Liepos 28 d., 04:57 – trikampės formos dronas, su griausmingu varikliu, apie 200 m aukštyje skrenda virš mūsų sostinės.
Be „Flightradar“, be įspėjimų, be jokios reakcijos. Antras per mėnesį.
Pirmasis „Geran“ nukrito prie Šumsko liepos 10 d. Abu – rusiški.
Ir tai – ne teorija. Tai – faktas. Tai – pažeista NATO oro erdvė. Tai – mūsų reakcijos išbandymas. Ir mūsų reakcija – visiškas politinis paralyžius.
O kur realūs veiksmai? Kur antidronų sistemos, oro gynybos atnaujinimas, rimta NATO reakcija?
Turime radarus kurie nemato. Turime naikintuvus, kurie nespėja pakilti. Turime ministrus, kurie neatsako.
Mums svarbiau kas? Bebrų tinklai ministerijose, VIP „verslai“ valstybės užnugaryje, pavardžių karuselės komisijose. Nacionalinis saugumas – kažkur toli, nepatogus, netinkamas TV eteriui.
Kalbame apie valstybinį saugumą – o valdžia toliau murkdosi tarpusavio karuose, interesų grupėse ir viešųjų ryšių rūke. Kur bent protesto nota Minskui? Tyla – tai ir yra mūsų silpnumo simbolis, mūsų silpnumo simptomas.
Tuo metu Rusija masiškai leidžia tokius dronus Ukrainoje. O dabar – testuoja mus: mūsų oro erdvę, mūsų budrumą, mūsų reakciją. Ir, deja, mato labai daug skylėtų vietų.
Klausimas ne „ar čia buvo provokacija?“ Klausimas – kiek dar kartų jie tai gali daryti, kol mes pabusime? Ar jau susitaikėme, kad virš mūsų galvų skraido priešo technika?
Bet, žinoma… Šeškinėje ką tik atsidarė nauja kebabinė, o „Facebook’e“ ginčijamės, ar prezidento brolis gavo pakvietimą į vestuves. Viskas svarbu. Tik ne mūsų saugumas.
Lietuva – NATO valstybė, bet realybėje – atvira erdvė bepiločiams iš Rytų. Skamba absurdiškai? Taip. Bet dar absurdiškiau – kad niekas nesikeičia. Ir galbūt kitas dronas atneš ne tik triukšmą. Tada, žinoma, turėsime labai griežtą spaudos konferenciją.
