„Bukleto“ kavinėje susitinka Gediminas ir Augustinas. Vėliau pasirodo Vytenis.
Gediminas. Man regis, čia jaukus kampelis. Ar ne? Ypač dabar, po remonto. Turbūt bus praėjęs visas mėnuo nuo to sykio, kai paskutinį kartą čia buvome susitikę. Tu žinai, man ilgai neišėjo iš galvos tas pokalbis, kurį įdomiausioje vietoje nutraukė Jūsų šefo skambutis. Ir Jūs išvažiavote…
Augustinas. Apie ką mes tada kalbėjome? Ai, apie komunikacijų paradoksus…
Gediminas. Taip. Jūs tada įspūdingai komentavote ir šaipėtės iš kažkokio fantazuotojo straipsnio.
Augustinas. Viename prancūziškame žurnale perskaičiau. Iš pradžių jis pasirodė įdomus, bet paskui supratau, kad viskas iš piršto išlaužta. Kažkoks neorusoistas. Dabar nemažai tokių rašoma.
Gediminas. Bet kai prie mūsų prisijungė gerokai pavėlavęs Vytenis, Jūs pasukote kalbą prie plepalų kultūros. O jis tada su neslepiama pagieža pasakė: „Kultūra dabar kažkokia atmatų duobė“. Jūs nutilote. O Vytenis vis labiau įsikarščiuodamas tęsė: „Dar ne taip seniai žodį „kultūra“ žmonės tardavo su gilia pagarba, lyg Dievo vardą. Dabar joje susikaupė viskas, kas anksčiau buvo išstumta, degraduota, infantiliška, chuliganiška, vulgaru, nebrandu, atkritę nuo kultūros. Net į viešumą išeinama su tais užribio vardais: pogrindis, alternatyvumas, grafičiai, fliuks… Ir su nežmonišku pasipūtimu pristatoma. Ir pašaipiai laukiama, – kaip jūs reaguosite? Didžioji tų nihilizmo apraiškų dalis priskiriama menams. Manau, jums teko girdėti: susinaikinantis menas, žudymo menas, avarijų menas, plikų užpakalių rodymo menas. Dabar gal galėsiu prie jų pridėti ir plepalų meną. Taip turbūt bus lengviau atpažinti visą plepalų kultūros teritoriją, kuri jau yra apėmusi beveik visą eterį. Taip būtų įtaigiau. Ir menininkų nepalyginti daugiau būtų. Vieni būtų menininkai, kad plepa, o kiti – kad plepa apie plepančius.“
Vytenis (už nugarų pasigirsta jo balsas). Matau, pradėjote diskusiją. Dovanokite, kad pavėlavau. Toks tas mano darbas, kad visada kas nors sutrukdo…
Gediminas. Ooo..! Vytenis! Nuostabus sutapimas. Tu jau pradėjai šią diskusiją. Ką tik mėginau pacituoti Tavo iškalbingą repliką iš praėjusio susitikimo, kuris kelias dienas man neleido užmigti. Tada juk užsimezgė įdomus pokalbis, bet teko išvykti Augustinui. Ir viskas nutrūko.
Vytenis. Prisipažinsiu, man tuos dalykus skauda. Todėl ir šiandien aš čia…
Augustinas. Bet pirmiau susitarkime, ką užsakysime. Šįsyk finansuoju aš.
Vyrai susitaria, o antrąkart pasirodęs padavėjas priima užsakymą.
Gediminas. Vėl šį pokalbį aitriname mudu. Augustinas mus vaišina, bet kažkodėl kalbėti neskuba. Jo stoiškumas žavus, bet nemanau, kad jam tai nerūpi. Augustinai, ir anąsyk Jūs mūsų nerimą dažniausiai palydėdavote šypsenomis. Tada bent paaiškinkite, ką jos reiškia?
