Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse nevyriausybinės patriotinės organizacijos ir judėjimai pradėjo burtis į platesnį neformalų susivienijimą, telkiamą po „Tautos forumo“ (TF) vardu. Šiuo metu prie TF jau prisijungė: Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Vilniaus forumas, Talka kalbai ir tautai, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras, Jaunimo sambūris „Pro patria“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.
Balandžio 25 d., 12 val. „Tautos forumas“ kviečia visus Lietuvos likimui neabejingus piliečius rinktis Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ši eisena skirta Lietuvos trispalvės tautinės vėliavos 100-mečiui. Nes lygiai prieš 100 metų 1918 balandžio 25 d. Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę lietuvių tautos ir valstybės vėliavą.
Pasak „Tautos forumo“ atstovo ir „Vilniaus forumo“ koordinatoriaus Arno Simučio, šios trispalvės šimtmečiui skirta eisena nebus vien eilinis Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys, tai bus dar vienas politiškai svarbus ir prasmingas „Tautos forumo“ telkimosi žingsnis. Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu „Lietuva yra čia!“.
„Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat ir į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros – yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis. Sąjūdis atkūrė Nepriklausomybę, tačiau daugelis kitų jo siekių liko neįgyvendinti. Atėjo laikas kurti tikrą Kovo 11-osios valstybę“, – rašoma „Tautos forumo“ pranešime spaudai.
Pranešime spaudai taip pat pranešama, kad mitingo dalyviai Lietuvos Respublikos Prezidentei ketina įteikti šiuos reikalavimus:
- Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta, tautos išsivaikščiojimą skatinanti, vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti, nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;
- Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;
- Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę, siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;
- Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;
- Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.
Į neformalų susivenijimą „Tautos forumas“ visuomeninių bei pilietinių organizacijų atstovai pradėjo burtis po balandžio 3 d. Lietuvos sąjūdžio 30-mečio minėjimo Vilniuje, istorinėje Lietuvos mokslų akademijos salėje keldami tikslą telkti Lietuvos visuomenę naujai Sąjūdžio bangai pajėgiai baigti įgyvendinti Lietuvos valstybę atkūrusio istorinio Sąjūdžio iškeltus tikslus ir siekius.
„Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio išsikovota valstybė turėjo tapti saugiais ir tvirtais lietuvių tautos ir visų šiai valstybei ištikimų šalies piliečių namais. Ji turėjo laiduoti visų šalies piliečių sanglaudą, santarvę, dvasinę, moralinę ir politinę vienybę ir bendrąjį gėrį. Tačiau šis tikslas nebuvo įgyvendintas. Lietuvos valstybė, kaip tautos namų ir bendrojo gėrio laiduotojos vizija, liko svajonė. Atėjo laikas ją prikelti ir pagaliau paversti tikrove. Tai įmanoma padaryti tik vėl, kaip Sąjūdžio laikais, sutelkus kolektyvinę tautos politinę valią“, – teigia vienas iš „Tautos forumo“ dvasinių įkvėpėjų ir lyderių LPS iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas.
Pasak jo, į vieningą judėjimą susitelkusi Lietuvos visuomenė privalo pareikalauti, kad valdžia pradėtų šalyje įgyvendinti esmines permainas, „kurios leistų išlikti išsivaikščiojančiai tautai ir padėtų išsaugoti paskutinius suverenumo likučius prarandančią ir baigiančią išnykti didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurtą Lietuvos valstybę“.
Čia ne švęsti ir minėti, o liūdėti ir protestuoti reiktų.
Lietuvos Respublikos vėliava turi būti VYTIES VĖLIAVA. Tad faktas, jog 2018 m. buvo pakeista į dirbtinai sukurtą trispalvę yra neteisingas.
Turėtume reikalauti, kad būtų ištaisyta ši istorinė klaida.
Trispalvė tegu lieka tautos vėliava, tačiau oficialiąja Lietuvos Respublikos vėliava turi tapti Vyties vėliava.
Tad raginu nubusti ir neprisidėti prie absurdų. Tokių eitinių tikrai nereikia. Ne ten susitlekėt, kolegos.
