R. Murauskienė. Dėl ugdymo ankstinimo ir kitų švietimo pokyčių (video)

Atviras kreipimasis į LR Prezidentą,
LR Seimo narius,
pedagogus ir juos vienijančias profsąjungas,
ugdymo įstaigų psichologus,
specialistus, veikiančius PPT, SPPC,
VU mokslinius darbuotojus
prof. A. Bagdoną,
doc. dr. S. Girdzijauskienę,
doc. dr. G. Gintilienę,
Lietuvos būsimų darželinukų ir mokinių tėvus,
žiniasklaidos atstovus

Dėl ugdymo ankstinimo ir kitų švietimo pokyčių

2020-09-10

Stebėdama Prezidentūroje vykusią spaudos konferenciją, klausiu:

su kokia švietimo bendruomene buvo aptartas ir sudarytas Prezidentūros pateiktas Įstatymo pakeitimo paketas? Prašau įvardinti konkrečius asmenis ar organizacijas. Kokie socialiniai partneriai Prezidentūrai suteikė pilną palaikymą, kaip teigia J. Karpavičienė?

Prezidento patarėja Jolanta Karpavičienė LRS Švietimo komiteto pirmininką Eugenijų Jovaišą, Lietuvos Švietimo tarybos pirmininkę Saulę Mačiukaitę – Žvinienę, NVO vaikams konfederacijos direktorę Eleną Urbonienę vadina socialiniais partneriais, kurie, galimai, ir sudarė Įstatymo pakeitimų paketą.

Atkreipiu dėmesį, kad NVO vaikams konfederacijos tikslai yra pakankamai siauri ir niekada nebuvo susiję su formaliuoju ugdymu ar švietimu. Minėta organizacija savo tikslus pateikia taip:

Pagrindinis Konfederacijos tikslas – stebėti, kaip šalyje yra įgyvendinama JT vaiko teisių konvencija, kaip užtikrinama vaiko gerovė, ir skatinti valstybę imtis visų būtinų veiksmų, plėtojant vaikams ir šeimoms prieinamą, savalaikę ir sėkmingą pagalbos, paslaugų ir palaikymo sistemą. Konfederacijos misija –įgyvendinti ir pastoviai stebėti, kaip vykdoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija Lietuvoje ir dirbti vaikų labui.

Iš NVO vaikams konfederacijos narių sąrašo ir veiklos ataskaitų galima daryti išvadą, kad ši organizacija niekada nedarė jokios įtakos formaliam ugdymui Lietuvoje, nesprendė aktualių švietimo klausimų Lietuvos švietimo sistemoje. Be to, NVO tikslai visame pasaulyje yra būti tam tikra  atsvara valstybinėms programoms. Ši organizacija veikia priešingai nei NVO paskirtis – ji stiprina valstybinę struktūrą, akivaizdžiai silpnindama šeimų autoritetą, galimai skatindama perimti sprendimus už vaikų tėvus, o ne stiprinti tėvystės įgūdžius, šeimų autoritetą ir šeimų statusą bei šeimų politiką Lietuvoje.

Lietuvos Švietimo taryba yra LRS atskaitinga valstybės institucija, padedanti Seimui formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką švietimo kontekste. Prašau atsakyti į klausimus:

Kaip ši Taryba gali būti socialiniu partneriu Prezidentui? Ar pirmininkė dalyvauja kaip fizinis asmuo? Ar pirmininkė atstovauja visos Tarybos nuomonę ir interesus? Kaip Taryba priėmė sprendimą inicijuoti Įstatymo pakeitimus ir kokie konkretūs specialistai padėjo priimti tokius sprendimus? Dabartinė tarybos sudėtis neleidžia daryti išvados, kad narių kompetencijos buvo pakankamos. Apie kokią bendrą Tarybos poziciją kalbama ir kada ji buvo priimta?

