Geopolitiniai postūmiai
Perskaičius tokią antraštę, tikriausiai, pasidarė ramiau. Nes visiems norisi taikos, norisi tikėti, kad Rusija iš tiesų neketina mūsų pulti. Norisi manyti, kad Rusija su Europa nekariaus.
Jei Kremliaus pasiuntinukai šią žinią transliuos kas savaitę, galimas daiktas, jog daugelis tuo nuoširdžiai patikės. Patikės ir ims galvoti, kad Rusija iš tiesų nenori karo. O ėmus mąstyti šiuo tuneliniu, primestu būdu, politikai ir verslininkai greičiausiai ims su Rusija vėl prekiauti.
Prekyba galimai vyks nepaisant kažkur (Ukrainoje) vykstančių karų ir žudynių. Nes jei Rusija mūsų nepuola, o prekiauja, vadinasi, turime visas prielaidas manyti, kad taip bus/buvo visada. Tokia norimybė yra miela, laukiama, sustiprinta ir Zelenskio-Trampo susitikimo Vatikane jausmų.
Tokie visai geri ženklai, kuriais galima imti ir patikėti.
Neapsigaukime. Tai – tunelinio mąstymo spąstai, kuriuos Vakarų šalių lyderiams ir korporacijų vadovams jau daugiau nei 30 metų spendžia Kremliaus strategai. Elementari psichologinė operacija, atliepianti mūsų lūkesčius.
Būdami realybės metraštininkais, kaip visada, braukiame šalin geopolitinės sumaišties rūką, dirbtinai paleistą miglą ir žvelgiame tiesai į akis. Nes kiek besektume antraštes, pasisakymus apie taikos derybas ar jų žlugimą, esmės tai nekeičia.
Derybų, kuriose kalbama apie Krymo pripažinimą Rusijos teritorija, dalies Ukrainos teritorijos dovanojimą Rusijai, įšaldant „karinį konfliktą“, negalime pavadinti niekaip kitaip, kaip naujos pasaulio perdalijimo eros pradžia.
Nėra didelio skirtumo, kokio dydžio teritoriją planuojama „dovanoti“ Rusijai. Esmė ta, jog jei Krymas bus pripažintas Rusijos dalimi, net jei tam neformaliai pritars vienintelės JAV, iš butelio bus paleistas džinas, ir panašūs grobikiški precedentai neabejotinai kartosis artimiausioje ateityje.
Toks ėjimas būtų vakarietiškos demokratijos, puoselėjusios žmogaus, tautų apsisprendimo teises, valstybių teritorinį vientisumą, laidotuvės. Svetimos valstybės, šiuo atveju Ukrainos teritorijos perdavimas Rusijai, pripažįstant, kad tai jos teritorija, nes/nors ir užgrobta jėga, atvertų vartus lygiai tokiais pačiais būdais veikti Kinijai, Artimųjų Rytų, Azijos kariniams režimams bei kitoms blogio ašies šalims ir jų satelitėms.
Tie, kas turės daugiau „kortų“, galės užsigrobti svetimas teritorijas ir jas laikyti savo nuosavybe. Kurti ten getų rivjeras. Rengti ekskursijas okupuotoms tautoms į Sibirą arba dujų kamerą. Žinoma, taip veikti būtų galima ne visiems. Tik senoms ir naujai besiformuojančioms „kortų turinčioms“ autokratijoms. Jūs puikiai suprantate apie ką mes kalbame.
Rusija šiame pasaulio perdalijimo etape su Vašingtono pagalba tapo ryškia lydere. Ji yra naujo, daugiapolio pasaulio iniciatorė. Pasaulio, kuriame JAV tapo Maskvos partnerėmis, kovojančiomis prieš Rusijos sąjungininkę Kiniją. Kas galėjo pagalvoti?! Blogiausia tai, jog viešą Valstijų palaikymą, atšilusius diplomatinius santykius bei paramą Jungtinėse Tautose patiriantis Kremlius tai priima, kaip tiesioginę pagalbą kare prieš Ukrainą.
Būtent dėl to į Ukrainos sostinę skrieja raketos ir liepsnose dega vaikai.
Ar tai suvokia šiandieninė Vašingtono administracija? Ar artimiausiu metu įmanomos „taikos“ derybos ir „karo pabaiga“?
