Parodoje pristatomas vienos šeimos verslo dokumentų pluoštas. Dokumentai atrinkti taip, kad matytųsi plati verslo partnerių „puokštė“, jų pasiskirstymo geografija, jos kitimas.
Chronologiškai šeimos verslas vystomas nuo XIX a. pab. iki 1945 m., kuomet tuometinė valdžia nebe išdavė prekybai leidimo. Kasmet į archyvą patekdavo 100–300 dokumentų. Dokumentai sugrupuoti archyvo sudarytojų. Paroda veikia Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, Urmininko name iki spalio 15 d. kasdien nuo 10 val. iki 18 val.
Šeima verslu vertėsi seniai. Dar XIX a. pab. Rapolas Morkūnas darė karstus, prekiavo tabaku. Jo sūnus Antanas Morkūnas (gimęs praėjus vos 10 metų po baudžiavos panaikinimo) taip pat buvo labai sumanus verslininkas: nuomojo žemės iš pusės ir vertėsi gyvulininkyste. Jo bandą sudarė iki 200 karvių. Įdomu tai, jog Antanas didelių mokslų nebaigė, nes pinigų užteko tik dviejų vyresnių brolių batams. O į mokyklą basas juk nenueisi… Tačiau mokytis troško: su broliais kartu ruošdavo pamokas, o rašto darbus atlikdavo ant šviežiai nuobliuotų lentų karstams. Meilė knygoms paskatino jį užsiimti knygnešyste, o vėliau įkurti knygyną. Dirbo ir kaip statybų rangovas: statė namus ir tiesė kelius.
Jau prieš I-ąjį pasaulinį karą A. Morkūnas apsigyveno Kėdainiuose. Vertėsi namų nuoma. 1915 m. Kėdainių gyventojai Rusijos imperijos valdžios įsakymu (artėjant vokiečiams) kaip nepatikimi turėjo palikti šį miestą: žydai per 24 val., o katalikų tikybos – per tris paras. R. Morkūnas, nepaisant bauginimų, atsisakė vykti ir liko Kėdainiuose. A. Morkūnas su visa šeima pasitraukė į Vilnių. Čia prekiavo maisto produktais, nusipirko netgi mėsos fabrikėlį, nuomojo kepyklą. Verslui buvo įsigijęs karuselę. Vilnius, deja, nebuvo galutinė kelionės stotelė.
Su paskutiniu evakuaciniu ešalonu A. Morkūno šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Pakeliui, apšaudant ešeloną, žuvo sūnelis; ne kartą apiplėšė plėšikai. Taganrogą pasiekė be nieko, tik su krūva vaikų. Grėsė badas. Fabrike „Baltijskij snariadnyj zavod“ (evakuotame iš Rygos) A. Morkūnas padirbo tik vieną dieną. Grįždamas iš darbo, pamatė skelbimą, kad prekybai nuomojama patalpa. Pardavė turėtą vestuvinį žiedą ir didelę vilnonę skarą. Už gautus pinigus nusipirko pusę veršio. Kitą dieną skerdiena jau kabėjo ant kablių naujai atidarytoje mėsos parduotuvėje. 3000 fabriko darbininkų tapo potencialiais klientais. Labai sėkminga buvo ir prekyba cukraus fabriko atliekomis. Sirupą pirkdavo vagonais, o parduodavo puodais. Šis verslas taip sekėsi, kad valdžią perėmus Kerenskio šalininkams iš A. Morkūno sekvestravo 6 vagonus su sirupu, o 12 konfiskavo.
Netrukus jau teko trauktis nuo bolševikų. Arklių traukiamais vežimais pasiekė Kijevą. Čia irgi prekiavo. Laikraštyje perskaitė žinutę, kad kuriasi Lietuvos Respublika. Susijaudinęs net apsiverkė ir liepė žmonai rengti vaikus į kelionę.
Kėdainiuose, Radvilų gatvėje, rado išplėštus namus, žole apžėlusią gatvę. Dar neišsikrovus mantos, prisistatė vokiečių žandaras ir už netvarkytą gatvę nubaudė 4 markių baudą arba kalėjimu. Vėl ėmėsi verslo: namuose atidarė riestainių kepyklą, knygyną. Kartu su broliu Pranu įkūrė kino teatrą „Milda“ (vėliau jį perėmė žydų verslininkai ir pavadino „Rekord“).
Nuo 1921 m. knygynas tapo legalus. Jame buvo galima nusipirkti grožinės literatūros knygų, vadovėlių, atviručių, įvairių raštinės prekių, popieriaus, šapirografo reikmenų, žvakių ir net akinių. Graudulį kelia faktas, kad besikurianti Kėdainių miesto savivaldybė knygyne teužsakė tik 4 lapus popieriaus. Didžiausią apyvartą pradžioje sudarė prekyba vadovėliais, sąsiuviniais ir kitom mokyklinėm prekėm. Jomis buvo aprūpinamos visos Kėdainių miesto ir apskrities mokyklos. Ilgainiui prekių asortimentas plėtėsi: prekiauta manufaktūros, galanterijos prekėmis, net kaliošais. Geras prekybininkas buvo tik tas, kuris labai jautriai reaguodavo į klientų poreikius.