LRS Švietimo komiteto pirmininkas E. Jovaiša jau 2018 metais viešai teigė, kad 2020 metais bus ankstinamas ugdymas visoje Lietuvoje visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikams. Kaip jis gali būti socialiniu partneriu? Jis, ir tai akivaizdu, yra šio pokyčio vienas iš iniciatorių. E. Jovaiša dar 2018 metais spaudoje pasisakė, kad bus diskutuojama su visuomene ir bus ruošiamas pagrindas šiam pokyčiui. Klausiu:

kaip buvo pasiruošta per 2 metus nuo 2018 metų šiam pokyčiui? Kaip buvo rengiami pedagogai, tėvai? Kaip dabar atrodo visa infrastruktūra, į kurią pateks vaikai metais anksčiau ugdytis? Kokiais Lietuvoje atliktais tyrimais E. Jovaiša remiasi, skatindamas tokius pokyčius? Ar buvo ištirti jau pradėję anksčiau ugdymą vaikai? Ar buvo stebimi jų akademiniai pasiekimai? Kokios buvo padarytos išvados?

Atkreipiu visų dėmesį: turime unikalią švietimo situaciją Lietuvoje ir negalime aklai remtis užsienio šalių patirtimi, nes tų šalių švietimo sistema ir visa aplinka, kurioje gyvena ir ugdosi vaikas, turi per daug skirtumų nei panašumų su Lietuva, kad galėtume pagal užsienio šalių sėkmingą patirtį prognozuoti Lietuvos vaikų ugdymosi sėkmę.

Susidaro įspūdis, kad arba Prezidentas nežino, kas galėtų būti jo socialiniai partneriai, patariantys vienu ar kitu specifiniu klausimu, arba Prezidentas, kaip ir visa visuomenė, yra suklaidintas ir paveiktas konkrečių politinių jėgų, kurios, baigiantis LRS kadencijai, skubos tvarka ir neatsakingai siekia šeimai, vaikams ir visai švietimo sistemai nenaudingų pokyčių. Kas atsakys už šį pokytį? Kas turės jį įgyvendinti, jei konkretūs asmenys, palaikantys iniciatyvą, nebūtinai sugrįš į LRS? Ar Prezidentas prisiims atsakomybę už kiekvieną vaiką?

Prezidentas, teigia, kad „kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo socialinės ir kultūrinės aplinkos, nuo gyvenamosios vietos, nėra užtikrinamas lygiavertis startas ir vienodo ugdymosi kokybė“ (cituojama J. Karpavičienė). Prašau atsakyti į klausimą:

jei problematika yra žinoma, kokį procentą vaikų ji liečia ir kaip ketinama įgyvendinti pagalbos teikimą tai grupei vaikų? Kaip su mažumos pagalbos teikimu susijusi likusi visuomenės dalis, tos šeimos, kurios net ir be institucinio ankstyvo ugdymo geba patenkinti visuminius vaikų poreikius ir auginti juos dorais, sąmoningais ir pilietiškais Lietuvos piliečiais? Prašau pateikti tyrimus ir jų išvadas, kuriais remiantis inicijuojami globalūs pokyčiai. Prašau paaiškinti sąvoką „vienodas startas“?

Prezidentas teigia (cituojama J. Karpavičienė): Lietuvoje vaikai santykinai vėlai įtraukiami į kokybišką ugdymą. Prašau atsakyti į klausimą:

kokiais Lietuvoje atliktais tyrimais remiasi Prezidentas ir jo patarėjai, darydami tokią išvadą? Kuo remiantis J. Karpavičienė teigia, kad sisteminių problemų švietime sprendimas slypi ugdymo ankstinime?

Atkreipiu visų dėmesį, kad Lietuvoje maždaug 10 metų buvo vertinamas vaikų brandumo mokyklai lygis. Vertinimus atlikdavo kompetentingi, specialiai tam paruošti psichologai, dirbantys ugdymo įstaigose ar PPT. Psichologai teikdavo arba teigiamą, arba neigiamą rekomendaciją pradėti ugdymą vieneriais metais anksčiau. Galutinė atsakomybė priimant tokį sprendimą tekdavo vaikų tėvams, kaip ir priklauso pagal tėvų laisves ir teises.