Augustinas. Darsyk atsiprašau, kad tąsyk suardžiau Jūsų įdomiai pradėtą pokalbį. Atsiprašau ir už šypsenas. Bet jeigu jos tikrai pasirodydavo, tai greičiau buvo simpatijos ženklai negu pajuoka. Nors kartais tai galėjo būti ir atlaidumo simptomas. Kadangi panašų susierzinimą aš esu iškentėjęs daug anksčiau ir su juo apsipratęs, man tokie protrūkiai kartais atrodė ir kaip vakarykštė diena. Jūs dar galite stebėtis tokiais dalykais, o aš jau per senas. Mano stoicizmas – tai kariamo šuns pripratimas prie savo padėties.
Gediminas. Negi Jūs norite pasakyti, kad šitokios kultūros permainos yra normalus ir neišvengiamas dalykas, savotiška šiuolaikinės civilizacijos liga, kuria visiems teks anksčiau ar vėliau persirgti?
Augustinas. Taip, tai galima vadinti civilizacijos liga. Bet nesakau, kad visi ja turi persirgti. Vieni su ja užbaigs savo amžių, kiti persirgs, o treti iš viso iš jos neišsikapstys. Norėjau tik atkreipti dėmesį į tai, kad čia nėra koks trumpalaikis ir menkas negalavimas, atklydęs su kokiu maištininkų suokalbiu, o tos pačios pozityviosios (t.y. klasikinės ir moderniosios) kultūros antroji medalio pusė. Tik iki šiol ji buvo išmetama už kultūros ribų į gyvenimo atliekų sąvartyną, o fiksuojama ir matoma tik jos viešoji, apšviestoji, oficialioji, idealioji, arba, kaip Vytenis pasakė, dieviškoji pusė. O šiandien susiklostė tokios sąlygos, kad susikaupusi kritinė tų atmatų masė išsiveržė į viešumą, grasindama užlieti tą oficialiąją, arba dieviškąją, pusę. Daug kas tame tvane atsiduria, vos tik pajutęs patį pirmąjį nusivylimą civilizacijos pažanga. Tas nusivylimas nuo XIX a. pabaigos pradėtas vadinti nihilizmu. Nihilizmas yra šleikštus dalykas. Jis subjauroja ne tik daiktus, bet ir dvasią.
Vytenis. Juk čia visiškai tas pats dalykas, kurį krikščionybė vadina satanizmu. Anksčiau jį žinojome tik iš Biblijos ir kunigų pamokslų, o dabar jis gyvena tarp mūsų ir mumyse. Jį gali sutikti vos tik išėjęs į gatvę. Aš jau nekalbu apie jaunųjų satanistų grupuotes ar kapinių išniekinimus, kadaise sietus tik su barbarybės laikais. Jis prasiveržia agresyviais grafičiais, beveik 20 metų siautėjusiais ant mūsų namų, įstaigų, šventyklų, kultūros ir istorijos paminklų sienų. Dabar tų vardų jis turi nepalyginti daugiau. Nyčė jį aiškino trim pagrindiniais aktais – neigimu, niekinimu ir naikinimu. Jei išgali – naikink, jei nutvėrė už rankos – neik, jei užčiaupė burną – niekink. Visi šie aktai – azartiškas kerštas tiems, kas sugeba kurti.
Augustinas. Kartais gali būti ir visai pasyvios formos. Ž. P. Sartras jį išreiškė šleikštuliu. Net jam yra paskirtas romanas, pavadintas tuo pačiu pavadinimu. Kiti prancūzai tą reiškinį buvo linkę vadinti „absurdu“. Daugiau ar mažiau jis išjaustas daugelio XX a. menininkų. Tik toli gražu nedaug kas suprato, kad čia visur yra tie patys periferinių reiškinių įsiveržimai į pozityviosios kultūros ribas ir jos atmetimai. Visais laikais buvo žinomi tokie dalykai. Naujas buvo tik sukilimas prieš kultūrą. Kovos būdas – patyčios: maištininkai užsidėjo kultūros kaukes – dažniausiai meno – ir ėmė veržtis į kultūrą, o kai pamatė, kad atsiranda žmonių, kurie užkimba už to kabliuko ir nesunkiai pasiduoda mulkinimui, panoro užimti jos vietą. Menas čia labiausiai tiko, nes jam buvo lengviausia infantiliškas patyčias sutapatinti su naujovėmis ir net pažanga. Ir kaip tik dėl šios tendencijos ėmė rastis įvairūs oksimoronai, t.y. kultūros pavadinimai, neigiantys ją pačią: alternatyvinė kultūra, padugnių kultūra, mirties kultūra, keiksmažodžių kultūra, narkotikų kultūra, alkoholikų kultūra, melo kultūra, vogimo kultūra. Suprantama, šiam sąrašui visai tinka ir plepalų kultūra. Kitaip tariant, čia yra ta „gudrybė“, kurią logika vadina contradictio in adjecto (prieštaravimas žodžio prijungime). Šiandien tokie absurdai jau yra apėmę beveik visas kultūros sritis ir tapę jų chroniška liga. Anksčiau ji buvo sparčiausiai progresuojančios Vakarų Europos negalavimas, o dabar jis virto mūsų pačių liga.