Vėliava – laisvos tautos valstybės žmonių privilegija. Lietuvos Taryba Vilniuje 1918 m. balandžio 25 d. patvirtino trispalvę vėliavą valstybės simboliu. Jos autoriai: Nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas Tadas Daugirdas. Trys spalvos: geltona, žalia, raudona atitiko lietuvių tautos prigimtinius jausmus, įprasmino lūkesčius ir siekius, uždegė tautiečių širdyse kilnių jausmų žiburį, kėlė žmonių pasitikėjimą laisve, o svarbiausia – įkvėpė nepriklausomybės gynybai. Atkurtos nepriklausomos Vėliava akimirksniu pasklido po visą Lietuvą ir už jos ribų. Vitebske lietuvių bataliono vado Antano Juozapavičiaus karių rikiuotės pasirodymas miesto gatvėse su plevėsuojančia Trispalve, ant kurios buvo užrašyta: „Lai gyvuoja laisva Lietuva!” ir trispalviais raiščiais ant rankovių, sukeldavo neįsivaizduojamą vietos lietuvių džiaugsmą. Lietuva suverenios valstybės paveldo istorinis turinys liudija perimtą iš XIII amžiaus karaliaus Mindaugo sukurtos valstybės atgimimą. Vėliavos gimtadienyje jos spalvose sutelkta tautos dvasia plazda virš atminties tvirtovių: piliakalnių, prie paminklų tautos didvyriams, apima visą kraštą. Taip Lietuvos valstybės atkūrimo kelias prasidėjo su gražiausia pasaulyje vėliava, kuri suspindusi prigimtiniu tautos dvasios jausmu tvirtina Lietuvos laisvės dvasią, kuri niekada nebuvo palaužta, o išsaugota ir apginta iškyla Lietuvos istorine vėliava. Vėliavos pagerbimas Naujųjų metų ryte yra garbus Lietuvos karių žygdarbis. Tačiau Trispalvės vėliavos gimtadienis, pagal jos sukūrimo ir įtvirtinimo valstybės simboliu datą, dera įtvirtinti balandžio 25-ąją.
Keliami reikalavimai nėra konkretūs, reiškiami bendrais žodžiais, šiandien jie ne patys aktualiausi. Trispalvės 100-mečio proga politiškai šiuo metu aktualiausias šūkis būtų: “Su Lenkija nesidėsim”. Kaip žinome, Skvernelis rengiasi už biudžeto lėšas Vilniuje rodyti 5 Lenkijos TV programas lenkų kalba, taigi yra būtinas šūkis: “Lenkijos TV lenkų kalba Vilniuje – Ne!-Ne!-Ne!” Be to, šių programų rodymas būtų ir Konstitucijoje nustatyto valstybinės kalbos statuso pažeidimas. Pagaliau kas čia per pilietiškumas reiškiamas mitingo pavadinime: “Lietuva yra čia”. Ar čia nėra noro netiesiogiai kelti mintis, kad gal Vilnius nėra Lietuva, t.y. ar tai nesusišaukia su tuo, ką Lenkijos jaunimas skleidžia Vakaruose, kad Vilnius, Kaunas – Lenkija.
” Ne ten susitelkėt…”? Tai bent jau telkiasi.
Tokia, kokia šiandien yra (mūsų amžinųjų seimūnų dėka, vis dar valdančių, už virvelių likusius tampančių net ir iš už Seimo sienų! ), valstybė neišliks.
Taigi, kad ir kaip skirtųsi požiūriai į vieną ar kitą dalyką, ten renkasi VISI, KAM SVARBU, kad LIETUVA IŠLIKTŲ, kad taptų tokia, dėl kokios Sąjūdin ėjome.
Taigi, VISI VISI, Alke mintimis besidalinantys, su šeimomis, giminėmis, kaimynais, bendradarbiais ir draugais – visi privalome ateiti!
Įspėju:
SUSKAIČIUOSIU! Kad man nė vieno netrūktų!
Galiu iškart pasakyti, kad nebūsiu, nes 25 d. yra darbo diena, o pietų pertraukos iš kito miesto “sulakstyti” man neužteks. Ir tai, kad negalėsiu dalyvauti, yra ne darbdavių piktybiškumo, o mano paties darbinių įsipareigojimų klausimas. Bijau, kad mano atvejis nėra unikalus. 🙁