Ar kada nors svajojote apkeliauti aplink pasaulį? Jei taip, kas jums sutrukdė tai padaryti? Drąsaus jaunuolio iš Lietuvos galvoje taip pat gimė tokia idėja ir buvo tokia stipri, jog jo sustabdyti nebegalėjo niekas. Šarūnas Savickas kelionei ruošėsi vos dvi savaites ir gimtinę paliko su 35 litais kišenėje bei nepalaužiamu tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Jei įvertintume vaikino kelionės būdą aplinkosaugine prasme, vargu ar atrastume „žalesnį“ būdą keliauti – Šarūnas pusę pasaulio jau įveikė pakeleivingomis mašinomis, nakvoja įsisupęs į miegmaišį, o kuprinėje teturi kelis marškinėlius, batus, kelnes, vaizdo kamerą, užrašinę, mobilųjį telefoną ir šiek tiek maisto.
Kelionės pradžia
„Rugpjūčio 23-ią dieną pajudėsiu iš Lietuvos, kirsiu Latvijos sieną ir įžengsiu į Rusiją per kurią autostopu keliausiu visą mėnesį iki Vladivastoko, iš kurio kelsiuosi keltu į Pietų Korėją, o iš ten lėktuvu iki tarpinės stoties Kinijoje. Iš Kinijos skrisiu tiesiai į Kanadoje esantį Vankuverį. Iš ten keliausiu per visą JAV vakarinę pakrantę ir pro pietinę šalies dalį atvyksiu į sostinę Vašingtoną. Iš čia skrisiu į persėdimo vietą Islandijoje ir vyksiu į Londoną. Galiausiai keliausiu maršrutu Londonas – Prancūzija – Belgija – Olandija – Vokietija – Lenkija – Kaliningradas – Lietuva.
Tuo pat metu filmuosiu įvykius, kurie vyks kelionės metu bei iš viso to sulipdysiu vientisą 45 minučių filmą, su kuriuo keliausiu po Lietuvos mokyklas dalindamasis įspūdžiais ir įžvalgomis, kaip suteikti gyvenimui daugiau padažo,“ – toks buvo Šarūno planas prieš paliekant Lietuvą.
Vaikinas paliko gimtinę neturėdamas nei vieno lėktuvo bilieto ar tikslaus plano, kaip jiems užsidirbs. Jo kelionės varikliu buvo noras sau pačiam įrodyti, kad įmanoma įgyvendinti bet kokią svajonę. Dabar Šarūnas kelyje jau yra praleidęs daugiau nei du mėnesius ir matuoja begalines Jungtinių Amerikos Valstijų platybes.
– Kur dabar esi ir kaip jautiesi po daugiau nei dviejų mėnesių kelyje?
– Šiuo metu esu Los Andželo pietinėje dalyje, banglentininkų miestelyje. Pasistačiau savo palapinę paplūdimyje ir stebiu, kaip traukinukas važiuoja per paplūdimyje esančius bėgius.
Šiandieną jaučiuosi gerai, nežinau, kaip bus rytoj, nes viskas labai permaininga. Kartais norisi šokti iš džiaugsmo, o kitą dieną sulįsti kur nors, kur niekas manęs nepasiektų. Jaučiu, jog širdis jau pilna įspūdžių ir namų ilgesio.
Los Andželas buvo tolimiausias mano kelionės taškas, tad pasiekęs jį, naktį užlipau ant Holivudo kalno, išsirengiau ir sušokau pergalės šokį, šviečiant mėnulio mėnesienai. Tai buvo ženklas, jog po truputį grįžtu namo.
– Kaip sekasi aplink pasaulį keliauti autostopu? Kokia sėkmingo keliavimo tokiu būdu formulė?
– Norint tikrai sėkmingai keliauti autostopu, reikia apsišarvuoti kantrybe, paleisti visus lūkesčius ir mėgautis einančiu laiku. Žinoma, tokie dalykai, kaip tvarkinga apranga, šypsena, akių kontaktas, gerai pasirinkta vieta dažniausiai padeda greičiau sustabdyti pakeleivingą mašiną, tačiau tai visuomet lieka savotišku žaidimu su vairuotoju.
Deja, kartais reikia nusileisti įstatymams bei kultūrinėms normoms. Tai aš ir padariau JAV po dviejų dienų bevaisio laukimo kelyje. Tiesa, ir čia buvo keletas gerų atkarpų, kuomet iš San Francisko su trimis automobiliais nuvažiavau net 700 kilometrų ir dar gavau 25 dolerius.