Taip. Manome, kad tai gali įvykti Kremliaus iniciatyva, raketų ir dronų atakomis palaužiant Kijevą, su JAV spaudimu priverčiant priimti kapituliacines Maskvos sąlygas. Maskvos strategai supranta, kad karo ant žemės laimėti jiems šiandien nepavyks, nes:
– pirma, NATO, nors ir braškėdama, tačiau demonstruoja monolitinę vienybę ir plečia savo pajėgumus;
– antra, ES nors ir nevieninga, tačiau pakankamai galinga, kad suteiktų Ukrainai visa ko reikia tolimesniems kariniams veiksmams.
Kitaip tariant, dėl Rusijos konvencinio karo Ukrainoje veiksmų Vakarų Europos vienybė nesubyrėjo, ekonomika nepašlijo, valdantysis elitas nepasimetė. Atvirkščiai, Europa pirmą kartą po Antro Pasaulinio karo ėmė ruoštis naujam karui. Be JAV pagalbos. Visa tai, žinoma, neįkvepia Kremliaus, todėl naudojamasi laikina JAV parama, įtvirtinama užgrobtų Ukrainos teritorijų aneksija ir daroma pauzė.
Jos metu tikimasi sustiprinti karinius pajėgumus, atnaujinti dujų ir naftos tiekimą Europai, užsitikrinti, kad būtų panaikintos sankcijas.
Pauzės metu Kremlius stengsis užmigdyti Vakarus, vėl pasodinti juos ant pigių energetinių išteklių adatos, sukišti savo vaitkus į Europos valstybių sostines ir skaldyti ES bei Aljansą iš vidaus.
Nepamirškime, kad pirminiai Kremliaus tikslai lieka nepakitę: išvyti iš Europos JAV, sugrįžti į 1997 – tųjų geopolitines įtakos zonas, sulaužyti Europai stuburą.
Manome, kad tariamos taikos situacija bus dar pavojingesnė, nei atviras karas. Kremlius vėl blefuos ir vėl apgaus naivius, pavargusius Vakarų šalių lyderius, kurie greičiausiai eilinį kartą patikės, kad Rusija „dabar jau, šįkart tikrai“ pasitenkins turimu grobiu.
Tuo tarpu Kremlius visą ateinantį laiką ruošis naujam (tiesą pasakius, neužbaigtam) karui ir jį pradės pirmai progai pasitaikius. Bus veikiama (po tiekuščim obstojatelstvam) pagal susiklosčiusias aplinkybes. O aplinkybes Kremliui klostyti kol sekėsi pakankamai palankiai.
Todėl į visus Rusijos pareiškimus dėl „taikos“ reikia žiūrėti kaip į laikiną taktinį atsitraukimą tik tam, kad būtų galima netikėtai pasiųsti pagrindinį priešininką į nokautą. Tas priešininkas visai ne Ukraina. Tam, kad suvoktume šią realybę, nebūtina girdėti apie ką slapta diskutuoja Putinas su Naryškinu.
Rusijos karinė doktrina, Dugino, Surkovo, Gerasimovo ir kitų Kremliaus ideologų imperinės nuostatos jau seniai virto GRU kariniais planais, įgyvendinamais miestų šlavimu nuo žemės paviršiaus.
Kremliaus planai veikia. Tereikia atsimerkti, išlipti iš trapaus, sotaus, stabilaus „makentošinio“ klikbaitinio vakarietiško pasaulio ir įlįsti į „russkij mir“ fundamentalizmu persunktas smegenis. Deja, vakariečiui niekaip nesuvokiama, jog Rusija – milijonai rusų – vis dar išgyvena imperines metastazes.
Galime tai laikyti atsilikimu, galime ne, tačiau faktas, kurį privalome išgirsti yra tas, kad Rusija siekia suvienyti slavų žemes ir be Kijevo jų neįsivaizduoja. Būtent dėl to Ukrainos judėjimas vakarų kryptimi Kremliuje vertinamas taip skausmingai. Kijevas milijonams rusų, ypač jų ideologams, vis dar simbolizuoja sakralinį slavų tautų centrą, pamatinį bei istorinį rusų nacijos branduolį.
Kaip tai primityvu, kaip kvaila, pasakys daug kas, juk galima eiti gerti kavą ir Kijeve, ir Maskvoje, visai dėl to nekariaujant. Galima. Tačiau tik ne šiandieninės Rusijos žygio į Vakarus įkvėpėjams. Galime manyti, jog Rusijos lyderiams reikia daktaro, jog jie kliedi, tačiau tai situacijos nepakeis. Kremliaus smegenys užstrigę laike ir mes jų nepakeisime.
