H. Perelšteinui – 100: ką „Ąžuoliuko” legenda diriguotų šiandien?

Legendinis maestro Hermanas Perelšteinas iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė 1980-aisiais, o anapilin iškeliavo 1998 metais.

Ir vis dėlto, dažnai savo ugdytinių prisimenamas choro „Ąžuoliukas” kūrėjas gyvas ne vien prisiminimuose – jo autoritetas, kokybės kartelė choriniam dainavimui, kultūrinis skonis ir begalinė meilė muzikai ligi šiol išlieka vektoriumi profesiniame ir kūrybiniame kelyje jo mokiniams, šiandien – žinomiems muzikams, kompozitoriams ir chorvedžiams.

Artėjant H. Perelšteino šimtmečiui, buvusius „Ąžuoliukus” vienijančio „Ąžuolų klubo” sumanymo, šie pasistengė į šiuolaikinį Lietuvos muzikinį gyvenimą pažvelgti maestro akimis, o jau birželio 7-ąją – drauge su kitais ąžuoliukais-chorvedžiais diriguos iškilmingai koncertinei dienotvarkei.

Kas atkreiptų Hermano Perelšteino dėmesį šiuolaikinėje muzikoje? Kokie anuomet neįmanomi kūrybiniai laukai sudomintų?

Ką iš Lietuvos muzikinio gyvenimo ąžuolai jam parodytų pirmiausia?

Vienos įtakingiausių asmenybių Lietuvos muzikoje akimis, į dabartį žvelgia kompozitorius ir chorvedys Laurynas Vakaris Lopas, Nacionalinės premijos laimėtojas, choro „Jauna muzika” meno vadovas Vaclovas Augustinas ir dabartinis „Ąžuoliuko” vadovas prof. Vytautas Miškinis.

Vizija – išsilaisvinti iš sovietmečio rėmų

Nors anuomet „Ąžuoliukas” ir jo vadovas meistriškai laviravo tarp sovietinės ideologijos ir kitų priespaudos apribojimų, būtent kūrėjo apsisprendimo laisvė būtų svarbiausia, ką įvertintų H. Perelšteinas dabartinėje Lietuvoje, mano jo mokiniai.

Miškinio nuomone, jo muzikinis žingeidumas pirmiausia atkreiptų dėmesį į tuos pasaulinę šlovę pelniusius kūrinius, kurie buvo išbraukti tarybinės ideologijos, su retomis išimtimis.

Dėl to ir B. Britteno, M. Durufle, P. Ebeno opusai, įtraukti į „Ąžuoliuko” repertuarą, skambėjo kaip didelė naujovė to laikotarpio kontekste.

„Galimybė nevaržomai atlikti ideologiškai nepageidautinus kūrinius bei įgyvendinti bendrus projektus su vakarų pasaulio kolektyvais ir atskirais menininkais – jam būtų nepaprastai svarbi”, – sutinka L. V. Lopas ir čia pat pabrėžia, kad pasaulis nėra idealus ir šiandien:

„Kaip ir jo gyvenimo metais, pasaulį kamuoja galingos priešpriešos ir nesusikalbėjimas, todėl jam būtų svarbi muzikoje visuomet vyraujanti vidinė harmonija ir šviesa.

Pavyzdžiui, mūsų šiuolaikinių autorių operos-pasirodymai „Geros dienos” bei „Saulė ir jūra”.

Muzikinės naujovės ar pirmenybė klasikai?

Augustinas savajame dialoge su Šefu pirmiausia pamini aktualiausius rimtosios muzikos fenomenus:

„Tai, kas skamba šventėse „Gaida”, Lietuvos nacionalinio chorų varžytuvių finaluose, taip pat Nacionalinio simfoninio orkestro koncertai – visa tai neabejotinai atkreiptų jo dėmesį.

Galbūt, Šefą, kaip mokytoją domintų ir jaunųjų kompozitorių kūryba – šventė „Druskomanija”, chorinių kūrinių varžytuvės „Vox juventutis”, – svarsto jis.

Savo ruožtu V. Miškinis mano, kad naujoviškumo chorinėje muzikoje jį mažai domintų.

„Jo asmeninis muzikinis ugdymas buvo grindžiamas klasikine muzika, todėl darbas su „Ąžuoliuko“ choru buvo orientuotas labiau į romantinę, klasikinę muziką, o šiuolaikinės muzikos samprata buvo orientuota į lietuvių autorių kūrinius bei liaudies dainų išdailas”, – argumentuoja dabartinis „Ąžuoliuko” meno vadovas.

Jis prisimena, kaip H. Perelšteinas abejojo dėl M. Duruflo (Durufle) „Rekviem” choro repertuare, kurį laikė visiškai naujos estetikos opusu.

Tai jam atrodė kaip didelis iššūkis lavinant choro dainininkų muzikinį skonį.

Tarp šiandieninių chorų pasiekimų – ir „Ąžuoliukas”

Jau gyvendamas JAV H. Perelšteinas, kiek tai buvo įmanoma, domėjosi savo mylimo „Ąžuoliuko” bei visos atkurtos Lietuvos muzikiniu gyvenimu.

Nuo jo mirties praėjus jau 25 metams, Lietuvos chorinės muzikos peizažas – ir platesnis, ir įvairesnis, todėl kiekvienas iš kalbintų maestro mokinių šiandien stengtųsi Šefui tą parodyti.

„Parodyčiau vokalinį ansamblį „Duodeco”, moterų vokalinę grupę „Melos”, Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, pakviesčiau į konkurso „Vox juventutis” žiuri, parodyčiau D. Zakaro chorinę kūrybą”, – nors ir tariamaja nuosaka, bet labai nuoširdžiai su savo mokytoju dalinasi V. Augustinas.

„Kartu su Šefu pasidžiaugčiau jaunųjų chorvedžių – I. Mikalajūnaitės, I. Šimkaus, M. Švelnienės, V. Mažintaitės, M. Drūlės – naujoviška veikla.

Pasididžiuočiau kūrybiška ir tolerantiška atmosfera LMTA Kompozicijos katedroje”.

Miškinis sako, H. Perelšteinui pirmiausia parodytų jam nežinomus atlikėjus, atstovaujančius nacionalinę kultūrą pasaulio muzikiniame gyvenime.

„Parodyčiau ir savo naujausius kūrybos pavyzdžius, kurie, mano galva, yra savo sumanymu pavykę.

Parodyčiau „Ąžuoliuką“, kuris, nepaisant įvairiausių kartais susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, sugeba tęsti savo muzikinį kelią, išlaikyti išskirtinius papročius, susiformavusias tik „Ąžuoliuke“. Ir tik.” – užbaigia V. Miškinis.

Jei tik galėtų, L. V. Lopas atkreiptų maestro dėmesį į berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis” pasiekimus, taip pat Asmik Grigorian ir Luko Geniušo talentus, bei Holokausto 80-mečiui skirtą J. Jasinskio „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės”.

Maestro mokiniai-chorvedžiai diriguos Hermano Perelšteino šimtmečiui skirtame koncerte 2023 m. birželio 7 d., trečiadienį 18 val. 30 min. Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje.

Dalyvaus „Ąžuolų klubo choras” (meno vadovas –  prof. Povilas Gylys), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas – Modestas Barkauskas), sopranas Asta Kriščiūnaitė, mecosopranas Aistė Benkauskaitė, tenoras Rafailas Karpis.

Dienotvarkėje – Antonio Vivaldi „Mafnificat,  op. RV 610” ir kiti užsienio ir lietuvių autorių kūriniai.

Renginys nemokamas.