Dabar Nyderlandų Karalystėje vykstančiame Pasaulio ledo ritulio pirmenybių I diviziono B grupės turnyre vėl susitiko Lietuvos ir Estijos rinktinės (Lietuva sutriuškino Estiją – 6:1). Ta proga verta prisiminti, kaip paskutinį kartą, prieš Sovietų Rusijai okupuojant mūsų šalis, kanadietišką ledo ritulį žaisdavo nepriklausomos Lietuvos ir Estijos Respublikų rinktinės.
1940 metų žiemą mūsų valstybių rinktinės susitiko du kartus. Pirmą kartą Kaune, antrą – Taline.
Pirmosios istorijoje Lietuvos-Estijos rinktinių draugiškos rungtynės įvyko 1940 metų vasario 10 dieną.
Šioms rungtynėms lietuviai ruošėsi rimtai.
Nepriklausomoje Lietuvoje ledo ritulys buvo pats populiariausias žiemos sportas, bet dėl ne visuomet pakankamai šaltų žiemų, ne kiekvienais metais pavykdavo net užbaigti Lietuvos pirmenybes.
1940 metais žiema buvo labai palanki visoms žiemos sporto šakoms. Ir Lietuvos Sniego, ir Ledo sporto komitetai turėjo ką veikti. Tais metais šalčiai bei ledas išsilaikė taip ilgai, kad dar kovo viduryje, gimė sumanymas Kaune surengti „Pavasario ledo ritulio turnyrą“. Ypač vasario mėnuo šia prasme buvo labai aktyvus. L – t.y. aukščiausios – lygos pirmenybes pavyko pravesti dvejais ratais, ir Lietuvos ledo ritulio meisterių žiedus (pirmuosius Lietuvos sporto istorijoje!) tada iškovojo Kauno „Tauras“, iš 8 rungtynių surinkęs 14 taškų. Antroje vietoje su 10 taškų liko Kauno LGSF (Lietuvos gimnastikos sporto federacijos) komanda. Trečioje – LFLS (Lietuvos fizinio lavinimo sporto sąjunga). Ketvirtoje – Šaulių KJK (Kauno Jachtklubas), o penktoje – JSO (Jaunalietuvių sporto organizacija).
Pirmosioms istorijoje tarptautinėms rungtynėms su Estija buvo stengtasi labai stropiai atrinkti geriausius žaidėjus, tuo metu pasiekusius geriausią sportinę formą. Prieš tai Estijos rinktinę buvo nugalėjęs tuomet pirmasis bei pagrindinis lietuvių ledo ritulio varžovas – Latvijos rinktinė. Tai lietuviams suteikė vilčių, kad Estiją jie yra tikrai pajėgūs įveikti.
Kovo gale, Lietuvos pirmenybėms dar nepasibaigus, į Lietuvos rinktinę buvo pakviesti šie ledo ritulininkai: Alfonsas Gudaitis (vartininkas), Antanas Kuzmickas, Jurgis Grigalauskas, Vytautas Ilgūnas, Juozas Pimpis, T. Surkevičius, Stasys Lubianskas (visi iš Kauno „Tauro“); Leonas Petrauskas, Vladas Karalius, Jonas Lopetėnas, Šneideris (vardas nenustatytas), Stepas Mikalauskas (Michalauskas) (visi iš LFLS); Jurgis Čerškus (vartininkas), Jurkštas (vardas nenustatytas), Jurgis Astrauskas, Vladas Ūsas, A. Koženiauskas (visi iš Kauno JSO); Kazys Brazauskas, Vilhelmas Dornas, Petras Apuokas, Vladas Čepavičius (visi iš Kauno LGSF) ir Vladas Vaškelis iš Šaulių KJK (Kauno Jachtklubas) klubo. Vėliau, jeigu atsirastų tinkamų kandidatų, buvo palikta galimybė įtraukti vieną kitą žaidėją ir iš neseniai atgauto Vilniaus.
Reiktų pastebėti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų (1918-1940) sportininkai buvo universalūs. Dauguma išvardintų Lietuvos ledo ritulininkų buvo net geriau žinomi dėl savo sportinių pasiekimų kitose – vasaros sporto šakose. Juozas Pimpis tuomet buvo geriausias Lietuvos dviratininkas; Jurgis Astrauskas – šuolininkas į vandenį ir ilgų distancijų plaukimo meisteris; Jurgis Čerškus – Lietuvos ilgų distancijų plaukimo rekordininkas; Vladas Ūsas – iškilus plaukikas, rekordininkas, Antanas Kuzmickas – Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas, A. Gudaitis – pasižymėjęs lengvaatletis; Vytautas Ilgūnas, Kazys Brazauskas, Vladas Karalius, Petras Apuokas Vladas Čepavičius, Stasys Lubianskas – sėkmingai atstovavo savo klubams L klasės futbolo, o K. Brazauskas dar ir krepšinio pirmenybėse.
Visi atrinkti kandidatai, iki galutinės sudėties paskelbimo, privalėjo punktualiai su savo apranga bei įranga atvykti ir dalyvauti keturiose numatytose treniruotėse – vasario 1, 2, 6 ir 8 dienos 18:00 val. vakaro. Treniruotės buvo numatytos vakare, todėl, kad visi Lietuvos sportininkai buvo tikri mėgėjai, sportu galėjo užsiimti tik po darbo ar mokslo valandų. Praleidę bent dvi iš 4 planuotų treniruočių, būtų be kalbų pašalinti iš kandidatų sąrašo. Tokias griežtas sąlygas nustatė Ledo sporto komitetas. Po dviejų treniruočių, vasario 4 d., sekmadienį, 12:00, buvo suplanuotos pirmosios kontrolinės, treniruotės pobūdžio rungtynės. Į jas atvyko ir 3 potencialūs rinktinės kandidatai iš neseniai įsteigto Vilniaus LGSF klubo: Kelmas (vardas nenustatytas); Vytautas Anžejauskas (Andriejauskas), Stanišauskas (vardas nenustatytas).