Maskvai vis dar dingojasi, jog Vakarų Europa yra didžiausia egzistencinė grėsmė, kad ji grasina Rusijos išlikimui. Maskva vis dar kliedi Berlyno ir Vilniaus fašizmu. Nuolat prisimenama kova su hitlerine Vokietija, minimas Minino ir Požarskio sukilimas, kuris yra antra pagal svarbumą šventė Rusijoje. ATR kariuomenė 1610-1611 metais užėmė Maskvą, slopino maištus ir pasitraukė tik po bajorų sukilimo dėl netikusio karaliaus Zigmanto Vazos valdymo.
Būtent šios istorinės šmėklos plius Napoleono Bonaparto vėlė neleidžia ramiai miegoti kagėbistinėmis sąmokslų teorijomis persunktiems raudoniesiems Rusijos carams, o Paryžiaus, Berlyno ir Vilniaus „režimai“ nuolat vadinami fašistiniais.
Mums pro akis neprasprūdo naujas ir labai svarbus Rusijos SVR viešas pareiškimas, kuriame teigiama, jog „eurofašizmas dabar, kaip ir prieš 80 metų, yra bendras Maskvos ir Vašingtono priešas“. Naryškino rašte skelbiama, jog „retrospektyvi Vakarų valstybių politikos analizė (ką mes ir teigiame) rodo, kad Europa turi „istorinį polinkį“ į įvairias totalitarizmo formas, kurios periodiškai sukelia destruktyvius pasaulinio masto konfliktus“.
Viešame laiške SVR vadovybė stengiasi įvaryti pleištą tarp JAV ir Europos, pabrėžiant ne tik tariamą totalitarinių režimų pavojų, bet ir Didžiosios Britanijos neigiamą vaidmenį Šaltojo Karo metu.
„Dabartinė JAV ir ES šalių santykių nesantaikos, kaltinančios D. Trampą autoritarizmu, artėjančių 80-ųjų Pergalės Didžiajame Tėvynės kare metinių fone tampa veiksniu, prisidedančiu prie Vašingtono ir Maskvos situacinio suartėjimo, kaip jau ne kartą buvo nutikę praeityje“.
Kur gi ne. Belieka laukti Trampo su visa svita apsikarsčiusių koloradinėmis juostelėmis Maskvoje.
Galutinis Kremliaus tikslas šiame žaidime yra:
• Sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę, paliekant dalinę Vakarų Ukrainos autonomiją;
• Demilitarizuoti Europą;
• Suskaldyti ir sunaikinti NATO ir ES, kaip blokus ir organizacijas, vengiant tiesioginės konfrontacijos;
• Susigrąžinti imperinės kontrolės hegemoniją iki Berlyno.
Šiame pasauliniame kare šiandien į pavojingus žaidimus su nusikalstamu Kremliaus režimu, deja, įsivėlė Vašingtonas. Manykime, jog laikinai, bet tai yra strateginė klaida. Klaida, kuri JAV vadovams gali kainuoti tai kas yra brangiausia – reputaciją.
Kas norėtų istorijos vadovėliuose būti prilygintas nacistinės Vokietijos sąjungininkams ir amžiams pasmerktas, kaip karo nusikaltėlių kolaborantas? Lygiai toks pats likimas laukia visų fašistinės Rusijos bendrininkų.
Lūžio taškai
EK pirmininkė Uršulė fon der Lejen pareiškė, kad Vakarai, kokius mes juos įsivaizdavome iki šiol, nebeegzistuoja. Su JAV santykiai nesugriuvo, tačiau yra sudėtingi, o Europa vis dar lieka taikos ir stabilumo pasaulyje garantu.
Pasak pirmininkės, ES išlieka pajėgiausia, mokiausia ir galingiausia rinka, į kurią stengiasi patekti tiek Jungtinės Valstijos, tiek Kinija.
„Čia gyvena 450 mln. žmonių, kurių pajamos, lyginant su likusiu pasauliu, aukštesnės, ir jie turi daug laisvo laiko“, – teigia fon der Lejen, pabrėždama Europos, kaip vartojimo rinkos privalumus. Beje, po Trampo įvestų tarifų, EK pirmininkė kalbėjosi su Kinijos premjeru Li Kiangu, tai paskatino staigų ES ir Kinijos santykių atšilimą po ilgametės įtampos.
