatinimo.
Anot K. Bauraitės, emocinė sveikata yra neatsiejama nuo fizinės, todėl kiekvienas turėtų atidžiau stebėti save, mokytis atkurti vidinę pusiausvyrą ir neignoruoti kūno siunčiamų signalų.
„Svarbu suvokti, kokios mintys ar jausmai mums kelia nerimą, o galbūt net skatina ligas, ir imtis priemonių jų valdymui“, – reziumuoja medicinos psichologė.