Būna akimirkų, kurių nepažymi jokie dokumentai. Nei migracijos pažyma, nei gyvenamosios vietos deklaracija, nei darbo sutartis. Tačiau pats žmogus ją aiškiai pajunta. Tai akimirka, kai jis pradeda jaustis „vietinis“.
Ne svečias. Ne laikinas. Ne tas, kuriam vis dar reikia pagalbos dėl kiekvienos smulkmenos.
Kas lemia šį lūžį?
Ne laikas, o savijauta
Dažnai manoma, kad „vietiniu“ tampama po tam tikro laiko. Po metų. Po dvejų. Tačiau realybėje laikas pats savaime nieko negarantuoja. Yra žmonių, kurie gyvena šalyje penkerius metus ir vis dar jaučiasi atskirti. Ir yra tokių, kurie po pusmečio jaučiasi tvirtai.
Skirtumas slypi ne dienų skaičiuje, o savarankiškume.
Kai nebereikia „vertėjo“
Vienas svarbiausių lūžio taškų – kai žmogui nebereikia nuolat kažko šalia. Kai jis gali pats nueiti į parduotuvę, susitvarkyti reikalus, pasakyti paprastą sakinį, net jei jis netobulas.
Iki tol dažnai veikia „pagalbos ratas“: kolegos išverčia, draugai paaiškina, artimieji padeda. Iš geros valios. Tačiau ilgainiui tai palaiko priklausomybės jausmą.
Kai žmogus pradeda tvarkytis pats, atsiranda vidinis poslinkis: aš galiu.
Kalba kaip priklausymo ženklas
„Vietinis“ nėra tas, kuris kalba be akcento. Vietinis yra tas, kuris drįsta kalbėti. Net suklysdamas. Net ieškodamas žodžių. Net trumpais sakiniais.
Kalba čia veikia kaip signalas: ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam žmogui. Jis pradeda jausti, kad gali dalyvauti, o ne tik stebėti.
Būtent todėl lietuvių kalbos kursai užsieniečiams dažnai tampa ne tik mokymusi, bet ir psichologiniu lūžiu. Jie suteikia struktūrą, bet svarbiausia – leidimą bandyti.
Kai aplinka pradeda reaguoti kitaip
Yra labai subtilus momentas, kai keičiasi aplinkinių elgsena. Parduotuvėje nebepereina automatiškai į anglų kalbą. Kolegos pradeda kalbėti paprasčiau, bet lietuviškai. Kaimynai pasisveikina.
Tai smulkūs dalykai, bet jie siunčia stiprią žinutę: tu čia priklausai.
Ir šis signalas dažnai ateina tada, kai žmogus pats parodo pastangą. Net minimalią.
Ne tobulumas, o dalyvavimas
Labai svarbu suprasti: „vietiniu“ netampama tada, kai kalba tampa tobula. Tai beveik niekada neįvyksta. Vietiniu tampama tada, kai žmogus nebesitraukia iš situacijų dėl kalbos.
Jis nebeatsisako pokalbio. Neatsisėda tyliai. Nebijo paklausti. Nebijo pasakyti „nesupratau“.
Tai ir yra tikrasis integracijos momentas.
Aplinkinių vaidmuo šiame procese
Šis lūžis beveik niekada neįvyksta visiškai vienam. Aplinkinių reakcijos yra kritinės. Jei kiekviena klaida taisoma, jei kalbėjimas pertraukiamas, jei jaučiamas nekantrumas – žmogus užsidaro.
Jei, priešingai, aplinka leidžia kalbėti, nekritikuoja, neskuba ir palaiko – pasitikėjimas auga labai greitai.
Todėl „vietinis“ yra ne tik asmeninis jausmas. Tai ir bendruomenės sprendimas priimti.
Kada tai įvyksta iš tikrųjų
Žmogus pradeda jaustis „vietinis“ tada, kai:
-
nebeieško nuolatinės pagalbos,
-
nebijo kalbėti, net klysdamas,
-
supranta pagrindinius dalykus aplink,
-
jaučia, kad jo pastangos matomos,
-
ir svarbiausia – kai pats savęs nebevadina „svetimu“.
Tai tylus, bet labai aiškus momentas.
Esminė mintis
„Vietinis“ nėra statusas. Tai būsena. Ji atsiranda tada, kai žmogus įgyja balsą aplinkoje, kurioje gyvena. Ir tas balsas nebūtinai turi būti taisyklingas. Jis turi būti girdimas.
O tam reikia dviejų dalykų: drąsos bandyti ir aplinkos, kuri leidžia tą bandymą paversti kasdienybe.
