Ak tai šiandien tas vakaras, ak tai šiandien ta naktis!..

AK TAI ŠIANDIEN TAS VAKARAS, AK TAI ŠIANDIEN TA NAKTIS!.. Išgirdau per radiją, kad šią naktį bus sutelktos policijos pajėgos, visaip suaktyvintas pareigūnų budrumas. (Gal net ligoninių priimamieji labiau pasirengę – tą jau pridedu nuo savęs…) Klausite, iš kur ta padidintos grėsmės situacija? Atsakymas: PASKUTINIS SKAMBUTIS! Esą, abiturientai blūdys per naktį, ir visko gali įvykti…

Kad ir kiek praeina metų, kiekvienas prisimename mokyklinius metus, prisimename savo mokytojus. Žinoma, ir paskutinį skambutį, kai atėję pirmokėliai, tilindžiuojant varpeliui, išveda. Prisimename tą jaudulį – o kaipgi toliau tas gyvenimas klosis!? Kur pasukti? Kas laukia? Ir tik daug vėliau net be klausimo ateis atsakymas – ką davė mokykla ir konkretūs mokytojai.

Ar patvari liks bendraklasių draugystė?

O dar vėliau bus visai natūralus klausimas – ar vis tebesam gyvi…

Net po tos gausybės metų pagarbiausioje atsiminimų sienoje aiškiai tebematome gerųjų mokytojų veidus.

Radau seną nuotrauką. Ji daryta 1963 metais. Mano klasė. Stovime ant Nevarėnų vidurinės mokyklos laiptų. (Telšių rajonas.) Esame septintokai. Tada mokėmės vienuolika metų. Taigi iki mokyklos baigimo buvo likę dar ketveri mokslo metai. Tačiau šioje vienintelėje nuotraukoje matau aiškiai klasės auklėtojos ir lietuvių kalbos Mokytojos Valerijos KURCAITĖS veidą. Tai ta Mokytoja, kuriai niekas kitas, net asmeninė laimė, nebuvo taip svarbu, kaip svarbu buvo mus IŠMOKYTI.

O juk mokė pačius išdykinusius – nuo penktos iki aštuntos klasės. Mokytoja Valerija Kurcaitė mokė atidžiai, kantriai, įtaigiai. Žinoma, išdykę berniūkščiai, ypač neruošiantys pamokų ir negalintys iki galo išmokti nė vienos taisyklės, įpykdydavo ir ją, išvesdavo iš kantrybės. Trinktelėdavo dienynu į stalą, kad net dulkės parūkdavo.

O kiekvienos klasės dienynas būdavo dailiai lino audeklu apsiūtas – kad gerai atrodytų ir kad aplankalas būtų patvarus. Dienyne mano pažymiai buvo neblogi. O iš lietuvių kalbos beveik vien labai geri. Nes mokytoja neleisdavo neišmokti. Nesuprasti jos dėstomo dalyko taip pat buvo neįmanoma. Tiesa, beveik visų pamokų namų darbus skubėdavau padaryti per pertrauką, nes namuose… nebuvo laiko.

Dirbome! Kaimo vaikai prie ūkio darbų dirbome iki visiško nuovargio… Iš mažumės dirbome. Ypač pavasarį, rudenį… Bet prie žibalinės lempos lietuvių kalbos namų darbus vis dėlto stengdavausi paruošti. Ir visas taisykles išmokti. Iš ypatingos pagarbos šiai Mokytojai. Galiu patikinti: to, ką išmokau iki baigiant aštuonias klases, užteko ir vidurinę baigti, ir mokantis universitete. Nes tai, ko kietai išmokė Mokytoja Valerija Kurcaitė, buvo pagrindų pagrindas. O visa kita, ko būk tai mokė vėliau, aukščiau – tik variacijos. Jas nesunku nuspėti ir pritaikyti.

Žiūriu į mus, septintokus. 1963-ieji. Pokario vaikai. Kaimo vaikai. Visko trūko. Mokyklinė uniforma buvo vos ne prabanga. Mažai kas įstengė tada turėti. Jų trūko. Vėliau prisiuvo fabrikai daugiau. Turėjome. Taigi visko trūko. Kai kam ir tėvo, motinos… Tik darbo netrūko niekam. Vilkom sunkiausius kibirus, sunkiausias gūnias, didžiulius krežulius – gyvuliams, daržams… Šakė, lopeta, grėblys, kauptukas – valdėme meistriškai be jokių pamokymų. Arkliai, pakinktai, karvės – jas melžėme kaip didelės! Nebuvo namų be karvės, be paršelių tvarte. Be vištų, žąsų būrio… Bet kuris iš čia stovinčiųjų jau galėjo eiti ir… ūkininkauti – mokėjome visus darbus, žinojome jų eigą, laiką. Mums gal per daug vargelio buvo, bet įveikėme, nepagedome nuo to.
Labiau gaila šiandieninių vaikų, mokyklinio jaunimo. Jie neturi laimės patirti darbo džiaugsmą, neturi laimės sveikai pasidarbuoti fiziškai gamtos apsuptyje, su bendraamžiais. Buvome labai draugiški. Ar laikas buvo kitas, ar mokykla tokia – nebuvo patyčių! O lengvo pajuokavimo netrūko. Klegėdavom, kvatodavom, visokių linksmybių prisigalvodavom. Bet patyčių nebuvo. Ir mokytojai buvo rimti, atsakingi, neskaičiavo darbo valandų. Niekada neskaičiavo! Ko nesupratę, galėjom eiti pas mokytoją į namus pasiklausti. Ir įsileisdavo, ir pasodindavo, ir paaiškindavo. Yra buvę, kad net arbatos duodavo…
*
Mūsų Mokytoja Valerija Kurcaitė čia žydi lyg gėlė sodelyje. Ji buvo laiminga savo darbu. Ji savo mokiniams atidavė viską.
O paskutinis skambutis baigiant vienuoliktą klasę – atsisveikinant su mokykla – iš čia esančiųjų nuskambėjo tik aštuoniems. Kiti išėjo baigę aštuonias klases. Dar devyni atvyko iš kitų mokyklų, kurios buvo tik aštuonmetės. Ir tas paskutinis skambutis mums nuskambėjo lygiai prieš PENKIASDEŠIMT metų – 1967-aisiais gegužę. Išvedė ir mus gražiai pirmokėliai… Kažkaip ir vakaro sulaukėme. Ne, tada tikrai nereikėjo nei budresnės milicijos, nei ko nors panašaus…
Tebūnie laiminga ši jaunystės naktis! Jau 2017-ųjų gegužė…

Puikus įrašas-straipsnis asmeninėje Janinos Zvonkuvienės paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.