XX a. pirmoji pusė Lietuvoje glaudžiai susijusi su kultūros draugijų veikla. Intensyviausias draugijų steigimas ir veikimas reiškėsi po 1919-ųjų metų, Kaunui tapus Laikinąja sostine.

Tuo pačiu laikotarpiu, visų besikuriančių draugijų kontekste, ryškiai išsiskyrė moteris jungiančios organizacijos.

Jos kėlė moters vaidmenį visuomeninėje, kultūrinėje veikloje, sprendusios mergaičių išsilavinimo klausimą, globojusios našlaičius bei skurstančius.

Panašiais tikslais vedama 1922 m. Kaune darbą pradėjo Lietuvos moterų kultūros draugija (toliau – LMKD), kurios steigėja – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacija (Lietuvoje veikusi nuo 1920 m.).

Draugijos narėmis galėjo būti tik katalikės moterys, ne jaunesnės nei 18 metų, įgijusios amato specialybę ar baigusios mokslus bei mokančios nario mokestį.[1]

Įkurtoje draugijoje išrinkta ir centrinė valdyba sprendusi svarbiausius ir esminius organizacijos reikalus.

LMKD pirmąja pirmininke išrinkta Bronislava Vizgirdaitė, vėliau šias pareigas ėjo Kotryna Paliulytė,[2] vicepirmininkės pareigose dirbo Ona Zaštautaitė[3], o sekretorės – Elena Urbonaitė[4].

Tais pačiais, 1922-aisiais metais, patvirtinti draugijos įstatai.

Svarbiausi įstatų pirmasis ir antrasis punktai

„1. Pakelti lietuves mokslo ir doros žvilgsniu bei namų ruošos ūkio vedimo ir amatų srityse;

2. Savo tikslui pasiekti draugija kuria mergaitėms įvairios rūšies ir visų laipsnių mokyklas bei auklėjimo įstaigas, kaip antai:

pradedamąsias mokyklas, mokytojų seminarijas, mergaičių gimnazijas, pensijonatus, bendrabučius, prieglaudas, ūkio bei ruošos, amatų, gimnastikos mokyklas ir kitas moterų gerovei pakelti įstaigas <…>“.[5]

Išsikelti esminiai tikslai diktavo ir tolimesnį draugijos narių darbą, kuris daugiausiai siejamas su švietimo įstaigų visoje Lietuvoje steigimu.

Tokia darbo kryptis pasirinkta neatsitiktinai. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais vis dar trūko tinkamai sutvarkytos švietimo sistemos, suformuotų mokymo programų, gana tuščias buvo ir švietimo įstaigų tinklas.

Mokykloms trūko pritaikytų patalpų, mokymo priemonių, vadovėlių. Kita esminė problema – kvalifikuotų mokytojų trūkumas.

Dalį problemų pajėgi išspręsti buvo Švietimo ministerija, po 1922 m. į savo rankas perėmusi naujų švietimo įstaigų steigimą, erdvių, naujoviškų mokyklų pastatų statybas, vadovėlių leidybą.

Švietimo ministerijos pastangomis įsteigta ne viena mokytojų seminarija, rūpintasi suaugusiųjų švietimu

Be to, per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį šiame darbe ryškiai išsiskyrė įvairios visuomeninės organizacijos, privatūs asmenys.

Jie sumaniai prisidėjo prie švietimo įstaigų steigimo, specialiojo (amatų, žemės ir ūkio ruošos mokyklų, kursų) ir ikimokyklinio vaikų ugdymo kūrimo.

Prie šio darbo, kaip visuomeninė organizacija, prisidėjo ir Lietuvos moterų kultūros draugija. Organizacijos narių sumanymu jau 1922 m. įsteigta mokykla Barzduose.

Nuo 1923 m. lapkričio mėnesio LMKD narės iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos perėmė mergaičių mokytojų seminariją, kuri pervadinta į Lietuvos moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminariją.

1924 m. LMKD įkūrė mergaičių žemės ūkio mokyklą Antalieptėje, o 1937 m. Kaune įsteigė LMKD mergaičių amatų mokyklą.

Šios švietimo įstaigos, veikusios Lietuvos moterų kultūros draugijos žinioje, žymiai papildė besiformuojantį Lietuvos švietimo įstaigų tinklą ir ryškiai prisidėjo prie mergaičių įvairiapusio ugdymo.

Visgi, svarbu pabrėžti, kad per visą draugijos gyvavimo laiką buvo įsteigta ne viena kita švietimo ar globos įstaiga, kursai.

Galima išskirti nuo 1923 m. veikti pradėjusią Aukštadvario mergaičių žemės ūkio mokyklą.