Paradoksalu, jog nors JAV ir yra savotiška keliavimo autostopu kultūros pradininkė, dabar tai visiškai mirštanti tradicija, nes dažniausiai taip keliauja benamiai su savo šunimis, o ir žmonių galvos yra prikimštos istorijų apie kelyje besivalkiojančius serijinius žudikus. Apskritai, jei esi su didele kuprine, čia daugelis žmonių indentifikuoja tave kaip benamį, o tai irgi nepuošia kelionės, tačiau lazda turi du galus – sustojusių automobilių vairuotojai paprastai duoda pinigų tolimesnei kelionei.
Tuo tarpu Rusijoje keliauti autostopu buvo gana paprasta. Stebiuosi, jog pravažiavau didžiausią pasaulyje šalį tik kartą nulytas silpno lietučio. Rusiją įveikiau per 23 dienas. Tiesa, niekur neapsistojant ir nieko nelankant, tai buvo galima padaryti ir per 14-16 dienų, bet prastas iš manęs skubėtojas, vis noriu pabendrauti su vietiniais, pasimėgauti vietos kraštovaizdžiu.
– Kokius keisčiausius žmones sutikai kelionėje?
– Bekeliaudamas Rusijoje sutikau Sergėjų, kuris keliavo nuo Juodosios jūros iki savo namų, esančių už 7000 kilometrų. Pasikalbėjome ir nusprendėme pamėginti keliauti kartu. Labai greitai kelyje mums sustojo trys seni „žiguliukai”, kurie tarpusavyje lenktyniavo ištisus 900 kilometrų.
Adrenalinas kraujyje imdavo virti automobiliui pasiekus vos 100 kilometrų per valandą, ką jau kalbėti apie lenktynes Rusijos keliais 130 kilometrų per valandą greičiu.
Netikėta buvo sutikti ir Žydrūną Savicką, dalyvaujantį stipriausio pasaulio vyro varžybose. Viskas vyko Vladivastoke, 10034 kilometrai nuo gimtinės, tad buvau didžiausias sirgalius ir po renginio nebegalėjau net kalbėti, tačiau ne veltui – auksas buvo mūsų.
Ir tai tik keli iš daugybės kelyje sutiktų žmonių. Apskritai visą kelionę dengia magiškas rūkas, kuris priverčia į įprastus dalykus pasižiūrėti kitaip. Galbūt tai net vidinė būsena, kurią žodžiais išreikšti labai sunku.
– Ar pasiteisino pati kelionės idėja?
– Nuo pat kelionės pradžios, tvirtai tikėjau, kad pasieksiu savo tikslą. Šis tikėjimas gyvas ir šiandien. Išvykdamas visus savo lūkesčius palikau namuose, mažai ką žinojau apie vietas, kuriose keliausiu, ką veiksiu, tačiau ši kelionė man tik dar kartą įrodė, kad geriausi dalykai įvyksta netikėtai, tad keliavimas be plano pasiteisino su kaupu. Tuo metu keliauti autostopu pavyko ne visur, tačiau nesu tam labai kategoriškas. Daug svarbiau kelyje buvo pažinti, paliesti, pabendrauti.
Pavyzdžiui, Rusijoje 1000 kilometrų atkarpą įveikiau traukiniu ir tai tikrai buvo stulbinanti gyvenimo patirtis. Nuostabi buvo ir kelionė keltu į Pietų Korėją, kuomet galėjau stebėti Šiaurės Korėjoje esančius žvejų laivelius. Mėgavausi ir lėktuvo skrydžiu per Ramųjį vandenyną, stebėdamas nepaprastai greitą saulėlydį. Trumpai tariant, kiekvienas keliavimo būdas turi savito žavesio, tereikia mokėti juo mėgautis.
Kalbant apie filmą, medžiagos rinkimas vyksta labai spontaniškai. Dabar tiesiog filmuoju tai, kas vyksta aplink nemėgindamas mintyse kurti vientiso kūrinio. Laiko tam turėsiu grįžęs namo, tuomet ir padirbėsiu. Galiu pasakyti tik tiek, jog filmas bus meninis ir mėginsiu su juo patekti į eksperimentinių filmų festivalius. Juk pabandžius niekas su lazda per galvą neduos.
Paskutinioji idėjos dalis, lankymasis vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir gal net profesinėse mokyklose, dar laukia savo laiko.
