Naujame Aldonos Ruseckaitės biografiniame romane „EMMI“ atgyja keturios Vinco Mykolaičio–Putino gyvenimo moterys.
Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidyklos išleista knyga – jau penktasis rašytojos biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Intriguojantis knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų V. Mykolaičio–Putino gyvenimo moterų – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos – vardų raidžių.
Į klausimą, kodėl rašiusi apie Vincą Mykolaitį-Putiną, A. Ruseckaitė atsako:
„Buvo kelios priežastys. Pirmoji – jaučiu klasikui keistą artumą – mes abu suvalkiečiai iš senosios jotvingių žemės.
Ir mūsų seneliai, ir tėvai iš ten. Jeigu pavirstum paukščiu ir skristum tiesiai per laukus, miškus ir pelkes, tarp mūsų tėviškių būtų gal dvylika kilometrų.
Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius.
Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nori patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats…“
Kitą priežastį knygos autorė sieja su visa savo parašyta literatūros asmenybių biografijų serija.
„Dar nebuvau parašiusi knygų apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį, bet vis įsivaizduodavau, kad tuoj pradėsiu rašyti apie V. Mykolaitį.
Tačiau laikas bėgo, ir galop supratau, jog iš tikrųjų tekstą apie šį klasiką turėjau parašyti paskutinį, tarsi užbaigti šią biografijų seriją.
Mat visose mano knygose Putinas minimas kaip svarbus veikėjas“, – rašo A. Ruseckaitė knygos užsklandoje.
Pasak autorės, su Maironio kūryba Vincas susipažino dar klierikas, nešiodavosi su savimi jo tomelį „Pavasario balsai“, žavėjosi eilėraščiais, jaunasis profesorius Mykolaitis buvo Maironio kolega Kauno universitete.
Rašytojos Žemaitės kūrybą Mykolaitis didžiai vertino, skaitė studentams apie ją paskaitas ir net buvo sumanęs parašyti romaną apie Žemaitę.
S. Nėris buvo profesoriaus studentė, būsimos žmonos Emilijos artima draugė, gyvenusi kartu su ja ir Mykolaičiu Vaižganto gatvėje nuomojamame bute.
Su V. Mačerniu ypatingi santykiai – Mykolaičio studentas, profesorius jį pavadino tikru poetu, suteikė šį svarbų statusą, jautė gabiam vaikinui išskirtinį artumą.
„Tad rašant ankstesnes keturias knygas, Putino vardas gan aktyviai sukosi tekstuose. Todėl atėjo laikas atsigręžti į jį patį.
Perskaičiau daug įvairios literatūros, archyvų, atradau įdomių dalykų, bet ar ką itin naujo – nežinau, juk šis klasikas tyrinėtas ištyrinėtas… Tačiau ieškodami kiekvienas randame savo nišą.
Aš gręžiausi į keturias Mykolaičio moteris, kurios buvo labai svarbios, turėjo didžiulę įtaką ir jo gyvenimo raidai, ir kūrybos sumanymams.
Tai motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija ir mūza Irena. Jeigu kurią šių moterų išbrauktume iš Putino biografijos, atsivertų didelė tuštuma“, – teigia A. Ruseckaitė.
Kaip ir anksčiau minėtus biografinius romanus, taip ir šį tekstą rašydama, autorė perskaitė daug literatūros, naudojosi Vilniaus universiteto bibliotekos, Literatūros ir tautosakos instituto, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Prienų krašto muziejaus, V. Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus archyvais.
„Dėkoju visiems, kurie suprato ir man padėjo“, – pažymi autorė knygos užsklandoje.
Knygą galima rasti LRS leidyklos knygynėlyje ir el. parduotuvėje, netrukus ji pasieks knygynus visoje Lietuvoje.
Siūloma paskaityti ištrauką iš knygos skyriaus „Sesuo Magdalena“:
Buvo 1931 metų rudens semestras.
Vincas paliko seserį Magdutę ir palaimintas universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus gavo vieną semestrą atostogų išvykti į Europą pataisyti sveikatos. Aplankė Paryžių, Ženevą.
Savo dekanui Vincui Krėvei laiškuose skundėsi, jog Europoje pragyventi sunku, brangu, orai atvėsę, – tad ketinąs dumti į Afriką.
Iš tikrųjų, matyt, sukosi mintys apie Afriką, nes keletą kartų ją mini, tačiau apsistojo Nicoje, sakėsi, suradęs ir tikrą vasarą, ir gamtos grožį.
Mykolaitis turėjo tikslą ir galop jau buvo apsisprendęs jį įgyvendinti.
Prieš išvažiuodamas papasakojo apie savo sumanymą Vincui Krėvei, vėliau sugrįžęs davė jam perskaityti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį;
šis profesorius buvo pirmasis kūrinio skaitytojas ir laimintojas, skatino rašyti toliau.
Mat Putinas daug abejojo, svyravo, ar atskleisti kunigiško luomo paslapčių, ar išversti į viršų ir savo gyvenimą?
Autorius suprato, jog kasa sau duobę, kad sukels visuomenėje daug prieštarų, šurmulio, tikriausiai ir pasmerkimo, artimiesiems suteiks didelį sielvartą. Ir kad nebus kelio atgal.
O koks tas kelias į priekį – dar ir pats nebuvo iki galo suvokęs… Viskas tvyrojo dvejonių debesyse. Bet sprogimas jau užtaisytas, ir jo sulaikyti nebeįmanoma.
Kažin ar Putinui buvo svarbus kieno no
Uždaras, niūrokas suvalkietis gali paklausyti, kas ką sako, palinkčioti galva, tačiau nė akimirkos neabejoti savo sumanymu, kuris jau išsiplėtojęs tūno viduje.