Taip pat įkurtas prieglaudas Kaune, Čiobiškyje (prieglaudos vedėja Barbora Vizgirdaitė), 1924 m. įsteigtus kursus vaikų aikštelių vedėjoms[6], nuo 1925 m. vestus amatų kursus Antalieptėje[7].

Bei nuo 1926 m. rengtus dvimečius moteriškų drabužių siuvimo ir kirpimo kursus Kaune[8].

Pirmuoju impulsu Lietuvos moterų kultūros draugijos darbe tapo Barzdų mergaičių namų ūkio mokykla, kurios įkūrimu susirūpinta dar 1922-ųjų metų pradžioje.

Sumanymo ėmėsi Barzdų parapijos klebonas Antanas Petrauskas.

Matydamas, kad parapijoje yra daug mergaičių norinčių lavintis namų ruošos ir ūkio vedimo srityse, bet neišgalinčių mokytis nutolusiose Lietuvos miestų ar miestelių mokyklose, įsteigė Barzdų parapijos komitetą (pirmininkas A. Petrauskas, kiti nariai – J. Naujokas, P. Staniulis, V. Pranaitis) ir kreipėsi į Lietuvos moterų kultūros draugiją.[9]

LMKD narės sureagavo į kunigo prašymą ir 1922 m. lapkričio 3 d. Lietuvos moterų kultūros draugijos narių ir kitų geros valios žmonių pagalba Barzdų parapijos namuose įsteigta Barzdų mergaičių namų ūkio mokykla.

Jos veiklą reglamentavo 1922 m. lapkričio 23 d. išleisti „Mergaičių namų ūkio mokyklų įstatai“.

Juose numatyta pamokų ir mokslo programų tvarka, nurodyta, kad mergaičių namų ūkio mokyklose gali mokytis ne jaunesnės nei 15 metų mergaitės, baigusios pradžios mokyklą arba išlaikiusios reikiamus egzaminus.[10]

Mokyklos vedėja paskirta Karolina Šataitė, kuriai taip pat priskirtas virtuvės, dirbinių bei tvarkos teorijos, švietimo, kirpimo, higienos pamokų vedimas.[11]

Kartu su K. Šataite pirmaisiais mokslo metais dirbti pradėjo bendrojo lavinimo mokytoja Ona Jankauskaitė, rankdarbių, tvarkos ir dainų mokytoja Antanina Gricaitė.[12]

Mokykloje tikybos pamokas vedė kunigai Antanas Petrauskas, vėliau – Stasys Mikelkevičius.

Vestos ir lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, gamtos, aritmetikos, paišybos, gimnastikos, bitininkystės, daržininkystės, siuvimo ir kitos pamokos, vasaromis rengta praktika.[13]

Matyti, kad pamokų programa buvo plati ir įvairi, buvo stengtasi, net ir nedidelėje miestelio mokykloje suteikti aukšto lygio mokslą, pasižymintį turtingomis teorine ir praktine dalimis.

Naujai įkurtoje mokykloje pirmiausiai veikė tik vienas kursas, kiek vėliau prijungtas ir antrasis. Pamokos įprastai prasidėdavo 9 valandą ryte, o baigdavosi 17 valandą vakare ir buvo vedamos pirmadieniais-šeštadieniais.[14]

LMKD, o ir mokyklos bendruomenė gana aktyviai dirbo Barzdų mokyklos išlaikymo klausimu. Pagrindinės lėšos buvo gaunamos iš mokyklos moksleivių, pavienių asmenų, dalį pajamų skirdavo ir pati LMKD.

Tiesa, moksleivių šalpa nebuvo didelė. Pavyzdžiui, 1923 m. mokyklos veiklos apyskaitoje pažymima, kad iš mokinių buvo gauti 854 litai.[15]

Visgi, didžiausios aukos mokyklai buvo skirtos pavienių, privačių asmenų.

Jų tarpe kunigas Juozas Vailokaitis, skyręs 2500 litų siuvimo ir mezgimo mašinoms įsigyti;

kunigas Jonas Navickas pinigus mokyklinėms priemonėms rinkęs Jungtinėse Amerikos Valstijose bei keli vietiniai Barzdų gyventojai, mokyklai neatlygintinai padovanoję du margus žemės.[16]

Būtent šiose gautose žemėse buvo nutarta statyti naują mokyklos pastatą su moksleivėms skirtu bendrabučiu, mokytojų gyvenamaisiais kambariais, knygynėliu.[17]

Planas įgyvendintas 1928 m., kai Barzduose iškilo naujas, dviejų aukštų mokyklos pastatas.