Tai nėra geri, tačiau pragmatiški ėjimai iš reikalo. ES lyderiai turi su kažkuo žaisti, turi ieškoti naujų sąjungininkų, net jei tai ir autokratiniai režimai. Ir tai paskatino ne kas kita, o JAV suartėjimas su Kremliumi. Problema ta, jog Europa, norėdama išlikti, kaip pajėgus administracinis vienetas, turi judėti autokratizmo link. Briuselis privalo surasti vaistų, nedelsiant atsikratyti tokių kenkėjų ir piktžaizdžių, kaip Fico ir Orbanas.
DW praneša, jog Maskva plečia savo įtaką Libijoje, kur nacistinę Rusiją atstovauja samdinių būriai. Tai yra ta pati „Wagner Group“, kuri dabar veikia „Africa Corps“ pavadinimu. Teigiama, jog Rusija siekia įtvirtinti savo karinį buvimą Viduržemio jūros regione, skiriant dėmesį ne tik Sirijai. Maskvą Libijoje domina vietos gamtiniai ištekliai, ginklų prekyba, galimybės plėtoti kontrabandą ir kitą nusikalstamą veiklą.
Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra ir saugumo tarnyba pranešė, jog šalies viešosios tarnybos patyrė Rusijos kibernetinę ataką. Esą Nyderlandai pasirinkti taikiniu dėl paramos Ukrainai. Saugumo tarnybos vadovo Piterio Ryzingo (Peterio Reesinko) teigimu, tai pirmas kartas, kai Rusija įvykdė „sabotažo ataką prieš skaitmeninę valdymo sistemą“.
Nyderlandų karinės žvalgybos agentūra įspėja, kad Rusijos padaliniai gali kartografuoti infrastruktūrą ir vykdyti sabotažą Šiaurės jūroje, esančioje tarp Jungtinės Karalystės ir Europos žemyninės dalies. Rusijos sabotažo veiksmai vandens dugne nukreipti prieš interneto kabelius, vandens ir energijos tiekimą.
Praėjusią savaitę Nyderlandų gynybos ministras Rubenas Brekelmansas paskelbė apie 150 mln. eurų paramą Ukrainos oro gynybos sistemoms.
Mūšio linija
Vakar Kremliaus kilimėlis spaudai Peskovas pranešė, jog „Putinas pasirengęs deryboms su Ukraina be jokių išankstinių sąlygų“. Diktatorius ir karo nusikaltėlis tai pareiškė per susitikimą su D. Trampo specialiuoju pasiuntiniu Styvu Vitkofu.
Realybėje gi, Kremlius iš visų jėgų stengiasi ir verčia Kijevą „derėtis“, bombarduodamas Ukrainos miestus, žudydamas žmones, tačiau šalies lyderiai ir visuomenė nesiklaupia ant kelių ir neprašo pasigailėjimo. Būtent to iš Kijevo tikisi Kremlius. Tai yra ne derybų, o kapituliacijos, nes pamatinis santykis į Ukrainą yra ne kaip į valstybę, o kaip į nepaklusnų maištininką, kurį reikia paauklėti, o nepavykus – sunaikinti.
Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) dezinformuoja, jog neva sulaikė įtariamąjį Ukrainos pilietį dėl Rusijos generalinio štabo Vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininko pavaduotojo generolo leitenanto Jaroslavo Moskaliko nužudymo Maskvos priemiestyje.
Sprogstamasis įtaisas buvo aktyvuotas iš Ukrainos teritorijos, teigia FSB nevykėliai. Taip pat pranešama, jog Moskaliko nužudymas parodė Kijevo režimo „tikrąjį veidą“ ir įsitraukimą į teroristinę veiklą Rusijoje.
Šiaip jau verta suvokti, jog vyksta karas, ir jei jis vyksta, tai tikėtina, jog abiejų kariaujančių pusių teritorijose. Šis nevykęs FSB mėginimas „išsiskalbti“ apatinius demonstruoja, jog Rusijos specialiosios tarnybos turi labai didelių vidaus problemų, o karas teroristinį režimą kaip reikiant išsekino.
Fronto linija iš esmės įstrigusi. Rusijos generalinio štabo planuojami kariniai veiksmai vasarą, atakuojant ukrainiečių pozicijas mažomis grupėmis, labiau primena sekinamąjį karą, o ne puolamuosius veiksmus.
Tad panašu, jog vasarą tai ir matysime, priklausomai nuo to, kaip vyks vadinamosios „taikos“ derybos.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
