Lietuvos televizijos žiūrovai beveik kasdieną mato Vijūnėlės dvaro vaizdą Druskininkuose. Šis reginys įsitvirtina visuomenės sąmonėje kaip pavyzdys, pagal kurį bus tvarkomos vandenų pakrantės Lietuvos kurortuose. Kurorto pastatai priartėja prie vandens, užtveria pakrantę, o krantai išgrindžiami akmenimis. Vyriausybės nutarimas panaikinti kurortų apsaugos zonas padės šiam pavyzdžiui visuotinai paplisti. Pasirodo, kaip skelbiama spaudoje, minėtas nutarimas buvo skirtas daugelio Lietuvos kurortų užstatytoms vietovėms. Kitu atveju kurortinėse zonose atsidūrę dalis Palangos ar Birštono statinių, gyvenamųjų namų būtų neteisėti, o tolesnės to pasekmės sukeltų daug rūpesčių pastatų savininkams.
Kaip tvarkysime viešąsias erdves?
Kokiu pavyzdžiu bus tvarkomos Lietuvos aikštės ir skverai, Vyriausybė dar nenusprendė. Galbūt pavyzdžiu bus Birštono J. Basanavičiaus aikštė (pertvarkyta 2007 m.), kuri ištisai užklota raudonomis trinkelėmis ir birštoniečių dabar vadinama raudonąja aikšte. O gal Lazdijų Nepriklausomybės aikštė (2005–2006 m.), ištisai išgrįsta geltonomis trinkelėmis, pakraščiuose palei gatves ir automobilių stovėjimo aikšteles mažose žemės salelėse pasodinta medžių, o apie juos pastatyta suolų. Pagaliau galbūt Šiluvos sakralinio miestelio neproporcingai didelė aikštė (2009 m.), kuri paversta gelžbetonio plyne.
Sąrašas ilgas. Grindžiamos beveik visos Lietuvos miestų ir miestelių aikštės. Šį procesą proteguoja ir saugo įvairios architektų ekspertų tarybos, o Aplinkos ir Kultūros ministerijos tarytum ir nemato, tyli. Atrodo, kad šie reiškiniai joms visiškai nerūpi ir už juos jos neatsako. Ministerijų valdininkai į paklausimus atsako, kad tai yra savivaldos reikalas, nors Europos Sąjungos paramos lėšas skirsto Vyriausybės padaliniai.
Žaluma ne iš visų miestų pasitraukė. Utenos, Saldutiškio aikštėse vyrauja želdiniai. Vilniaus Vingio parko centrinė aikštė priešais estradą yra geriausias pavyzdys, kaip gerai įrengtos vejos atlaiko ir labai dideles apkrovas. Vingio parko veja naudojama ir gausiems žmonių susibūrimams, ir žaidimams, ir ramiam poilsiui. Apsieinama ir be grindinio.
Lukiškių aikštės projektavimo istorija
Nemažiau mįslinga nei Vijūnėlės dvaro ir Lukiškių aikštės projektavimo istorija, kuri prasidėjo prieš 20 metų. 1995 m. gruodį įvyko atviras Lukiškių aikštės tvarkymo idėjos konkursas. Buvo pateikta apie 30 projektų, iškelta įvairiausių idėjų ir pavidalų. Tąsyk neatsakingai veikė konkurso vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus mero Alio Vidūno. Ji nesilaikė konkurso sąlygų ir vietoj numatytų laipsniuotų premijų paskyrė penkias vienodas. Vienodai įvertinti ir tie projektai, kur numatyta aikštę ištisai apstatyti, ir tie, kur siūloma išsaugoti ir plėtoti esamą skverą.
Konkurso rezultatų svarstymai parodė, kad mūsų visuomenė menkai suvokia želdynų visuomeninę reikšmę. Menininkai paskelbė, jog aikštė reikalinga Nacionalinei galerijai statyti ir ta proga „pabrėžė“, kad „pati aikštė nebūtų pastato sunaikinta. Jos erdvinę struktūrą būtina išsaugoti“ (Lietuvos aidas, 1997-05-29). Ne mažiau pretenzijų į šią aikštę reiškė ir prekybininkai. Jie gebėjo įtikinti miesto valdybą, kad toji 1998 m. surengtų naują aikštės „laikinojo sutvarkymo konkursą“, kurio sąlygos buvo… numatyti daug kioskų ir aikštei sutvarkyti panaudoti 7 mln. litų. Konkursui vadovavęs Vilniaus meras Rolandas Paksas be kokių nors komentarų premijas paskirstė, kaip sąlygose buvo numatyta. Netrukus jis išėjo į Vyriausybės vadovus, o Lukiškių aikštės tvarkymo reikalai liko, kaip buvę.