Vytenis. Tik čia ji komiškesnė, nes aukščiausiąjį ešaloną, pasirodo, lengviausia įtikinti, kad jis turi reikalą ne su infantiliškais pokštais, kurių iš viso nėra ką suprasti, o su rimto dėmesio vertu „menu“, kurį ne kiekvienas įstengia suprasti. Įdomiausia, kad prie anarchistinio sukilimo prieš kultūrą prisijungia net kai kurie profesionalių įgūdžių įgiję ir net didelius valstybininkus vaidinantys menininkai. Todėl šitokiam „menui“ čia galima išspausti gana didelius pinigus.
Iš tikrųjų Vakarai turi didelį pranašumą, – ten esama net kultūrinio persisotinimo. O pas mus yra atvirkščiai, todėl atrodo gana karikatūriškai: visur regime kultūros deficitą, o imituojame persisotinimą be sotumo jutimo. Apskritai pasakymas, kad taip yra Vakaruose, nuginkluoja beveik visus…
Gediminas. Bet ar šitai akcentuodami mes neatsidursime viename fronte su Rusijos militaristais? Juk jų naujoji ideologija taip pat yra grindžiama vakarietiškų laisvių kritika.
Vytenis. Mielas Gediminai, matyt, esi smarkiai išgąsdintas mūsų karingųjų politikierių. Primityvus požiūris į Vakarus yra mūsų, o ne Vakarų bėda. Vakaruose yra įvairių tendencijų. Ne kas kita, o Vakarai sukūrė mums moderniąją civilizaciją, į kurią šiuo metu skirtingu mastu jau įsitraukė beveik visas pasaulis. Bet juk iš ten atkeliavo ir komunizmo doktrina. Ir fašizmas ten pradėjo bei, tikėkimės, užbaigė savo istoriją. Nihilizmas būtų tik trečioje vietoje. Jei norime patys kurti savo valstybę, tas prieštaringas tendencijas privalome atskirti ir suprasti jų šaknis. Šios diskusijos kaip tik ir turėtų tokiam savarankiškumui pasitarnauti, kad netaptume vergiško mėgdžiojimo aukomis. Tokia nesąmonė apie vieną frontą su militaristais galėtų šauti į galvą tik grynai partinėmis priešybėmis galvoti tesugebantiems politikams. Nemanau, kad laisvi žmonės turėtų bijoti svarbiausių problemų vien dėl to, kad jų krašte yra tokių žmonių.
