Valstybinių miškų urėdijos, Kretingos regioninio padalinio Nidos girininkijos girininko Kęstučio Dikšo netradicinis pomėgis – buriavimas.
Miškininkas-buriuotojas gyvena vienoje gražiausių Lietuvos vietovių, kurios vieną pusę skalauja Baltijos jūra, kitą – Kuršių marios, o pajūrio vėjas susipina su miškais turtinga gamta.
Gyvenimas tokioje ypatingoje gamtos oazėje lėmė ne tik gyvenimo kelio – miškininkystės pasirinkimą, bet ir norą puoselėti bei išsaugoti ilgamečius Kuršių marių žvejų laivybos papročius.
Kurėnai – senoviniai Kuršių marių žvejybiniai laivai-kuršvaltės, kurių plaukiojančių replikų Lietuvoje yra vos 3. Su seniausiu iš jų, šiemet 30 metų sukaktį švenčiančiu kurėnu „Kuršis“, buriuoja Kęstutis.
Šie, istoriją menantys ir ankščiau tik burių jėga valdyti žvejybiniai laivai pagaminti žmogaus rankomis iš natūralių medžiagų, reikalaujančių didelio pasiruošimo ir priežiūros.
Interviu su Kęstučiu Dikšu apie pažintį su kurėnu, istorinio laivo valdymą ir išsaugojimo svarbą bei svajonę pastatyti savo laivą.
– Esate Valstybinių miškų urėdijos, Kretingos regioninio padalinio Nidos girininkijos girininkas. Papasakokite apie savo ryšį su gamta, kodėl nusprendėte tapti miškininku?
– Šis ryšis su gamta tikriausiai užsimezgė jau nuo pat mažų dienų.
Šią istoriją galima būtų pradėti nuo to, kad mano tėtis Gediminas Dikšas baigęs mokslus Žemės ūkio akademijoje iškart gavo paskyrimą į Nidos girininkijos girininko pavaduotojo pareigas, o 1983 metais, kai gimiau aš – tapo girininku.
Dvi mano seserys ir aš gimėme čia, Nidoje, kaip mes vadiname – saloje. Nuo mažens su tėčiu buvau miške, net nenorėdavau eiti į vaikų darželį.
Dienos prasidėdavo ir baigdavosi miškuose, girininkijos kontoroje, automobilyje. Visą girininkijos darbų seką žinojau atmintinai.
Dar dabar atsimenu, kaip visai mažiukas vaikščiodavau po tuo pačiu stalu kontoroje, prie kurio dabar sėdžiu. Kito darbo ateityje net neįsivaizdavau ir baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Lietuvos Žemės ūkio universitetą.
Pabaigęs mokslus 2006 metais pradėjau savo karjerą kaip girininkas tuometinėje Kuršių Nerijos nacionalinio parko Smiltynės girininkijoje.
O 2011 metais, susikeitus su tuometiniu Nidos girininku R. Andrusevičiumi girininkijomis – grįžau į gimtinę.
– Taip pat turite netradicinį pomėgį – buriavimą. Buriuojate, valdote senovinį Kuršių marių žvejybinį laivą-kuršvaltę kurėną. Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų pažintis su laivu ir buriavimu?
– Buriavimas turbūt yra vienas iš didžiausių mano pomėgių (net žvejybai ir medžioklei tiek laiko neskiriu). Dėl aistros buriuoti ir vėl turiu būti dėkingas tėčiui.
Jam atvykus į Nidą apie 1960–1970 metus netikėtai pavyko gauti prižiūrėti apleistą burinę jachtą, kurią suremontavus tėtis išmoko buriuoti.
Taip ir aš nuo mažens vasaras leisdavau po burėmis, tai vienoje jachtoje, tai kitoje.
Neprisimenu tiksliai, bet tikriausiai vaikystėje supratau, kaip reikia buriuoti, mokėjimas elgtis su burėmis man – kaip mokėjimas važiuoti su dviračiu.
Visada svajojau turėti nuosavą jachtą. Ir taip prieš maždaug 25 metus su tėčiu nusipirkome ir atnaujinome jachtą, kurią mūsų šeima dar dabar buriuoja, o aš ją buriuoti mokau ir savo vaikus.
Su senąja Kuršių marių kuršvalte – kurėnu pažintis prasidėjo dar jaunystėje, kai man buvo apie 15–16 metų. Kaip ir dauguma vaikų vasaromis kažkur uždarbiaudavau, dirbau ant vieno, ant kito laivo, o paskui – ir ant kurėno.
Nuo tada kažkaip ir „prilipau“ prie šio laivo. Kaip ir ankščiau, taip ir dabar su juo plukdomi turistai, dažniausiai – vokiečiai.
– Ar tai – jūsų asmeninis laivas?
– Kurėnas „Kuršis“ šiuo metu priklauso a.a. tautodailininko Eduardo Jonušo (laivo statytojo) žmonai Editai, aš esu tik jo vairininkas.
– Kuo ypatingas kurėnas? Papasakokite apie jį daugiau.
– Kurėnas – plokščiadugnis medinis burinis laivas.