Būtina suprasti, kad, greičiausiai, Lietuvoje vaikai, pradėję lankyti ugdymo įstaigas metais anksčiau, nebuvo stebimi. O dabar jie galėtų mokytis jau 9-10 klasėse ir suteikti mums, profesionalams, tėvams ir politikams, labai naudingų žinių apie ugdymo ankstinimą Lietuvoje. Būdama psichologė praktikė, teigiu, kad labai daug vaikų, pradėjusių lankyti mokyklą metais anksčiau, sulaukdavo rimtų sunkumų 3 ar 4 klasėje, kuomet tų mokinių pedagogai, neatkreipę dėmesio į jų amžių, prašydavo lengvinti ugdymo programas prieš jiems patenkant į pagrindinio ugdymo etapą. Tai prieštarauja vaiko gerovei ir vaiko akademinių poreikių tenkinimui. Taip pat galiu teigti, kad kaimo vietovėse ar skurdžiose aplinkose gyvenantys vaikai dažniausiai nebuvo pasiruošę lankyti mokyklos metais anksčiau, vertinant jų brandą pagal Lietuvoje sukurtą metodiką, kurią taikydavo PPT specialistai. Jų ankstyvas integravimas į ugdymo procesą buvo labiau žalingas nei naudingas ir niekaip neprisidėjo prie tam tikrų poreikių šeimų pagalbos bei vaiko gerovės užtikrinimo.

Todėl visiškai nesuprantami kiti du Prezidentūros inicijuojami pokyčių elementai, užtikrinantys vienodą startą visiems (cituojama J. Karpavičienė):

1. Užtikrinti privalomą ikimokyklinį ugdymą vaikams, gyvenantiems socialiai nepalankioje aplinkoje ir patiriantiems atskirtį;
2. Palaipsniui, per keletą metų, parengti sistemą, kuri sudarytų lanksčias sąlygas kokybiškai ugdyti visus vaikus nuo ankstesnio amžiaus, priešmokyklinį ugdymą pradedant nuo 5 m., o pradinį – nuo 6 m., su galimybe priešmokyklinio ugdymo grupėje praleisti du metus ir į pirmą klasę eiti sulaukus 7 metų.

Prašau atsakyti į klausimus:

ar turite žinių ir kompetencijų priimti sprendimą už dviejų metų praleidimą toje pačioje ugdymo grupėje? Kokį poveikį tai turės vaikams? Kaip bus užtikrinama vaiko socializacija, kai jis bus atitraukiamas nuo pastovios jo bendraamžių grupės ir, greičiausiai, perkeltas su kitokio amžiaus ir kitais vaikais? Juk socializacija neapima galimybės plėtoti trumpalaikius santykius.

Būtina pripažinti, kad šiuo metu yra galimybė patenkinti vaikų ugdymosi poreikius, su jau esama tvarka, t. y. vaikai į priešmokyklinę klasę priimami, kai tais kalendoriniais metais sueina 6 metai, o kai tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, priimami į pirmą klasę. Tam tikrais atvejais tėvai gali vaikus leisti į mokyklas anksčiau. Ir ši egzistuojanti tvarka puikiai atitinka skirtingų vaikų poreikius. Apmaudu, kad valstybiniu lygmeniu E. Jovaiša priėmė sprendimą ignoruoti svarbias ir aktualias profesionalų įžvalgas tėvams. Maždaug 10 metų galiojanti tvarka politikui ir LRS Švietimo komiteto pirmininkui nesvarbi ir jos įdirbis buvo visiškai ignoruojamas, kas yra akivaizdus absurdas.

Prašau atsakyti į klausimus:

kokie duomenys iš savivaldybių yra surinkti ir kokybiškai bei kiekybiškai apdoroti, jei daroma išvada, kad prie esamos tvarkos būtina keisti Įstatymą? Ar Prezidentui žinoma savivaldybių veiklos kasdienybė, kai ten dirbantys specialistai stengiasi užtikrinti vaikams būtinus poreikius ir rūpinasi kartu su šeimomis vaikų gerove?