Augustinas. Aš į tą priekaištą ramiau atsakyčiau. Nihilizmo patyrimas nėra toks vienareikšmis dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Vienas iš pagrindinių jo prototipų yra susiformavęs kaip tik rusų literatūroje. Tai I. Turgenevo Bazarovas. Tik Vakaruose jis daug giliau įsišaknijo, paveikė beveik visas kultūros sritis ir tapo kontrkultūriniu judėjimu. O kontrkultūrinis judėjimas savo neapykantą kultūrai ir sukilimą prieš ją paprastai motyvuoja tuo, kad ji yra globojama valstybės valdžios. Taigi sukilimas prieš kultūrą jiems visada reiškia sukilimą prieš valdžią. O tai jį daro bene stipriausia šiuolaikinio anarchizmo atmaina, skatinančia labai noriai jungtis su visais antimilitaristiniais judėjimais. Tuo ir šis negatyvas gali įgyti pozityvų turinį. Tačiau iš tikrųjų Lietuvoje šis judėjimas kitaip atrodo. Šioje terpėje atsiranda žmonių, kurie net valstybės pasirengimus šalies gynybai pradeda tapatinti su Rusijos militarizmu. Bet jeigu norime ką nors suprasti, gal nesivelkime į aktualiąją politiką…
Gediminas. Gerai, palikim ją ramybėj… Jeigu pavyks… Grįžkim prie pagrindinio klausimo: ką reiškia ši antikultūrinė, arba, kaip dabar sakoma, kontrkultūrinė, invazija? Juk kultūra yra ne koks gyvenimo papuošalas ar priedėlis, bet visa žmonijos gyvenimo formų bei būdų įvairovė, išsidėsčiusi istoriškai ir geografiškai Žemės paviršiuje. Joje yra daug bendrų, bet dar daugiau skirtingų požymių, kilusių iš tautų, kitų žmonių grupių kilmės, jų patirties, istorinės bei geografinės padėties, santykių su kitomis tautomis ir pan. Kiekvienas žmogus gana skirtingai perima kultūrą, skirtingai gyvena kultūroje ir pačiu savo gyvenimu kuria arba griauna kultūrą. O tai reiškia, kad be kultūros apskritai nėra gyvenimo. Pagal gyvenimo formų bei būdų istorinius pokyčius žmonija ir tegali spręsti apie civilizacijų raidą, vadinasi, ir apie savo pažangą arba nuosmukį. Koks šiame procese kontrkultūrinio judėjimo vaidmuo, turbūt komentuoti nė nereikia?
Vytenis. Bet ar ne per daug rimtai mes pradedame kalbėti apie kontrkultūrinius judėjimus. Laukiame iš jų protingų apsisprendimų. Bet juk nihilistai dažniausiai nė nesiginčija. Jie tiesiog niekina ir atmeta tai, ką mes vadiname kultūra. Net pagrindiniai lyderiai dėl to nesuka galvos. Ir neketina imtis kokios nors atsakomybės. Jie – savo dosnaus likimo išpaikinti vaikai. Tai žmonės, kurie gyvena ne savo, o tėvų ir protėvių sukurtoje bei išsaugotoje kultūroje, naudojasi jos gėrybėmis, bet tam, ką paveldi, jie neturi jokių įsipareigojimų. Todėl gyvena tik šia diena ir neatsakingai laisto savo panieką arba nusivylimą visam pasauliui, kuris neįtaiso jiems paslaugių tarnų, kaip kadaise buvo Atėnų pedagogai (vaikų vedžiotojai į mokyklas), ir nesuspėja patenkinti jų kasdienių užgaidų.
Gediminas. Kol jie virė savo sultyse, į juos niekas dėmesio ir nekreipė. Bet kai jie skausmingai sutrikdė viešąjį gyvenimą, išvedė studentus į gatves, pradėjo legalizuoti narkotikų vartotojų klubus, ėmė steigti paauglių naikinimo stovyklas, kantrybės taurė persipildė. Ten, kur buvo galima pritaikyti esamus įstatymus, kontrkultūriniai iššūkiai buvo sustabdyti. Išliko tik minkštesnės praktikos, paskubėjusios susitapatinti su menu, saviraiška, politiniais protestais.
Vytenis. Bet visur krito į akis įžūlumas, vulgarumas su stipriu chuliganizmo prieskoniu. Kiti net atvirai demonstravo savo chuliganiškus polinkius.
Augustinas. Turbūt jūs pasakėte daug tiesos, bet nesuprastinkim per daug tų procesų ir mes. Žinoma, juose būta ir paprasto vaikiškumo bei chuliganizmo apraiškų. Tačiau masiniai spontaniški neapykantos proveržiai vargu ar gali būti išaiškinti vien tik jaunų žmonių nebrandumu, išlepimu ar blogu išsiauklėjimu. Be abejo, šiems maištininkams nerūpi kova už duoną. Tokius rūpesčius jie yra senokai praaugę. Bet kiekviena epocha užduoda savus rūpesčius, ne visada lengvai palyginamus su kitais laikais ir kitomis kultūromis.
