Vilniaus mažasis teatras rengiasi dar vienai premjerai „Manno laimė“ pagal Tomo Mano (Thomas Mann) noveles. Tai bus spektaklis pagal vokiečių rašytojo ir kritiko, Nobelio literatūros premijos laureato, vieno žymiausių XX-ojo amžiaus pirmosios pusės literatūros kūrėjų Tomo Mano ankstyvąsias noveles: „Mirtis“, „Nusivylimas“, „Valia būti laimingam“, „Laimė“, „Kerštas. Novelistinė studija“, kurios šiemet pirmą kartą išverstos į lietuvių kalbą (vertėjas Antanas Gailius).
Į Vilniuje suburtą kūrybinę komandą režisierė Gulnaz Balpeisova pakvietė aktorius: Arvydą Dapšį, Tomą Rinkūną, Daumantą Ciunį, Elžbietą Latėnaitę, Gintarę Latvėnaitę.„Šiuo metu gilinamės novelių vertimus, visi kartu rašome pjesę, tad kiekvienas trupės narys yra šio spektaklio kūrėjas“, – sako režisierė, jau pelniusi mažosios formos meistrės reputaciją. Naujausiu savo spektakliu ji kalbės apie meilę, laimę, draugystę, tikėjimą. Bet labiausiai – apie gyvenimą ir šviesų kelią į mirtį. Jau ankstyvosiose novelėse Tomas Manas rašė, jog kuo labiau jis panyra į mirtį, tuo aštriau jaučia gyvenimą. Jis kabinasi gyvenimo, kūryboje akcentuoja ne mirtį, o laimingą pabaigą. „Mūsų pasirinktose novelėse viskas nutvieksta ypatinga – liūdesio per šypseną – šviesa. Jau repeticijų pradžioje mums su aktoriais atsirado pojūtis, jog skaitydami Tomą Maną tarsi girdime vidinį monologą, tarsi skaitome ir kalbamės patys su savimi. Paslapčia. Lyg ieškotume gyvenimo prasmės, bet neatsiverdami, nefilosofuodami šiomis temomis su kitais, kad nepasirodytume keisti“, – sako režisierė Gulnaz Balpeisova.
Tomas Manas, kaip ir Stefanas Cveigas ar Ivanas Buninas jie labai kinematografiški. Juos sunku atverti teatro raktu, čia reikia ieškoti kito kelio – Tomą Maną reikia pajusti. „Žinote tą jausmą, esi svetimuose namuose, kurių šeimininko dar nesi matęs, bet jau gali suprasti, kieno čia gyvenama: erdvė tarsi pripildyta tam tikrų to laikmečio kvapų, garsų. Taip ir šiame spektaklyje – svarbiausia bus sukurti atmosferą. Teatro balsas čia turės būti švelnus. O vaidyba – taiki, rami, atsargi“ – sako Gulnaz.
Vilniaus mažajame teatre repetuojanti režisierė subūrė ne tik puikių aktorių komandą, bet pasikvietė ir kitus žinomus profesionalus: scenografą – Marijų Jacovskį, kostiumų dailininkę – Jurgitą Jankutę, kompozitorių – Faustą Latėną, šviesų dailininką – Nareką Tumanianą. Pati režisierė Gulnaz Balpeisova prieš pusantrų metų baigė Boriso Ščiukino teatro mokyklą, R. Tumino režisierių kursą ir jau yra pastačiusi keturis spektaklius: „Paryžiuje“ pagal Ivaną Buniną, Augusto Strindbergo „Freken Julija“, Aleksandro Gribojedovo „Vargas dėl proto“ ir „Stefanas Cveigas. Novelės“. Savotiška jos vizitine kortele tampa spektakliai pagal pasaulinę novelistiką.
Gegužės 3–4 dienomis Vilniaus mažasis rengiasi paskutinei šio sezono premjerai, o režisierė laukia mąstančio žiūrovo ir žada prasmingą dialogą apie tai, kas svarbu.
