Nacionalinio susivienijimo valdyba ragina Prezidentą netylėti ir užkardyti politikų vykdomą neteisėtą lėšų grobstymą.
„Čekiukų“ skandalas – tai Lietuvos politinės sistemos gėda ir konkretus įrodymas, kaip savivaldybių ir valstybės lygmens politikų sluoksnis gali sistemingai grobstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Jis atskleidė gerai suderintą mechanizmą, leidžiantį savivaldybių tarybų ir Seimo nariams naudoti jų veiklai skirtas lėšas asmeninėms išlaidoms apmokėti ir taip išgrobstyti šimtus tūkstančių eurų mokesčių mokėtojų lėšų.
Prasidėjus minėtam skandalui, Seime kilo iniciatyva keisti įstatymus taip, kad tai, kas iki šiol buvo laikoma vagyste, taptų „teisėta veikla“. Pasigirdo siūlymai net atgaline data taikyti naujas taisykles, kurios apsaugotų į „čekiukų“ skandalą įklimpusius politikus. Kitaip tariant, buvo siūloma įstatymais įtvirtinti teisę grobstyti.
Šokiruoja Aukščiausiojo Teismo sprendimas išteisinti ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių, kuris iš savivaldybės lėšų pagal suklastotas išmokų avanso apyskaitas apmokėjo savo asmenines išlaidas už 1 487 eurų sumą. Tuo tarpu eiliniams valstybinio sektorio darbuotojams už dešimt kartų mažesnę žalą skiriamos tūkstantinės baudos.
Ciniško sprendimo padariniai
Toks ciniškas AT sprendimas atskleidė ne tik teisingumo nelygybę bet ir neįtikėtiną prarają tarp valstybės politikų ir jos piliečių – eiliniam piliečiui yra taikomi griežti standartai, o politinio sluoksnio atstovams – atlaidumas ir dvigubi standartai. Minėtas faktas akivaizdžiai parodė, kaip sistema pati save saugo ir kaip aukščiausios institucijos yra pasirengusios „išsukti“ kaltuosius, jei nusikaltimus daro politikais laikomi asmenys.
Pastaroji politikų iniciatyva keisti įstatymus, kad grobstymai taptų „teisėta veikla“, kad vietoje baudžiamosios atsakomybės, būtų taikomos tik drausminės nuobaudos, stumia valstybę į teisinį ir moralinį chaosą.
Ypač dviprasmiška atrodo Prezidento laikysena: užuot tapęs moraliniu autoritetu ir nuo pat pradžių mėginęs užkirsti kelią bet kokiems bandymams pateisinti valstybės lėšų vogimą ir grobstymą, jis pasirinko politinę tylą.
Lietuva negali tapti valstybe, kurioje politikai patys sau rašo naujas taisykles, įteisinančias korupciją, leisdami sau vogti ar grobstyti valstybės lėšas. Prezidentas turi ne tik teisinę, bet ir moralinę pareigą aiškiai ir nedviprasmiškai ginti valstybės interesą. Tyla ar pasyvumas šioje situacijoje nėra neutralumas – tai realus bendrininkavimas su tais, kurie nori toliau nebaudžiami apvaginėti ir grobstyti mūsų valstybę.
Todėl Nacionalinis susivienijimas ragina Prezidentą:
– pareikalauti, kad visos pradėtos bylos dėl parlamentinių ar kitų biudžetinių lėšų grobstymo būtų užbaigtos iki galo, o visi faktai ir pavardės būtų paviešintos, aiškiai įvardijant, kokios sumos buvo iššvaistytos, kas klastojo dokumentus ir kokios sankcijos buvo pritaikytos;
– nedelsiant sustabdyti bet kokias iniciatyvas dėl įstatymų pataisų, kurios gali būti taikomos atgaline data tokiu būdu legalizuojant jau padarytus pažeidimus, nes tai būtų įstatymais įtvirtinta vogimo ir grobstymo teisė;
– pareikalauti peržiūrėti Aukščiausiojo Teismo praktiką ir aiškiai apibrėžti ribas, kada politikų veiksmai laikomi tik drausminiais pažeidimais, o kada – nusikaltimais, kad nebūtų sudaromos sąlygos išsisukinėti net esant akivaizdiems korupcijos atvejams.
Parengta pagal Nacionalinio susivienijimo pranešimą