Mes jau gyvename vartotojų gundymo kultūroje ir žinome, kaip ji įklampina žmones į spartų daiktų atnaujinimo procesą. Vakarai jį išmėgino jau prieš pusšimtį metų. Tas procesas toks spartus, kad daiktai jame nusidėvi daug greičiau psichologiškai negu fiziškai. Nespėję sunaudoti (išeikvoti) vakarykščių daiktų, žmonės pradeda juos išmetinėti, kai tik pamato jų pakaitalus su kokiais nors naujumo požymiais, nors ir pertekliniais, neesminiais (pvz., su papildomomis funkcijomis, naujomis detalėmis, nauju dizainu, nauju įpakavimu, nauja reklama ir pan.). Paprasčiau sakant, greitos naujovės jau vakarykščius pirkinius paverčia pasenusiais. Tą pasenimą dar labiau skatina noras aplenkti, turėti geriausią daiktą, naujausią jo modelį. Ilgainiui išmetamų daiktų kiekiai pasidaro tokie dideli, jog specialiai imami gaminti trumpalaikiai, greitai suyrantys daiktai. O tada jau beveik išnyksta skirtumai tarp vartojimo ir žemės resursų naikinimo. Tokios gamybos ir vartojimo absurdą jau sunku užmaskuoti. Kai absurdas prasimuša pačioje bazinėje, svarbiausioje moderniosios kultūros grandyje, ima nieko nestebinti nei meno absurdas, nei viendienis susinaikinantis menas.
Vytenis. Bet Gerbiamas Augustinai, absurdo menas atsirado žymiai anksčiau už vartotojų visuomenę. Tuos ledus pralaužė Francas Kafka jau XX a. pradžioje.
Augustinas. Tikrai taip. Tik Kafkos absurdą dar buvo galima paaiškinti kūrėjo psichologine patologija. O man rūpi socialinė patologija, paprasčiau sakant, pačios moderniosios kultūros pakrikimo simptomai, kai atsirado daug skaitytojų, kurie mėgsta Kafką ir labai daug meninio absurdo kūrėjų. Ir meno absurdas daugybei žmonių padėjo atpažinti savo padėtį pasaulyje. Iš pradžių ta padėtis dažniausiai buvo saistoma su dviem pasauliniais karais, pareikalavusiais pačių moderniausių žmonių naikinimo priemonių, su koncentracijos stovyklomis bei žmonių naikinimo fabrikais. Vėliau absurdo pojūtį palaikė autoritarinių sistemų išviešinimas publicistikoje ir antiutopinėje literatūroje bei ginklavimosi varžybos, sukūrusios atominių ir termobranduolinių ginklų bei raketų arsenalus, dešimtis kartų galinčius sunaikinti visą gyvybę Žemės rutulyje. Dar vėliau išryškėjo taikių mokslo ir technikos revoliucijų nutylėtoji pusė: neatsinaujinančių žemės resursų išsekimas, bado zonų plitimas Afrikoje, „amžinųjų“ ledynų tirpimas Antarktidoje ir Arktikoje, ozono sluoksnio skylių pastebėjimas žemutiniame stratosferos sluoksnyje, genetiniai eksperimentai su žmogaus prigimtimi, lyčių pakeitimai, primenantys kostiumų persirengimus ir t.t., ir t.t. Žmonės pajuto, kad šių ilgai nutylėtų ir nekontroliuojamų padarinių veikimas gresia pavojais, pranokstančiais tą kultūros pažangos vertę ir prasmę, kuria iki tol be jokių išlygų pasitikėjo modernioji žmonija. Vieni žmonės iš tos beprasmybės būklės vadavosi bėgimu į paprotinę kultūrą, kiti – į senąsias Rytų kultūras. Treti, kaip čia mes dabar kalbame, savo nusivylimą liejo ant kultūros: patyčių absurdu protestavo prieš realybės absurdą.