Tradicinė ir pagrindinė tik vėjo pagalba varoma prieškario vietinių gyventojų Kuršių marių žvejų valtis buvo naudojama žvejybai, susisiekimui, žuvies išvežimui į turgų.
Šie laivai buvo kelių rūšių ir pavadinimai priklausė nuo to, su kokiu tinklu dirba žvejys. Patys didžiausi kurėnai būdavo iki 12 metrų, jie turėdavo didelį buringumą ir galėdavo traukti tempiamą Korno tinklą.
Tarpukaryje Kuršių mariose buvo uždrausta žvejoti naudojant laivus su varikliais, buvo leidžiami tik laivai, valdomi burių pagalba.
Žvejui pastatyti šį laivą kainuodavo tiek, kiek pasistatyti namą.
Mediena turi būti tik aukščiausios kokybės. Ąžuolas, pušis, eglė buvo renkami 3-5 metus, mirkomi vandenyje, džiovinami, jais rūpindavosi pats žvejys.
Kai žvejys surinkdavo medieną – kviesdavo meistrą statybai. Meistras atvykdavo su dviem pameistriais. Statybvietė būdavo įkuriama netoli žvejo namo ir netoli vandens.
Pas žveją gyvendavo statytojai, juos maitindavo 6 kartus per dieną. Statytojai dirbdavo nuo pirmadienio iki šeštadienio, o sekmadienis buvo šventa diena, darbininkai eidavo melstis.
Tokį laivą 3 žmonės pastatydavo per mėnesį. Bures siūdavo arba pats žvejys, arba užsakydavo, kad pasiūtų burių meistrai.
Taip pastatytas ir gerai prižiūrimas laivas tarnaudavo apie 70 metų, 3 kartos su juo žvejodavo. Senelis pastatydavo laivą, anūkas arba proanūkis jau statydavo naują.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vietiniai gyventojai pasitraukė ir praktiškai niekas nebegrįžo.
Atsitraukdami vieni laivus sudegino, kiti nuskandino pridėję akmenų ir prakirtę dugną tikėdamiesi, kad grįš ir išsikels, o dar kiti laivus tiesiog paliko.
Pokaryje įkūrus sovietinius žuvininkystės ūkius visi likę laivai buvo paimti į juos, tačiau naujai atkelti gyventojai nežinojo, kaip su jais elgtis.
Gyventojus mokė sugrįžę vietiniai. Laivai seno, puvo ir po kurio laiko juos pakeitė medinės „Dorės“ su dyzeliniais varikliais. Taip kurėnai išnyko visiškai.
Kurėnas „Kuršis“ yra pirmas po karo atstatytas tradicinis medinis burinis laivas. 1993 metais tautodailininkas Eduardas Jonušas sugalvojo pasistatyti šį laivą.
Tačiau visiškai jokių žinių apie šiuos laivus nebuvo, tad suradęs Vokietijoje gyvenantį senąjį tokių laivų meistrą nuvažiavo pas jį ir susirinko brėžinių, o daugiau žinių įsirašė į diktofoną.
Pasitelkęs laivų inžinieriaus Henriko Mališausko žinias pradėjo statybas. Mediena iš dalies rūpinosi Nidos girininkija, viską finansavo Neringos savivaldybė.
– Kodėl jums svarbu tęsti ilgametį kurėnų paprotį?
– Labai svarbu, kad šie laivai išliktų, jų daugėtų ir kad žmonės suprastų, kas yra istorija, kas yra tikra bei padaryta iš natūralių medžiagų žmogaus jėgomis.
– Kada prasideda bei kiek laiko tęsiasi plaukimo laikotarpis?
– Kadangi žiemą dėl ledo laivą reikia iškelti į krantą, plaukimas priklauso nuo du kartus per metus atvažiuojančio krano iškelti/nuleisti kitus laivus.
– Ar laivas reikalauja daug priežiūros? Kaip kasmet prieš plaukimą, plaukiant ir po plaukimo rūpinatės laivu?
– Palukimas baigiasi laivo iškėlimu ant priekabos, nuplovimu ir išvalymu. Tačiau pavasariniai darbai prasideda tik atšilus orams ir ištirpus sniegui.
Laivas daugelį metų keliavo iš rankų į rankas žmonėms, kurie nelabai stengėsi jį tinkamai prižiūrėti, o tiesiog naudojo kaip pajamų šaltinį.
Tokiam laivui būtina pastovi priežiūra, geriausia mediena ir natūralios kilmės medžiagos.
Viskas pasikeitė tik tuomet, kai iškilo dilema, ar laivą kelti į krantą ir palikti kaip muziejinį eksponatą, ar ieškoti, kas laivą tinkamai prižiūrės.
2009 m kurėną perėmė prižiūrėti su turistais iš Vokietijos dirbanti Armonavičių šeima. Jie reikalingų lėšų remontui neturėjo, tad radę rėmėją Vokietijoje kibo į darbus.
