Mokymasis už mokyklos ribų – pasirenkant įvairius žygių maršrutus, greta įdomių miesto statinių, parke, prie vandens telkinių, urbanistinėse vietose, muziejuose ar mokslo centruose – neabejotinai praturtina vaikų žinias ir skatina juos mokytis atrandant.
Kad ir kokia tai bebūtų erdvė, mokymo(si) tikslas pakeitus aplinką išlieka tas pats: tyrinėti, bandyti, savarankiškai ieškoti atsakymų ir mokytis iš patirties.
Tai sparčiai dažnėja visame pasaulyje, tačiau vis dar vangiai taikoma praktikoje mūsų šalies mokyklose – kodėl?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja, docentė Ilona Tandzegolskienė, vadovaujanti kvalifikacijos tobulinimo programai „Mokymasis už mokyklos ribų: tikslai, patirtys ir grįžtamasis ryšys“ sako, kad, kaip rodo tyrimai, didžia dalimi mūsų mokytojai rengia pamokas už mokyklos ribų, tačiau tam skiria vos nuo vienos valandos iki keturių valandų vienai klasei per mėnesį.
To akivaizdžiai negana.
Daro mokymąsi įtraukiantį ir naujovišką
I. Tandzegolskienė neabejoja mokymosi už mokyklos ribų nauda ir verte:
mokymasis už mokyklos ribų ne tik suteikia žinių, bet ir lavina bendruosius gebėjimus, t.y. skatina bendradarbiavimą tarp grupės narių, komandos formavimą, savęs ir kito pažinimą, lavina kūrybiškumą, formuoja socialinius ir jausminius įgūdžius.
„Vokietijoje itin svarbus mokymasis įvairiose urbanistinėse vietose.
Tokiuose miestuose kaip Duisburgas ar Dortmundas, kur yra senųjų gamyklų, jos nekeičiamos – galima eiti į šias gamyklas kaip autentiškas vietas su mokiniais ir kalbėtis apie anglies kasybos laikmetį bei analizuoti gamyklą kaip paveldo ar kaip ekosistemos vietą.
Išėjimas mokytis aplankant urbanistinius statinius, nacionalinius ar regioninius parkus arba vandens telkinius daro mokymąsi naujovišką, mat čia, patiriant atradimų džiaugsmus, mokomasi iš aplinkos“, – pasakoja I. Tandzegolskienė.
Pasak jos, viena iš įdomesnių vietų Lietuvoje, kuri gali suteikti mokiniams įvairialypio pažinimo, yra Visagino miestas ir Ignalinos atominė elektrinė.
Apsilankius čia, su vaikais galima kalbėtis apie atominę energetiką – kodėl Lietuvai buvo svarbi atominė elektrinė, kokios strategijos laikytasi, kodėl ir kaip ji uždaryta.
Taip pat kalbėti apie miesto virsmą iš atominio miesto į kultūrinį miestą, kuriame šiandien apstu turistus traukiančių vietų.
„Tai satelitinis miestas, pastatytas greta atominės elektrinės, kuriame nėra nė vieno privataus vieno ar dviejų aukšto namų – vien daugiaaukščiai blokiniai namai.
Tai puiki proga su mokiniais kalbėtis apie tokio miesto statymo koncepciją ir kas yra būdinga miestams, didmiesčiams.
Taip pat įdomi atominės elektrinės uždarymo strategija:
uždarymo žingsniai ir vykdomi darbai, giluminio atliekyno projektas ir pan.
Kalbant apie Visaginą, svarbi tema – įvairių kultūrų sankirta, nes į šį miestą atvyko gyventi Sovietų Sąjungos respublikos žmonės iš įvairių šalies kampelių, tad čia galime sutikti ir ukrainietį, ir baltarusį, ir armėną – miesto identitetas nevienalytis“, – pasakoja I. Tandzegolskienė.
Mokymasis už mokyklos ribų įtraukus tuo, kad suteikia daugiau įsimintinų ir smalsumą sužadinančių mokymosi patirčių – galima liesti, girdėti, užuosti, matyti.
Tokį mokymąsi lydi nuotykis ir pavojus, susidomėjimas ir motyvacija, nauji iššūkiai ir tyrinėjimo džiaugsmas.
Stabdo įvairios kliūtys
Mokyklose, rengiant mokymąsi už mokyklos ribų ir rengiant scenarijus, gali būti dėmesys kreipiamas į anglosaksiškąją arba skandinaviškąją ugdymo kryptį.
Anglosaksiškasis paprotys yra labiau siejamas su neformaliuoju ugdymu netgi nuotykiu, kai vykstama į muziejų, aplinkosaugines vietas, mokslo slėnius ir pan.
Tuo tarpu skandinaviškoji glaudžiai susijusi su formaliuoju ugdymu ir dažniausiai įgyvendinama kaip formaliojo ugdymo dalis – šiuo atveju mokymasis vykdomas gamtoje ar kultūrine ar istorine prasme reikšmingoje vietoje, arba gali vykti ir mokyklos teritorijoje, pavyzdžiui, lauko darže.
„Negalima nuneigti kliūčių, kurios atsiranda planuojant mokymąsi už mokyklos ribų – tai mokymosi vietos tinkamumas, atitinkamo ugdymo turinio parengimas, laiko planavimas, priemonių ir išteklių parinkimas, veiklos žingsnių grupavimas.
Jei numatomos veiklos toliau nuo švietimo įstaigos, greta mokymosi išteklių bei vietos parinkimo, atsiranda transporto išlaidų ir laiko sąnaudų bruožas.
Taip pat būtina sąlyga – tai dialogas su neformaliojo ugdymo programų rengėjais ir tarp kolegų, siekiant užtikrinti tarpdiscipliniškumą, kas prisideda prie mokinio emocinės raiškos, asmeninio augimo ir fizinio aktyvumo vystymo“, – sako I. Tandzegolskienė, plačiau šią temą pristatysianti spalio 13–14 d. Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos ir VDU Švietimo akademijos rengiamoje VI-ojoje Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) konferencijoje „Švietimo praktika ir tyrimai turbulentiniame pasaulyje“.