Vytenis. Bet, Mielas Profesoriau, ar ne per daug Jūs mus nusukote į kultūros sociologiją? Žinoma, svarbu atskirti sociologinę kūrybos motyvaciją nuo psichologinės. Bet ką duoda tos pasirinkimų įvairovės išskaičiavimas, prie kurios Jūs mus privedėte? Skirtingo elgesio faktus: vieni daro vienaip, o kiti kitaip. Ir kas iš to? Tą puikiausiai suprato jau istorijos tėvas Herodotas. Atleiskite, bet tai – banalybė, kuri gali žavėti nebent tam tikrą, tik toli gražu ne pačią geriausiąją žiniasklaidos dalį. Jeigu mes tikrai esame savo pačių gyvenimo kūrėjai, mums kaip tik turėtų labiausiai rūpėti pasirinkimo kokybė. Juk tik dėl jos ir iškilo mūsų pokalbis. Jūs pats pradžioje kalbėjote apie apšviestą idealiąją kultūros pusę, atmetančiąją jos atliekas, kuriomis dabar ją užlieja kontrkultūra. Dabar turbūt jau turėtume atskirti kultūrą ne tik nuo jos atliekų, bet ir apskritai nuo realybės, kurioje yra ne tik atliekos. Idealumas išreiškia kultūros normatyvinį pobūdį. O tai reiškia, kad, pirma, ji yra elgesio pavyzdys, arba modelis, o antra, jo įgyvendinimas. Jeigu neturėtume to modelio, mūsų nepasitenkinimas kontrkultūriniu anarchizmu neturėtų jokios prasmės.
Savaime suprantama, jeigu žmonės nepasitiki valdžios palaikoma kultūra, jų valia reikšti savo nepasitikėjimą. Bet yra absurdas, kai jie, neturėdami gėdos nė orumo jausmo, prilenda prie valdžios, kad tos niekinamosios kultūros vaisiais galėtų naudotis. Tai yra parazitavimas tuo, ko dar nėra pavykę sunaikinti. Tai yra šleikštulys, kylantis tiems, kurie visa tai mato, stebi ir tyli. O ką pasakyti apie Nacionalinių premijų skyrimo komisiją, kuri paskiria nacionalinę premiją žmogui, negalinčiam pakęsti net paties žodžio „kultūra“, aš jau nebežinau. Įdomu, kokioj dar pasaulio šaly galėtų būti toks įvykis? Mes turėtume daug daugiau galvoti apie sąžiningą, orų ir garbingą pasirinkimą.
Augustinas. Gerbiamas Vyteni, aš nemanau, kad Jūs norėtumėte, jog kas nors už Jus pasirinktų. Juk mes tą darome kiekvienas pagal savo išmanymą, drąsą, atsakomybę ir viso gyvenimo strategiją, jeigu, žinoma, ją turime.
Gediminas. Bet, man rodos, Vytenis šį klausimą žymiai plačiau supranta. Jam rūpi ne asmeninio apsisprendimo klausimas. Jis norėtų išsiaiškinti, kokie pasirinkimai krizės sąlygomis galėtų sustiprinti valstybės valdymo kultūrą ir padidinti visos žmonijos išlikimo galimybes. Mudu su Vyteniu linkę kontrkultūrinį anarchizmą atmesti ne tik dėl to, kad jis neina toliau už griovimą, bet kad jis nesąžiningas ir parazitiškas, net jeigu jis kažkur ir būtų atlikęs tą pozityvų vaidmenį, apie kurį Jūs kalbėjote. Nors Vyteniui nelabai patinka Jūsų sociologinių grupių išskaičiavimas, aš vis dėlto siūlyčiau šia idėja pasinaudoti ir apsvarstyti, kokia laikysena krizės sąlygomis būtų labiausiai verta palaikymo. Tik aš norėčiau pasiūlyti kitą sąrašo variantą, skirstantį žmonių grupes pagal tai, kaip reaguojama į moderniosios civilizacijos krizę. Pirmajai grupei priskirčiau tuos žmones, kurie tebetiki begaline žmonijos pažanga, nemato krizės, apsimeta, kad jos nėra arba mano, kad ji praeis savaime taip pat kaip ir daugelis smulkių negalavimų. Antrajai grupei galėtų būti priskirtos labiausiai pažeistos krizės aukos, kurios pačios neša, platina ir gilina krizę. Trečiąją grupę sudarytų žmonės, kurie, pajutę krizės skonį, bėga į tradicinę paprotinę kultūrą. Ketvirtajai grupei priklausytų asmenys arba jų susivienijimai, kuriuos traukia klasikinė kultūra. Ir penktajai grupei atitektų pliuralistinė vartotojų publika, kuri neturi savo nuomonės, bet dairosi į žvaigždes arba šliejasi prie tų, kurių yra daugiau. Tos grupių orientacijos sudaro jų daugiau ar mažiau išplėtotas ideologijas. Pirmųjų ideologija yra progresistinė, antrųjų – nihilistinė, trečiųjų – tradicionalistinė, ketvirtųjų – klasicistinė, penktųjų – pragmatistinė, arba vartotojiškoji ideologija.