Svarbu suprasti, kad šiuo metu Lietuvoje yra taikytinos įvairios poveikio priemonės, pvz. privalomas institucinis ikimokyklinis ugdymas, tų šeimų vaikams, kuriose vaikų poreikiai nėra tinkamai tenkinami. Tai vyksta savivaldybių lygmeniu ir leidžia daryti išvadą, kad vaikai su rizikos faktoriais jau dabar Lietuvoje turi visas galimybes gauti ikimokyklinį ugdymą, todėl Įstatymo pakeitimai nėra reikalingi.

2018 metų kovo mėnesį Švietimo ministerija organizavo susitikimą su savivaldybių atstovais dėl ugdymo ankstinimo iššūkių identifikavimo. Viešosios konsultacijos rezultatai pateikė iššūkius prioritetų tvarka:

* – vienodi iššūkiai

Prašau atsakyti į klausimus:

kaip buvo įveikiami šie iššūkiai? Kas jau atlikta? Ko dar trūksta? Atkreipiu dėmesį, kad jau beveik prieš 2 metus ketvirtoje vietoje išryškėjo neigiama tėvų nuostata į ugdymo ankstinimą. Kodėl reikia šią nuostatą keisti? Kodėl valstybė siekia net nepadariusi jokios įtakos tėvų nuostatai prievarta įgyvendinti konkrečių partijų planus rinkimams artėjant?

Siekiant skaidrumo ir aiškumo, negalima daryti skubių politinių sprendimų ir būtina apklausti savivaldybes, su kokiais sunkumais jos susiduria dabar, taikydamos tam tikras poveikio priemones šeimoms, negebančioms tinkamai rūpintis savo vaikais. Taip pat svarbu išsiaiškinti: kaip tie sunkumai buvo įveikiami, kokių priemonių imtasi? Akivaizdu, kad suteikti pagalbą mažumai valstybė yra daug pajėgesnė nei inicijuoti pokyčius visoje visuomenėje, kurie liestų visus vaikus ir visas šeimas.

Būtina akcentuoti, kad tas trečdalis pažeidžiamiausių vaikų, apie kuriuos kalba J. Karpavičienė, tai yra maždaug 1500 vaikų, kurie neturi fizinių galimybių patekti iki darželio, bet nebūtinai susiję su rizikos aplinka šeimose. Miestuose darželius lanko apie 90 procentų miestų vaikų. Ar suvokiame problemos „dydį“? Kodėl valstybės politika, nukreipta į šeimų gerovę, virsta policinės valstybės apraiškomis?

Akivaizdu, kad kokybiško ugdymo infrastruktūros Lietuvoje nėra, o ugdymo kokybė suprantama labiau skaičiais, o ne kokybiniais parametrais, kurie labiausiai derėtų su Švietimo tikslais. Kodėl skubinami pokyčiai? Kodėl iš savivaldybių atimama galimybė deramai rūpintis šeimomis?

Prašau atsakyti į klausimą:

kokie ekspertai rekomendavo ir kuo remiantis rekomendavo Prezidentūros darbuotojams neatidėlioti įgyvendinti ugdymo ankstinimą, apie kuriuos kalba J. Karpavičienė? Kokie tyrimai, atlikti Lietuvoje ar kitur vienareikšmiškai įrodo teigiamą ankstyvojo ugdymo poveikį vaikų mokymosi rezultatams ir atskirties mažinimui? Prašau pateikti tokių tyrimų išvadas ir atlikimo procedūras, nes susidaro įspūdis, kad tyrimų išvados, kurios buvo gautos visiškai skirtingoje aplinkoje, yra aklai pritaikomos Lietuvai, prognozuojant tikėtinus rezultatus.