Į jį iš parapijos namų perkelta Barzdų mergaičių namų ūkio mokykla ir įkurta LMKD globojama pradžios mokykla su beveik šimtu čia besimokančių vaikų.

Vis tik, naujo pastato išlaikymas bei inventoriaus įsigijimas taip pat nemenkai kainavo.

Apie 1928-ųjų metų mokyklos padėtį rašyta „Šaltinis“ savaitraštyje

„Mokykla viena ir antra tačiau didelį vargą dar kenčia, nes trūksta joms daugelio mokslo priemonių, kurių Draugija tuo tarpu neturi iš ko įtaisyti bet ji tikis, kad plačioji visuomenė supras šios įstaigos naudą ir pasiskubins jai į pagalbą.

Šelpiant šitokią įstaigą, šelpiama ne vienas asmuo, ne viena šeimyna, bet visa Lietuva, visas mūs kraštas kultūrinamas ir šviečiamas!“.[18]

Po 1924 m. prie mokyklos išlaikymo prisidėjo Švietimo ministerija. Tiesa, skirta finansinė parama dažnu atveju buvo nedidelė.

Pavyzdžiui, 1924 m. sausio mėnesį skirta 700 litų suma, kuri nuo lapkričio mėnesio padidinta iki 1050 litų sumos.[19]

Be to, iš 1934 m. mokyklos apyskaitų matyti, kad Švietimo ministerija gana vangiai prisidėjo prie inventoriaus įsigijimo.[20]

Per visą mokyklos gyvavimo laiką iš Švietimo ministerijos gautas vienintelis 100 litų vertės pianinas.[21]

Neilgai trukus, LMKD į savo rankas perėmė Kaune veikusią mergaičių mokytojų seminariją su šalia įkurtu bendrabučiu.

Svarbu pažymėti, kad ši seminarija nuo 1921 m. gruodžio mėnesio iki 1923 m. lapkričio mėnesio priklausė Šv. Vincento Pauliečio draugijai.

Seminarijos veikimo pradžioje buvo rengti du rengiamieji kursai, šalia pagrindinių dalykų planuota mokyti ir namų ruošos.[22]

Po 1923 m. lapkričio mėnesio, kai mergaičių mokytojų seminarija atiteko Lietuvos moterų kultūros draugijai, šioji pertvarkyta pagal tuo metu galiojusius įstatus mokytojų seminarijoms.

Įstatuose numatyta, kad seminarija ruošia mokytojus pradžios mokykloms, sudaromos dvi parengiamosios klasės ir keturi kursai.[23]

Taip pat apibrėžta, kad seminarijoje turi būti dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, tokie kaip tikyba, lietuvių kalba, matematika bei specialybiniai dalykai, tarp kurių švietimas ir jos istorija, mokyklų tvarkymas ir vedimas, rankų darbai ir kiti.[24]

Norinčios įstoti į seminariją privalėjo turėti bent kelių klasių gimnazijos baigimo pažymėjimą ir išlaikyti lietuvių kalbos metodikos, dailyraščio metodikos, psichologijos, anatomijos, fiziologijos ir muzikos teorijos egzaminus.[25]

Netrukus, LMKD seminarijoje išrinkta seminarijos valdyba. Direktorės pareigoms eiti paskirta Magdalena Draugelytė-Galdikienė, tuo pačiu metu pirmininkavusi Lietuvių katalikių moterų draugijoje, aktyviai veikusi visuomeninėje veikloje.

Seminarijos pirmininke išrinkta Magdalena Ruškytė, o sekretore – Amelija Mažylytė.

Seminarija veikė nuomojamose Jėzuitų vienuolyno rūmų patalpose, kurių priežiūra ir išlaikymas buvo LMKD ir seminarijos centrinės valdybos rankose.

Svarbus vaidmuo teko seminarijoje dirbusiems mokytojams

Dar 1923 m. pradžioje, kai mokytojų seminarija priklausė Šv. Vincento Pauliečio draugijai, Švietimo ministerija patvirtino ir paskyrė čia dirbti dvyliką mokytojų, kurių daugumą sudarė dvasininkai.

Jų tarpe buvo kunigas, kanaunininkas Kazimieras Genys, kunigas, profesorius Jonas Mačiulis-Maironis, vyskupas Kazimieras Paltarokas ir kiti.[26]

Nuo 1923 m. lapkričio mėnesio, kai mergaičių mokytojų seminarija atiteko LMKD, mokytojų sudėtis kiek keitėsi:

sumažėjo dirbusių dvasininkų kiekis, liko tik kapelionai bei augo išsilavinusių moterų skaičius. Pavyzdžiui, nuo 1923 iki 1926 m. seminarijoje mokytojavo pirmoji Lietuvoje istorijos mokslų daktarė – Marija Andziulytė-Ruginienė.[27]

Nuo 1925 m. seminarijoje matematikos ir jos metodiką dėstė diplomuota matematikė, mokytoja Amelija Mažylytė, taip pat dirbo mokytoja, poetė Genovaitė Rimkaitė ir kitos.