Vytenis. Ačiū už pagalbą, Gediminai. Taip, aš noriu paklausti, kokios ideologijos reikėtų laikytis, kad neprisidėtume prie savo tautos, valstybės ir žmonijos skandinimo?
Augustinas. Aš to nežinau… Žinau tik, kad šita civilizacija pradeda skaičiuoti savo… dienas. Tokiu būdu ir tokia ėjimo kryptimi, kokia yra dabar, ji tikrai neišliks. Ji jau neišlieka, o stringa kiekviename žingsnyje. Per daug ją slegia beprasmybių. Ir tas beprasmybių laukas daug sparčiau plečiasi negu mes drįstame pripažinti. Tiek jūsų progresistai, tiek vartotojų publika kiša galvas į smėlį. O tai liudijimai, kad mechanizmas, dirbdamas tuščiai, eikvoja baigtinius resursus arba griauna pats save. Šioje situacijoje aš klausčiau: ar verta mums palaikyti šį absurdiškai dirbantį mechanizmą? Griauti? Kontrkultūriška, barbariška, laukiniška. Palaikyti? Utopiška ir beviltiška. Tai kaip? Ar ji žlugs su žmonija, ar ją pakeis kita gyvybinga civilizacija, ar šioje mūsų civilizacijoje dar yra gyvybinių galių transformuotis, šito, atrodo, dar niekas negali pasakyti. Net solidžių utopijų jau niekas neįstengia sukurti. Todėl galima tik fantazuoti ir dauginti antiutopijas. O jeigu to nežinai, tai kaip patarti kitam? Pasakas pasakoti… Galiu pasakyti tik tai, kas man svarbu. Negaliu pritarti griovimui, nepakyla ranka, priešinasi sąžinė. Štai ir viskas.
Vytenis. Bet mes turime žinoti bent tiek, kuri iš tų nuostatų mažiau gniuždo mus kaip žmones. Jūs vis dėlto prasitarėte apie sąžinės draudimą. O juk reikia bendrauti su žmonėmis, galvoti apie bendrus tikslus, spręsti bendrus uždavinius, kalbėti apie savo tautos likimą ir ateitį. Kaip tą padaryti, visai negalvojant apie gyvenimo būdą, arba kultūros kryptį ir jos prioritetus? Negi įmanoma padoriam, atsakingam ir garbingam žmogui nuo tų klausimų išsisukti?
Augustinas. Žinoma, neįmanoma. Bet čia jau ne žinojimo, o moralinio apsisprendimo ir pagarbos žmogaus būčiai rūpesčiai.
Vytenis. Negi visos gyvenimo formos yra vienodai vertingos? Ir Jūs pats ką tik kritikavote nihilistinį ir vartotojišką gyvenimo būdą.
Augustinas. Na ne, ne visos. Todėl mes jas renkamės pagal savo gebėjimus ir jose įkūnytas vertybes. Bet tik visuomenei žalingo, kenksmingo pobūdžio formos neturėtų būti toleruojamos.
Gediminas. Ačiū! Iki kito susitikimo…