2010 m. pabaigoje įvyko ketvirtas iš eilės Lukiškių aikštės sutvarkymo projektinių pasiūlymų konkursas. Iniciatyvos jį organizuoti ėmėsi tuometinis Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis. Pasitelkęs specialistus, jis parengė tinkamas konkurso sąlygas, atskyrė aikštės planavimą nuo paminklo kūrimo. Deja, tolesnį darbą atidavė į Aplinkos ministerijos, o konkrečiai – į viceministro Arūno Remigijaus Zabulėno globą. Nutiko taip, kad laimėjo projektas, kuris pasiūlė aikštę ištisai išgrįsti akmenimis. Teko girdėti aukštus pareigūnus stebintis, kad architektas, sukūręs tiek puikių pastatų, pasiklydo projektuodamas Lukiškių aikštę. Lukiškių aikštės atveju pasiklydo ne tik pirmąją premiją laimėjęs architektas, bet ir vertinimo komisijos nariai, kurie išrinko vykdyti netinkamą projektą.
Ydinga praktika
Kraštovaizdžio architektūros konkursuose vyrauja praktika, kai Komisija, įvertinusi konkursinius projektus, skelbia tik projektų eilę pagal balus, bet nepateikia atskirų konkursui pateiktų projektų charakteristikų, kurios atskleistų santykinį laimėtojo pranašumą prieš kitus eilėje išrikiuotus projektus. Šį klausimą buvo bandyta išsiaiškinti pasikeičiant raštais su Aplinkos ministerija ir Viešųjų pirkimų tarnyba.
Aplinkos viceministras A. R. Zabulėnas savo atsakyme aiškino, kad „kiekviena idėja yra unikali ir lyginti tarpusavyje yra sunkiai įmanoma […]. Komisijos nariai, turintys žinių ir kompetencijos perkamo objekto srityje“ pagal atskirus kriterijus įvertino projektus balais, kuriuos susumavus buvo apskaičiuotas kriterijaus vidurkis. „Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 41 str. 5 d. susipažinti su informacija, susijusia su pasiūlymų nagrinėjimu, aiškinimu, vertinimu ir palyginimu, gali tiktai Komisijos nariai, perkančiosios organizacijos ekspertai […]. Kadangi atskirų Komisijos narių vertinimai, argumentacijos ir Komisijos vertinimo protokolai yra informacija, susijusi su pasiūlymų nagrinėjimu, vertinimu, atsižvelgiant į tai, pateikti Komisijos vertinimo protokolų su atskirų komisijos narių vertinimais, negalime.“
Privalu profesionaliai vertinti esmę
Komisijos posėdžio protokolas, kuriame nurodomi sprendimo motyvai ir teikiami paaiškinimai yra didelės vertės dokumentas. Vertinimo komisijos protokolų slėpimas ir jų vadinimas „konfidencialia informacija“ visiškai netinka meno kūrinių vertinimui. Perkančiosios organizacijos atstovams Įstatymas nedraudžia atsakyti ir paaiškinti konkurse dalyvavusiam teikėjui-paklausėjui, kuo laimėjęs konkursą projektas yra pranašesnis už paklausėjo projektą. Kai perkančiosios organizacijos atstovai į tokį paklausimą atsiunčia konkurso dalyvių darbų įvertintų Komisijos balais sąrašą ir laiko, kad tokiu būdu atskleidžia projektų „charakteristikas ir santykinius pranašumus“, paklausėjas sąraše mato vien tik skaičius, kurie neatskleidžia projektų kokybinių charakteristikų. Paprastai meno kūrinių kokybė vertinama išreiškiant požiūrį, nuomonę, kad ir labai subjektyvią. Meninės kūrybos, kaip ir kraštovaizdžio architektūros objektų, vertinimas balais neatskleidžia meno kūrinio esmės ir labai sumažina galimybę priimti logiškus projektinius sprendinius. Vertinimo komisijos nariai turėtų būti atsakingi žmonės ir privalėtų viešai pareikšti savo vertinimus. Vertintojams nespecialistams galbūt ir pakaktų savo nuomonę išreikšti balais, o specialistai privalėtų suformuluoti savo kokybinį įvertinimą. Vertinimo komisijos pirmininkas turėtų pateikti apibendrintą išvadą. Tokia privaloma procedūra reikalautų iš vertintojų didesnės atsakomybėsuž savo sprendimus ir kartu didintų konkursų atvirumą ir sąžiningumą.
Tęsiama netikusi praktika
Nesėkmingų Lukiškių aikštės konkursų istorija tęsiasi. 2015 m. Lukiškių aikštės likimu susirūpino Vyriausybės patarėjas (dabar jau vicekancleris) ir kultūros ministras. Jie viešai kalbėjo, kad iki 2018 m. būtinai reikia sutvarkyti Lukiškių aikštę. Netrukus viską atidavė į Vilniaus miesto savivaldybės rankas. UAB Vilniaus vystymo kompanija paskelbė „Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų su techninio darbo projekto parengimu ir projekto vykdymo priežiūros“ mažiausios kainos konkursą, tačiau, kaip matyti iš ankstesnių konkursų, neturėdami priimtos aikštės tvarkymo sampratos (eskizinio projekto).