Laivui buvo padarytas kapitalinis remontas. Nušveisti tiek metų dažytų dažų nebuvo įmanoma, todėl visas korpusas buvo nudegintas, nuvalyti visi šiuolaikinių dažų sluoksniai, kurie medienos visiškai neapsaugo, o tik pūdo.
Pakeistos supuvusios detalės. Pastatytas naujas eglinis stiebas, kuriuo pasirūpino Nidos girininkija. Neringos savivaldybė pasirūpino burėmis iš medvilnės/linų mišinio audinio.
Patirtis parodė, kad vienintelė ir geriausia medienos apsaugos priemonė apsaugoti šį laivą yra tokia pati, kokią naudojo ir senovėje šių laivų savininkai – natūrali derva iš beržų/pušų, natūralus linų sėmenų aliejus, terpentinas.
Kadangi šiemet laivui sukanka 30 metų, jis jau šiek tiek pažeistas puvinio, laukia nemaži darbai, kad jį sutvarkytume.
Kelių borto lentų keitimas yra vienas didžiausių darbų, tai darys samdyti meistrai. Tikėtina, kad plaukimo pradžia šiek tiek nusikels, bet žadame, kad laivas vandenyje bus jau gegužės pabaigoje.
– Laivas medinis, sensta, ką darysite, kai kurėnas vieną dieną pasens ir taps nebetinkamas plaukti? Galbūt turite minčių įsigyti naują (jei tai įmanoma) ar net pastatyti savo laivą?
– Pastatyto laivo tikrai nepirkčiau, nors Lietuvoje jau yra būtent tokių medinių laivų meistras. Manęs niekaip neapleidžia mintis pasistatyti savo kurėną ir tikiuosi, kad tai įgyvendinsiu.
Gal tai bus kopija esamo, o gal šiek tiek patobulinta to laivo replika.
Pagrindinė problema yra finansavimas, rašant projektą labai sunku tilpti į terminus (1–2 metai), kadangi per tiek laiko sunku rasti kokybiškos medienos, nukirstos būtent šalčiausiu metų laiku, taip pat – išmirkytos vandenyje, išdžiovintos.
Norisi laivą pasistačius žinoti, kad nereikės po 10 metų keisti nekokybiškų detalių.
– Galbūt esate dalyvavę/dalyvaujate varžybose, regatose?
– Su kurėnu kasmet nuo 2012 metų dalyvaujame „Tradicinių istorinių laivų asociacijos“ rengiamoje regatoje – „Burpilis“ (burpilis – įtaisas burėms drėkinti vandeniu, kad jos būtu mažiau prapučiamos), kuri vyksta Kuršių mariose tris dienas ir per šiuos 3 etapus atplaukiame iš Nidos į Klaipėdą, taip atidarydami kasmetinę Jūros šventę.
Rezultatai visuomet džiugina, nes dažniausiai esame greičiausias medinių burinių laivų flotilės laivas.
– Galbūt šiuo laivu vykdote pažintinius pasiplaukiojimus, vedate jame pamokas ar renginius?
– Be regatos kartais tenka padėti praplaukti vieną kitą mokomąjį plaukimą ar renginį. Komerciniuose plaukimuose nebedalyvauju, tačiau šiltuoju metų laiku visada galima pasiplaukioti šiuo laivu, jį rasite Nidos uoste.
– Ar tiesa, kad šiame laive vyko jūsų vestuvės? Galbūt tai dar viena priežastis, kodėl kurėnas jums yra toks reikšmingas?
– Vestuvėms norėjome kažkokios neįprasto, nebanalios vietos, todėl šis pasirinkimas buvo geriausias. Taip pat buvome pirmieji istorijoje, kurie vieną labai gražią gegužės dieną šiame laive susituokėme.
Aišku, esame pirmieji, bet ne paskutiniai – po mūsų buvo dar kelios vestuvės.
– Ar daug šiandien yra išlikusių šios rūšies laivų?
– Kaip minėjau aukščiau, technikos pažanga išstūmė šiuos laivus, sovietiniais laikais niekas esamų laivų neprižiūrėjo, jie supuvo, neliko meistrų – naujų laivų nebegamino.
Yra išlikęs vienas kurėnas, statytas Smiltynėje, kuriuo, tikėtina, kad karo metu pasitraukė vietiniai į Latviją ir jį ten nuskandino.
Ištrauktas laivas buvo perduotas Lietuvos jūrų muziejui, buvo bandyta su juo plaukioti, bet po daug metų iš vandens ištrauktas medinis laivas pradėjo greitai irti ir dabar jis stovi Smiltynėje kaip muziejaus eksponatas.
Šiai dienai būtent tokio tipo plaukiančių laivų replikų yra trys, ketvirtas laivas arba tai, kas iš jo liko yra Trakuose Galvės ežere.
Dabar įvairaus tipo medinių laivų Kuršių mariose ir Nemuno deltoje plaukioja apie 15.
Šių laikų medinių laivų mėgėjai kasmet flotilę papildo bent vienu laivu, dažniausiai mažesniu – iki 10 metrų. Šiais metais tikimės, kad mūsų flotilę papildys net trys laivai!
Parengta pagal Valstybinių miškų urėdijos pranešimą