Rašytojas su kitų patarimais į šonus nestriksėjo, ypač šiuo gyvenimo tarpsniu.
1932 metų pradžioje Putinas parvyko iš Nicos į Kauną, buvo romano „Altorių šešėly“ pirmąjį tomą pabaigęs, tad vieną dieną, grįždamas iš miesto, jis parnešė rašomąją mašinėlę ir paprašė sesės, kad ši perrašinėtų jo tekstus.
Reikėjo tuoj pat surinkti „Altorių šešėly“ parašytąją dalį ir atiduoti spaustuvėn.
Pradžioje Magdutė iš lėto badė vienu pirštu, daug klysdama, vis ne tą ženklą paspausdama, abu su broliu iš to nuoširdžiai juokėsi.
Tačiau pamažu ji įgudo. Ir jiedu ėmė lenktyniauti, kuris parašys greičiau.
Vincas kasdien parašydavo maždaug po septynis puslapius didelio, blokinio popieriaus. Taisydavo labai mažai. Parašęs tuojau atnešdavo man perrašyti.
O Medži perrašydavo mašinėle, kas sukurta vakar – tad kuris greičiau: ar autorius sukurs naują tekstą, ar ji perrašys vakarykštį? Dažnai laimėdavo brolis.
Jis buvo darbštus, užsispyręs, ir romano tekstas tarsi spontaniškai veržėsi iš po plunksnos.
Laisvadieniais, kai jų nuolatinė viešnia Emilija neidavo mokytojauti į gimnaziją, ji diktuodavo Magdalenai, ir tuomet darbas būdavo gana spartus.
O kai „Altorių šešėly“ pirmoji dalis jau buvo išėjusi ir siautėjo didžiulis susidomėjimas, skaitytojai nekantriai laukė tolesnio turinio, ragino, smalsavo, tad „Sakalo“ leidykla autorių skubino…
Vincas neaiškino, apie ką yra šis romanas, su siužetu Medži susipažino jį spausdindama, jau po kelių puslapių suprato, jog tekstas yra autobiografinis, nes atpažino tėviškės aprašymą, tėvų charakterius, Krušakalnį, pervadintą Aušrakalniu, jaunojo klieriko jausmus.
Nėra abejonės: brolis rašo romaną iš savo gyvenimo!
Perrašinėdama kitus tomus, Magdutė pastebėjo, kad autorius nutolo nuo savo gyvenimo, romane atsirado sugalvotų siužeto linijų, nors skaitytojai vis tiek užsispyrę viską tapatino su Putino asmeniu.
Sesei buvo įdomu, kodėl iš pradžių pagrindinis veikėjas buvo Jonas Sėkla, bet nedaug parašęs autorius nubraukė ir pakeitė – Liudas Vasaris… Gal su kuo tarėsi, gal kas tą Sėklą sukritikavo, gal pats persigalvojo…
O ir pirmosios dalies pavadinimas iš pradžių buvęs lotyniškas „Introibo ad altare“, vėliau nubrauktas ir pavadinta „Bandymų dienos“, o „Introibo ad altare Dei“ palikta kaip kūrinio moto.
Įstrigęs buvo kunigui Mykolaičiui šis posakis, kurį šv. Mišių pradžioje pasakydavo kunigo padėjėjas – ministrantas: „Aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus“.
Tais pačiais 1932 metais Putinas išsinuomojo butą diplomato Juozo Purickio name Vaižganto gatvėje. Butas erdvus, pro langus matyti puikūs Kauno vaizdai, o ypač įspūdinga panorama per nuomininko kabineto langą.
Bet ir kaina graži – per mėnesį keturi šimtai litų! Net ir profesoriui per dideli pinigai.
Tad nuspręsta ieškoti subnuomininkų, kurie tik to ir laukė – tuoj pat čia atsikraustė bičiulė Emilija Kvedaraitė.
Ji užėmė valgomajam skirtą kambarį. Šioji po kiek laiko priėmė artimą draugę poetę Salomėją, „išsivadavusią“ iš Lazdijų ir neturinčią kur pasidėti.
Kadangi Salomėja Nėris tuo metu neturėjo jokių pajamų, tad Emilija sugalvojo planą ir prikalbino Putiną, atseit tegul poetė moko vokiečių kalbos sesę Magdutę, kuri kaip tik studijuoja germanistiką, tai būsiąs lyg savotiškas nuomos mokestis.
Taip ir susiklostė, nors Medži nemėgo šitų Salomėjos pamokų, kurias mokytoja nusprendė vesti mieste.
Jų metu juodvi pasipuošusios, pasipudravusios, madingai susišukavusios vaikščiodavo po Kauno centrą ir kalbėdavosi vokiškai.
Mudviem pritrūkdavo temų tiems pokalbiams. Kartais Salomėja sugalvodavo ir kitokių užsiėmimų.
Sykį ji nusivedė Magdutę pas fotografą, paprašė, jog šis padarytų jų nuotraukų filmą – kiekvienos po dvidešimt keturis kadrus, iš kurių vėliau būtų galima išsirinkti geriausius.
Abi sukiojosi, visaip pozavo: ir besišypsančios, ir susimąsčiusios, ir vienplaukės, ir su baltomis beretėmis, bet, kai po savaitės atėjo peržiūrėti ir užsisakyti nuotraukų, užteko peržvelgti negatyvų juostelę, kad Salomėja pasakytų – visose aš tokia baisi…
Ir neužsisakė nė vienos fotografijos. Vis dėlto keletas tų nuotraukų išliko – ak, kokios jaunos, kokios gražios!