Ta proga teko teikti pretenziją ir paklausti konkurso organizatorių: „Kokiais argumentais ir tvarka remiantis nuspręsta skelbti jungtinį viešąjį pirkimą, sujungiant projektavimo ir vykdymo darbus, kad jie būtų patikėti vienam tiekėjui? Reikėtų priminti, kad nuo 1995 m. įvyko 4 dideli projektų konkursai ir nė vienas projektas nebuvo pripažintas tinkamu vykdyti. Kas galėtų užtikrinti, kad šio konkurso laimėtojai parengs tinkamą projektą.“
Gautas UAB Vilniaus vystymo kompanijos direktoriaus Renato Dūdonio pasirašytas atsakymas, kad „dėl praleisto Viešųjų pirkimų įstatymo 94 str. 1 d. 2 p. termino Perkančioji organizacija nepriima ir nenagrinėja pateiktos pretenzijos“. Atsakoma tik į tas, kurios pateikiamos per 5 dienas nuo pirkimo paskelbimo. Pirkimas paskelbtas 2015-11-20. Pretenzija gauta 2015-12-17, dar nepasibaigus paraiškų priėmimo laikui.
Šių metų vasario viduryje per Lietuvos radiją girdėjau žurnalisto pokalbius su dviem architektais Lukiškių aikštės tema. Abu jie iš pradžių stebėjosi, kad Vilniaus savivaldybė, neturėdama projekto, samdo vykdytojus, kalba apie darbų apimtį: kiek grindinio paklos, kiek medžių pasodins. Tačiau pokalbio dalyviai greitai susitaiko su padėtimi ir ieško išeities. Vienas iš jų, atstovaujantis Lietuvos architektų sąjungai, siūlo savo paslaugas pasirūpinti aikštės estetika, o antrasis, neseniai buvęs Vilniaus savivaldybės vyriausiuoju architektu, raminasi ir ramina kitus, kad valdžia dar pridėsianti prie numatytų 2 mln. eurų. Jo nuomone, be daug pinigų gerai aikštės nesutvarkysi. Šie abu specialistai, pilni gerų ketinimų prisidėti prie Lukiškių aikštės sėkmingo sutvarkymo, prieš penketą metų praleido progą dorai atlikti savo pareigą, kai 2011 m. būdami konkursinių projektų vertinimo komisijos nariais išrinko vykdyti netinkamą projektą.
Teko skaityti buvusio kultūros viceministro nuomonę, esą projektų atranka ilgai užtrunka dėl to, kad ilgai ir daug diskutuojama (Lietuvos žinios, 2016 02 12). Diskutuojama ilgai, bet neefektyviai. Per visus 20 metų nebuvo paskelbta nė viena išsami Lukiškių aikštės projektų recenzija. Projektų vertinimo komisijos nariams užčiauptos burnos, o potencialūs kompetentingi recenzentai, kurie būtų paskelbę savo išsamias recenzijas, nebuvo pasamdyti. Savanoriškai imtis tokio didelio ir atsakingo darbo, matyt, niekam nekilo noras. Diskusijos uždaruose valdininkų ar verslininkų kabinetuose, ką pastatyti Lukiškių aikštėje – Vytį ar kurį kitą simbolį, yra per daug mėgėjiškos.
Keblumų yra daugiau
Problema kyla ir dėl to, kad mūsų visuomenė dar neskiria architektų nuo kraštovaizdžio architektų, nors jų veiklos objektas labai skiriasi. Architektai projektuoja ir stato pastatus, naudoja inertines medžiagas, o kraštovaizdžio architektai ir želdynininkai projektuoja ir kuria želdynus (parkus, skverus, kapines ir kt.), naudoja žemės paviršiaus formas ir augalus. Štai kodėl stebimasi, kad architektas, sukūręs tiek puikių pastatų, pasiklydo projektuodamas Lukiškių aikštę. Pasiklydo ir vertinimo komisijos nariai, valdininkai bei architektai, kurie taip aukštai tą darbą įvertino. Ten, kur konkursų organizatoriai pasiekia gerų rezultatų, projektai recenzuojami, aptariami, spaudoje skelbiamos nuomonės ir taip susiformuoja požiūris į parkų, skverų ir kitokių želdynų tvarkymą.
Viešųjų pirkimų tarnyba, matydama Lukiškių aikštės suplanavimo konkursuose vykstančią netvarką, patarė pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai ir pateikti ieškinį teismui. Stambios verslo įmonės, turinčios savo teisininkus, rašo pretenzijas, teisiasi teismuose. Meno kūrėjai dažniausiai tokių galimybių neturi. Jie viliasi, kad konkursų organizatoriai, vykdydami viešuosius pirkimus, parodys daugiau geros valios ir išeis į šviesą. Jie tikisi, kad kada nors ir pas mus bus išgirsti Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn3, 20–21).
Dar jums neaišku kam saugoma ir netvarkoma ta aikštė? Konservatorija šalia…..čiurlioniados garsai sruvena…..