Kontrolinės rungtynės vyko praktiškai tarp Lietuvos 1940 metų meisterių – „Tauro“ komandos (vartininkas A. Gudaitis) ir likusių klubų rinktinės, kurios vartus gynė J. Čerškus, o pagrindinį puolėjų trejetą sudarė trys vilniečiai, o antrąjį – V. Dornas, J. Astrauskas ir V. Vaškelis. Šias rungtynes I-oji komanda, sudaryta iš tauriečių, pralaimėjo nežymiu skirtumu 1:2. Įvarčius pelnė (V. Ilgūnas iš „Tauro“, A. Koženiauskas iš JSO ir V. Andžejauskas iš Vilniaus LGSF).
Iki galutinio rinktinės narių sąrašo paskelbimo dar buvo numatytos dvi treniruotės pobūdžio rungtynės, po kurių buvo paskelbta galutinė Lietuvos ledo rinktinės sudėtis: A. Gudaitis („Tauras“) – vartininkas; A. Kuzmickas ir J. Grigalauskas (abu iš Kauno „Tauro“) – gynėjai; pirmas puolimo trejetas – J. Pimpis, V. Ilgūnas, T. Surkevičius („Tauras“); antras puolimo trejetas – Kelmas, V. Andžejauskas, Stanišauskas (Vilniaus LGSF); atsarginiai žaidėjai – V. Dornas (Kauno LGSF), J. Lopetėnas (LFLS), L. Petrauskas (LFLS) ir J. Čerškus (vartininkas iš JSO).
Estai į Kauną atvyko penktadienį, vasario 9 d., tokios sudėties: Roman Plätzer („Kalev“ Tallinn), Leo Saar („Sport“ Tallinn), Edgar Jürgens („Sport“ Tallinn), Heinrich Savo („Sport“ Tallinn), Evald Kree („Kalev“ Tallinn), Vambola (Möllerson) Möldre („Kalev“ Tallinn), Karl-Rudolf Sillak („Sport“ Tallinn), Evald-Eduard Sillak („Sport“ Tallinn), Herbert Saarne („Sport“ Tallinn), Jaan Savo („Sport“ Tallinn).
Rungtynės buvo suplanuotos šeštadienio popietę, 17:00 val. VIS ledo ritulio aikštėje, kuri buvo įrengta prie pat Kauno sporto halės. Pirmosios, ir kaip tada buvo manoma, paskutinės tarptautinės 1940 metų ledo rutulio rungtynės Kaune kėlė didelį visų sporto mėgėjų bei spaudos susidomėjimą. Tuomet dar niekas net nenumatė, kad tai bus ne tik pirmosios tais metais, bet ir pačios paskutinės Lietuvos rinktinės rungtynės nepriklausomoje Lietuvoje.
Nepaisant labai šalto oro, rungtynių stebėti susirinko per 700 žiūrovų. Visi labai tikėjosi ne tik įdomios kovos, bet ir lietuvių pergalės. Deja, nepaisant niekuo nenustebinusio estų žaidimo, Lietuva šias pirmąsias tarpusavio rungtynes skaudžiai pralaimėjo 1:2 (0:0, 1:2, 0:0). Kaip rašė to meto Lietuvos spauda, pirmą įvartį estai įkirto dėl vartininko A. Gudaičio „neveiklumo savo aplinkumoje“. Neva, kitas – „apdairus vartininkas tokį įvartį galėjo likviduoti“. Antras įvartis, kurio autorius Möldre, „krito dėl gynėjų kaltės, kai šie per toli nuėjo į puolimą“. Po to vienam geriausių Lietuvos ledo ritulininkų, Lietuvos rinktinės, 1938 metais Prahoje debiutavusios Pasaulio ir Europos pirmenybėse, kapitonui, puolėjui Jurgiui Grigalauskui pavyko persvarą sušvelninti. Bet estai po to visas likusias rungtynių minutes susikoncentravo į gynybą, ir atlaikė visas gausias, bet, deja, nerezultatyvias lietuvių atakas.
Rungtynėms be priekaištų teisėjavo du legendiniai Lietuvos ledo rutulio teisėjai Juozas Klimas ir Valentinas Vaškelis, kurie po antrosios sovietinės okupacijos, kartu su Juozu Pimpiu ir Zenonu Ganusausku bei broliais latviais buvo priversti mokyti rusus šio nuostabaus kanadietiško žaidimo pagrindų, apie ką oficiali dabartinės Rusijos ledo ritulio istorija „kukliai“ nutyli…
Kitą dieną estai buvo nuvežti į Vilnių, kur sekmadienį įvyko antrosios tos pačios sudėties komandos (tik jau pavadintos Talino rinktine) rungtynės su Vilniaus rinktine, ir kurios baigėsi panašia estų pergale Vilnius – Talinas 0:1 (0:0, 0:1, 0:0).
(Pridėtos Valentino Vaškelio asmeninio archyvo nuotraukos yra būtent iš minėtų sekmadienio rungtynių Vilniuje, 1940 vasario 11 d.).
Nice photos!