Šiandien ekonomikos Nobelis vainikavo visą apdovanojimų savaitę.
Šių metų Nobelio ekonomikos premijos laimėtojais tapo JAV mokslų daktarai Daronas Ačemoglu (Acemoglu), Simonas Džonsonas (Johnson) ir Džeimsas Robinsonas (James Robinson), kurie įvertino, kokią svarbą šalies gerovei turi visuomenės institucijos.
Pasak Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto Ekonominės politikos katedros vedėjo doc. Arūno Burinsko, šie mokslininkai įrodė, kad viena iš šalių klestėjimo skirtumų priežasčių yra kolonizacijos metu įdiegtos visuomeninės institucijos ir jų veiksmingumas.
„Veikale „Kodėl tautos žlunga: valdžios, klestėjimo ir skurdo šaltinis“ (angl. Why Nation Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty, 2012) būsimieji Nobelio laimėtojai tyrė kolonializmo laikus.
Jie pastebėjo skirtumą, kad vienose kolonijose buvo sukurtos įtraukios institucijos, o kitose – ne. Būtent ši takoskyra nulėmė vėlesnę šalių ekonominio augimo dinamiką“, – aiškina doc. A. Burinskas.
Pasak jo, net ir kolonizavimo metu neturtingos šalys, kuriose buvo įdiegtos įtraukios institucijos, ilgainiui tapo klestinčios.
Tai yra svarbi priežastis, kodėl buvusios kolonijos, kurios kadaise buvo turtingos, dabar yra skurdžios (pvz., šalys, buvusios Actekų imperijos teritorijoje), ir atvirkščiai (pvz., dabartinės JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).
„Ten, kur buvo sukurtos įtraukios institucijos, kartu buvo skatinamas ekonominis aktyvumas, visuomenės įsitraukimas į ekonominius mainus.
Ten buvo užtikrinamos nuosavybės teisės ir jų apsauga, diegiamos teisės viršenybės normos, kuriamos viešosios gėrybės ir paslaugos – daroma ir tai, ko negali užtikrinti rinkos ekonomika.
Šalys su tokia institucine sąranga pasižymėjo geresniu ekonominiu vystymusi.
Šalims su institucijų sąranga, sutelkta į siauro elito rato interesų gynimą, nepavyko pasiekti stabilaus ekonominio augimo.
Vadinasi, daugumos darbas ir kiti resursai, išnaudoti tik mažumos interesams tenkinti, nesukūrė reikiamo ekonomikos skatinimo“, – tvirtina ekonomistas.
Pasak pašnekovo, iš Nobelio premijos laimėtojų tyrimų aišku, kad ekonominiam augimui įtakos turėjo ir ligų prevencija.
Kur nebuvo su jomis kovojama ir pakankamai investuojama į sveikatos apsaugą, ten ir ekonomikos vystymasis buvo lėtesnis. Taip pat ekonomistai pabrėžia naujovių ir ekonomikos augimo ryšį.
„Svarbu, kad kuriant įtraukias institucijas buvo užtikrinamos ir nuosavybės teisės, plėtojamos švietimo įstaigos, skatinamas verslumas.
Visa tai prisidėjo prie techninės pažangos ir bendro augimo. Nors tai ir nėra panacėja, bet demokratiniai procesai taip pat buvo susiję su įtraukių institucijų kūrimu“, – sako žinovas.
Jo manymu, tai yra prasta žinia šiuolaikinei Kinijos ekonomikai: „Istoriniai duomenys rodo, kad demokratinė šalies santvarka užtikrina didesnį stabilumą, tikrumą dėl ateities investicijų, tolygesnį šalies vystymąsi.
Nors trumpuoju laikotarpiu ir nedemokratinių šalių ekonomikos gali pasižymėti sparčiu vystymusi, vis dėlto ilguoju laikotarpiu joms sunkiau išlaikyti stabilų augimą.
Kalbant apie Kinijos atvejį, ši valstybė gali neišlaikyti tokio augimo tempų net ir investuodama į naujoves ar naujas technologijas.
Ilguoju laikotarpiu gali pasidaryti sunku išlaikyti stabilią santvarką ir visiems, dalyvaujantiems rinkoje, ne tik užtikrinti pagarbą jų nuosavybės teisėms, bet ir užtikrinti laisvę kūrybiškiems ir sumaniems visuomenės nariams.“
Kaip teigiamą pavyzdį žinovas pasitelkia Pietų Korėjos atvejį: „Dar visai neseniai autoritarine buvusi valstybė tapo demokratinė ir išgyveno pakilimą, susijusį su industrializacija, įtraukių institucijų kūrimu, diegiamomis naujovėmis ir sparčiu ekonominiu augimu.“
Doc. A. Burinskas pabrėžia, kad kuriant sėkmingas valstybes su veiksminga ekonomika labai svarbu, kokia visuomenės dalis įtraukiama į ekonominius mainus.
„Palyginkite ekonomikos augimą XX a. pradžioje, kai daugumoje Vakarų šalių dirbo tik vyrai, ir vėlesnius laikus, kai moterų įsitraukimas į darbo rinką suteikė reikšmingą impulsą ekonomikoms augti.
Kuo daugiau žmonių dalyvauja ekonominiame valstybės gyvenime, tuo didesnis impulsas valstybei vystytis. Žinoma, čia svarbus ir valstybės vaidmuo kuriant veiksmingą teisinę sąrangą ekonominei apyvartai užtikrinti.
Sėkmingoje sistemoje auga pagaminamos gamybos apimtys, vartojimas, atsiranda galimybės steigti verslus ir kurti naujas darbo vietas, įgyvendinti pažangius ir naujoviškus sumanymus, didinti veiksmingumą ir t. t.“, – vardija doc. A. Burinskas.
Pasak jo, tai turi įtakos ir gerovės ekonomikai. Svarbu, kaip valstybė sugeba prisidėti kuriant gėrybes ir jas perskirstant – kurti rinkos ekonomikos taisykles, standartus, užtikrinti socialinį teisingumą.
Lietuvoje prie to prisidėjo įstojimas į ES, kartu atnešęs ir pažangų reguliavimą.
„Galvojant apie šiandienos Nobelio ekonomikos premijos laimėtojų atliktų darbų reikšmę, galima rasti paralelių ir su Lietuvos naujienomis.
Keičiantis valdžiai ir politinei darbotvarkei, verta pagalvoti, kaip patys toliau kursime ar tobulinsime įtraukias institucijas. Tam būtina politinės valdžios lyderystė.
Svarbu suprasti ir nutarti, kokie strateginiai mūsų valstybiniai tikslai, kaip politikai gali prisidėti prie įtraukesnės institucinės sąrangos kūrimo, tokios, kuri skatintų naujoves ir naujų investicijų pritraukimą (ypač kai netolimoje ateityje gausime mažiau ES fondų paramos).
Tai – dalis klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti norint, kad institucijos prisidėtų prie Lietuvos ekonominio augimo skatinimo“, – mano doc. A. Burinskas.
Laimėtojai gaus po aukso medalį, diplomą ir pasidalins 11 mln. Švedijos kronų (maždaug 0,972 mln. eurų) piniginę premiją.
Pernai Nobelio ekonomikos premija, kuria užbaigiamas apdovanojimų laikas, buvo paskirta Harvardo universiteto profesorei Klaudijai Goldinai (Claudia Goldin) už darbus, padėjusius suprasti moterų vaidmenį darbo rinkoje.
Nobelio ekonomikos premija oficialiai vadinama Švedijos centrinio banko ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti. Šis apdovanojimas teikiamas nuo 1969 m. ir yra laikomas viena iš Nobelio premijų.