E. Jovaiša dar 2018 metais viešoje erdvėje teigė:

„Atsisakius vaiko brandumo vertinimo, kaip galimybės anksčiau pradėti institucinį ugdymą, ateityje naudingiausia būtų vaiko brandumo mokyklai vertinimą atlikti tik vaiko psichologinio konsultavimo tikslais, teikiant rekomendacijas tėvams ir pedagogams“, – mano E. Jovaiša.

(Skaityti daugiau: www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/psichologe-privalomai-mokyti-penkeriu-metu-vaikus-anksti-842202)

Prašau atsakyti į klausimą:

kodėl institucinio ugdymo ankstinimas tapo svarbiau nei vaiko gerovė, poreikiai ir buvo eliminuoti profesionalūs pagalbos specialistai, kurių tikslas visada buvo ir vis dar yra padėti tėvams susiorientuoti tose auklėjimo, ugdymo ir švietimo srityse, kuriose patys tėvai kompetencijų neturi? Jei buvo atsisakyta vaiko brandumo vertinimo, kokią prasmę jis turi kitais konsultavimo tikslais? Brandumo vertinimo metodika turi labai siaurą tikslą, kuris padeda tėvams su specialisto pagalba tinkamai parinkti ugdymą vaikui pagal jo individualius poreikius.

Kokius argumentus E. Jovaiša pateikia be savo asmeninės nuomonės apie jaunimą ir jo dalyvavimą valstybės gyvenime? Ką reiškia, kad ši iniciatyva yra „atidi“? Juk apie ją E. Jovaiša  kalbėjo  ir ugdymo ankstinimo siekė jau 2018 metais? Kodėl dabar didžiulių finansinių resursų skyrimas būtų palankiausias?

E. Jovaiša teigia: „penkiamečiai ateis, šešiamečiai, jiems pamiegoti reikia ar ką nors…“ Ar tikrai šis iniciatorius brangiai kainuojančių – 90 mljn. eurų, pokyčių turi konkretų planą ir aiškų supratimų apie tai, ką jis ketina daryti?

Atkreipiu dėmesį, kad E. Jovaišos pasisakymas yra absoliučiai neargumentuotas ir nekonkretus. Išskyrus tai, kad reikės didesnės sumos: „aš taip manau“, sako E. Jovaiša.

Lietuvos Švietimo tarybos pirmininkė S. Mačiukaitė – Žvinienė savo pasisakyme tarsi teisina Prezidento iniciatyvą. E. Jovaiša vadina Prezidentą šios iniciatyvos vos ne sergėtoju. Taigi, kas iš tiesų inicijuoja ir kam naudinga ši iniciatyva?

Tarybos pirmininkė ignoruoja natūralias skirtybes tarp vaikų, kurias nulemia gyvenamoji vieta ir šeiminė padėtis. Ji egzistuoja visame pasaulyje. Apie kokią lygiavą kalbama? Prašau pateikti tyrimus, kurie teigia, kad kuo ilgiau vaikas mokosi ugdymo įstaigose, tuo geresni rezultatai, kaip teigia S. Mačiukaitė – Žvinienė. Nes neaišku, kokie rezultatai. Ar kalbame apie atlyginimą ar apie asmenybės brandą, ar apie karvių skaičių asmeninėse fermose?

Iš Tarybos pirmininkės pasisakymo peršasi išvada, kad ateis laikas ir tėvai Lietuvoje nebeturės galimybės spręsti, kada vaikas eis į darželį, ar eis ir kokio amžiaus startuos pradinėje mokykloje. Kalbama apie sisteminius pokyčius, kuriuose vaikai Lietuvos mastu tiesiog pradės dalyvauti ir „natūraliai“ pateks į mokyklas anksčiau. Prašau atsakyti į klausimą: ar Prezidentūra su savo socialiniais partneriais, kurių neįvardina, prognozuoja Lietuvos tėvų bendrą degradaciją? Nes vykdant Švietimo politiką Lietuvoje tinkamai turi rastis vis daugiau ir daugiau tėvų, kurie gebės tinkamai priimti atsakingus sprendimus vardan savo vaikų gerovės. Kodėl institucinė įtaka stiprinama, o šeimos įtaka, laisvės ir teisės ribojamos valstybės lygmeniu? Kodėl, kalbėdama apie socialinės rizikos šeimas, Tarybos pirmininkė kėsinasi reguliuoti visų šeimų gyvenimus?