– Iš kur tie lėktuvo ir kelto bilietai, juk šalį palikai praktiškai tuščiomis kišenėmis?
-Mano startinis kelionės aplink pasaulį biudžetas buvo nei daug nei mažai – 35 litai. Tačiau vos tik pradėjęs rašyti dienoraštį bei dalintis savo įspūdžiais su žmonėmis internetiniame portale pradėjau gauti vis daugiau lėšų į savo banko sąskaitą, kurios ėmė prilygti vidutiniam mėnesio atlyginimui. Širdį glostė ne tiek pačios sumos, kiek žmonių palaikymas. Jaučiau, kad kelyje esu nebe vienas.
– Kokią naudą ši kelionė atnešė tau kaip asmenybei?
– Susipažinau su daugiau nei 100 naujų, įdomių žmonių, užmezgiau daugiau 50 svarbių verslo kontaktų, Seule bei San Franciske jau deruosi dėl savo dizaino įmonės padalinių kūrimo. Po 400 valandų pokalbių rusų kalba, galiu teigti, kad šią kalbą pramokau tikrai neblogai ir jau pradėjau ja skaityti knygas.
Taip pat patobulinau savo anglų kalbos žinias. Artimiau susipažinau su naujomis kultūromis, paragavau daugiau nei 80 įvairiausių virtuvių patiekalų, išmėginau 63 skirtingas transporto priemones bei prisipildžiau neįtikėtinų įspūdžių. Pamačiau ir pačių įvairiausių verslumo apraiškų.
Labiausiai prajuokino San Franciske sutiktas vyras, pragyvenimui užsidirbantis iš žmonių gąsdinimo. Visą dieną jis tiesiog sėdi atsirėmęs į pašto dėžutę ir slepiasi už rankoje laikomų šakų. Vos tik šalia pasirodžius praeiviui, jis patraukia šakas ir skardžiu balsu šūktelį „baaaaaa!!!” Už tokį kūrybiškumą negalėjau nepaaukoti jam dolerio.
– Savo kelionę pavadinai “Virsmo taku”, tad ar įvyko virsmas?
– Virsmai vyksta nuolatos. Kiekvienas sustojęs automobilis yra naujo virsmo pradžia. Aš niekada nebebūsiu toks, koks buvau prieš įlipdamas į tą automobilį, kaip ir daugiau niekada nebebūsiu toks jaunas, koks esu dabar. Mane žavi gyvenimo trapumas bei laikinumas, juk gyvi vis tiek iš čia neištrūksime. Tai man suteikia laisvės pojūtį.
Ryškiausiu virsmu galėčiau laikyti kelionės padovanotus žmones. Žmones, kurie buvo nepaprasti ir parodė man patį mane. Kaip tai suprasti? Aš tiesiog pamačiau savo gyvenimo atsikartojimus kitų žmonių istorijose, tarsi stebėčiau save iš šalies. Kituose pamačiau savo elgesį, kuris man labai nepatiko. Įvairius žalingus įpročius, kurių niekada nenorėčiau pamatyti savyje. Jaučiu, jog tai mane labai supurtė iš vidaus ir, rodos, vis dar keičia.
– Pokalbio pabaigai, kaip manai, ar būtina turėti pinigų norint įgyvendinti savo svajones?
– Pinigai nėra nuotykių draugas, veikiau priešingai – jie nuotykius dažnai nužudo. Esu vienas šaltą rudenį nukeliavęs iki pat Italijos jūros be cento kišenėje, be miegmaišio, be palapinės. Viskas, ką turėjau, buvo užrašų knygelė ir rašiklis. Šioje kelionėje man sustojo leidinio „Nacionalinė geografija” („National geography”) fotografas, skyniau granatus bei persimonus tiesiai nuo medžių, vaikščiojau naktį po įspūdingiausias Budapešto pilis.
Savo „baimės vartų” perėjimas yra kaina, kurią turi sumokėti prieš patekdamas į gyvenimą, kurio tu iš tikrųjų trokšti. Niekada neateis tinkamas laikas leistis į nuotykį, o ir aplinkybės niekuomet nebus tinkamos – tik ryžtas ir apsisprendimas padaro laiką ir vietą tinkamas pasikeitimui.
Tad nemarinuok savo gyvenimo, juk daržovės sveikiausios žalios!
– Ačiū už pokalbį!
35 litai – viskas? Naujas anekdotas…, nebent narkotikus gabenti.
Vėliau keliavo už suaukotus pinigus 🙂