1956 m. archeologo Adolfo Tautavičiaus Dainų slėnyje atliekamų tyrimų metu buvo aptiktas sudegęs gyvenamasis pastatas bei tvartelis greta jo. Pastarajame rastas apdegusiu galvijo skeletas.
Gyvenamajame pastate, po grindimis, aptiktas rūselis, jame – iš tošies ar žievės padarytos dėžutės liekanos su javų grūdais. Tik dabar, praėjus 70 metų, buvo atlikta dėžutės turinio archeobotaninė analizė, pateikusi intriguojančių faktų apie XIV amžiaus Kreivosios pilies ūkinę aplinką.
Analizę atlikęs dr. Karolis Minkevičius nustatė, kad dėžutėje saugoti sėjamųjų rugių (Secale cereale) grūdai. Prie vieno iš grūdų pastebėtos prisitvirtinusios paprastosios skalsės (Claviceps purpurea) skalsiagrūdžio liekanos. Paprastoji skalsė – tai parazitinis grybas, kuris užkrečia javus, ypač rugius, rečiau kviečius ar miežius.
Vietoje normalaus grūdo varpoje susidarė tamsiai violetiniai, pailgi skleročiai (grybienos gniužulai). Viduramžiais apsaugoti javų laukus nuo išplitusių skalsių buvo itin sudėtinga.
Tačiau skalsių daroma žala neapsiriboja vien tik derliaus sumažėjimu – grybas gamina ergotinius alkaloidus (ergotaminą, ergometriną ir kitus lizergo rūgšties darinius), kurie yra nuodingi tiek žmonėms, tiek ir gyvūnams.
Apsinuodijimas vadinamas ergotizmu, istorijoje dar žinomas kaip „šventojo Antano ugnis“ – apsinuodijusieji jausdavosi tarsi „degantys iš vidaus“.
Minėti toksinai veikia centrinę ir periferinę nervų sistemą bei sukelia stiprų kraujagyslių spazmą, todėl gali pasireikšti haliucinacijos, traukuliai, išeminiai audinių pažeidimai, galūnių tirpimas, net gangrena. O sunkūs atvejai – baigtis mirtimi. Viduramžiais šie simptomai sieti su Dieviškąja bausme, raganavimu, demonų apsėdimais.
Medžių rievių analizė atskleidžia, kad XIV a. pradžia per pastaruosius du tūktančius metų buvo vienas sudėtingiausių aplinkai laikotarpių – visame pasaulyje prasidėjo Mažasis ledynmetis (itin žema žiemos ir pavasario temperatūra vyravo 1290–1310 metais). Atšiaurios gamtinės sąlygos lėmė ir Didžiojo Badmečio (1315–1317), kuris apėmė visą Šiaurės Europą, pradžią.
Nesibaigiantys kariniai konfliktai, neaplenkę ir Vilniaus plių, taip pat pareikalaudavo milžiniškų resusursų. Tarsi viso to dar nebūtų gana, XIV a. Europą pradėjo siaubti ir maro epidemija, vadinama Juodąja mirtimi.
Marą sukelianti bakterija (Yersinia pestis) atrasta tik 1894 metais. Labai tikėtina, kad XIV amžiuje, kuomet medicinos žinios, švelniai tariant, buvo skurdžios, „maru“ vadintos ir kitos tuomet mirtinos ligos, pavyzdžiui, raupai, šiltinė ar tuberkuliozė.
Galbūt dėl žinių stokos „maru“ galėjo būti vadinami ir paprastosios skalsės sukeliami požymiai, o dabar išsiaiškinome vieną iš Apokalipsės raitelių, siaubusių XIV a. Vilniaus pilis?
Su dr. Karolio Minkevičiaus atlikta išsamia archeobotanine analize galite susipažinti čia