Konfederacijos direktorė E. Urbonienė asmeniškai žavisi iniciatyva, mini pasaulinių tyrimų gausą. Prašau pateikti tą gausą tyrimų, kad tiek profesionalai, tiek tėvai galėtų susipažinti su tais tyrimais, kurie sudaro svarų pagrindą šių valstybinių pokyčių įgyvendinimui. Direktorė E. Urbonienė teigia: „motina daug metų privalo dirbti su vaiku namuose, nes neturi kur palikti mažo vaiko, o ne visuomenės labui“.

Prašau atsakyti į klausimą:

kuo remiantis teigiate, kad ankstyvas institucinis vaikų ugdymas yra geriausia, kas gali nutikti vaikui ir visuomenei? Kodėl motinos skatinamos būti aktyvios darbinėje rinkoje, tačiau neskatinami motinystės įgūdžiai?

Susidaro įspūdis, kad NVO vaikams konfederacijos vadovė, užuot stiprinusi šeimas ir aktyvinusi atsvarą valstybinei sistemai, skatina Lietuvos tėvus, ypač pažeidžiamus tėvus, pvz. auginančius neįgalius vaikus, nutolti nuo vaikų ir priartėti prie valstybės ekonomikos, suteikiant žalą prigimtinei piliečio šeimai. Tokia invazija apima, greičiausiai, visas konfederacijos nares. Tikėtinos veiklos pobūdis ir mastas būtų nejuokingas. Tačiau suprantamas, nes, gali būti, konfederacija ir jos narės yra suinteresuotos tam tikrų piniginių srautų įsisavinimui, teikiant vaikams paslaugas kaip alternatyvą toms, kurias gali suteikti dar gyvi tėvai, kuriems dar nėra atimtos tėvų teisės.

Konfederacijos vadovė teigė, kad ugdymo ankstinimas būtų tik pliusas, jei būtų tinkama vaiko branda. Tačiau E. Jovaiša brandos įvertinimą eliminavo jau 2018 metais.

Būdama ilgametė švietimo sistemos praktikė psichologė, dirbusi ir ugdymo įstaigoje, ir PPT, drąsiai teigiu:

ši iniciatyva būtų neatsakingas piniginių resursų švaistymas ir šeimų instituto silpninimas bei tėvų nugalinimas naudotis vis dar egzistuojančiomis teisėmis ir laisvėmis;

šiuo metu Prezidentūra siūlo teikti pasiūlymus iki rugsėjo 18 dienos potencialiems socialiniams partneriams, tačiau prie tokio neskaidrumo ir neaiškumo, politinių galių spaudimo, kai vien 30 minučių spaudos pranešime keli pranešėjai pateikia skirtingą ir neargumentuotą informaciją, pokytis negali būti net pradėtas, negali būti svarstomos šios pataisos LRS rudeninėje sesijoje, nes dauguma LRS narių neįsigilinę į specifiką;

sudėtinga susigaudyti ir žurnalistams, nes norint užduoti konkrečius klausimus, reikia šį bei tą išmanyti; taigi, tėvų, žiniasklaidos ir politikų bei visuomenės normaliu neišmanymu specifiniuose dalykuose buvo pasinaudota pasitelkiant į pagalbą Prezidentą; ar tai sąmoninga afera, ar tai kryptinga Lietuvos šeimos politika – beliks tik stebėti.

Prašau likti neabejingiems.

Išnagrinėjusi Prezidentūros pateiktą paketą būtinai pateiksiu pasiūlymus, o kol kas aktyvinkim visuomenę, nes mus mausto iš tos vietos, kurioje būtų remiamasi tiesa, dorybe ir sąžiningumu bei skaidrumu.

Psichologė Ramunė Murauskienė