Žinoma, mokytojų gretas ilgainiui papildė ir aukštuosius mokslus baigę vyrai dėstytojai, kurių gretose buvo:

mokytojas, dailininkas Fabijonas Šulcas, grafikas, tapytojas, tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis, Steigiamojo seimo narys, mokytojas Povilas Spudas.

Dalis į seminariją priimamų mokytojų dirbo kaip etatiniai darbuotojai. Kiti mokytojai dirbo laisvai samdomų mokytojų teisėmis ir galėjo dirbti ne vienoje švietimo įstaigoje.

Pavyzdžiui, seminarijos mokytoja Amelija Mažylytė nuo 1930 m. rugsėjo 1 d. papildomai ėjo matematikos mokytojos pareigas „Saulės“ mokytojų seminarijoje[28]. O nuo 1931 m. rugsėjo 15 d. dirbo ir kosmografijos mokytoja Simono Daukanto mokytojų seminarijoje[29].

Taip pat ir seminarijos mokytojas Jonas Valatka nuo 1931 m. spalio 15 d. papildomai dirbo žemės ūkio mokytoju Simono Daukanto mokytojų seminarijoje.[30]

Seminarijoje svarbią vietą užėmė ir seminarijos direktorė Magdalena Draugelytė-Galdikienė. Jos darbas mergaičių, o ir seminarijos labui buvo itin vertinamas aplinkinių.

Be to, šias pareigas M. Draugelytė-Galdikienė ėjo be jokio atlygio, o visus už darbą gautus pinigus skyrė nepasiturinčių mergaičių mokslams seminarijoje.

Tokį jos kilnų poelgį patvirtina ir skelbimas „Rytas“ laikraštyje:

„Gerb. p. Galdikienė, eidama Direktorės pareigas dykai, išprašė Švietimo Ministerijos sau priklausančią algą paskirti neturtingų mokinių stipendijoms padidinti.

Ta dėka kelios mokinės, kurios, negalėdamos apsimokėti, būtų buvusios priverstos nutraukti pradėtąjį mokslą, galėjo ramiai į ateitį žiūrėti“.[31]

Nuo pat mergaičių mokytojų seminarijos įkūrimo iki 1930–1931 mokslo metų (išskyrus 1928-1929 mokslo metus) stojančiųjų mergaičių skaičius tolygiai augo.

Tokį seminarisčių skaičiaus augimą nulėmė gana palankios stojimo į seminariją sąlygos, be to, vyravo gana motyvuojanti stipendijų sistema.

Skiriamų stipendijų sumos kasmet varijavo.

Pavyzdžiui, 1924 m. Švietimo ministerija patvirtinusi Kauno, Šiaulių ir Panevėžio mokytojų seminarijų mokinių mėnesio stipendijų dydžius, nurodė, kad pilna mėnesio stipendija negalėjo viršyti 75 litų. O skiriant pusę stipendijos, suma negalėjo viršyti 37 litų ir 50 centų.[32]

1925-aisiais metais mokinių stipendijų dydžiai didėjo. Pilnai stipendijai skirta 100 litų, pusei stipendijos – 50 litų.[33]

Visgi, stipendijų skyrimo atveju galiojo viena esminė taisyklė – kiekviena mergaitė gavusi mokslo stipendiją privalėjo ketverius metus po seminarijos baigimo dirbti Švietimo ministerijos skiriamose mokyklose.

Šios sąlygos neįgyvendinus, gautos stipendijos sumą reikėjo grąžinti valstybei. Apie stipendijų skyrimo tvarką, stipendijų dydžius byloja išlikę seminarisčių mokslo baigimo atestatai.

Vienas tokių dokumentų, priklausęs LMKD mergaičių mokytojų seminarijos mokinei Sofijai Petrauskaitei, saugomas Lietuvos švietimo muziejuje.

Įrašas atestate liudija, kad per visus mokslo metus S. Petrauskaitė gavo 1950 litų stipendiją.[34]

Todėl vėliau seminariją baigusi S. Petrauskaitė buvo paskirta eiti mokytojos pareigas Samūniškių pradžios mokykloje, Alytaus apskrityje.

LMKD mergaičių mokytojų seminarijos mokinės rengėsi į įvairius mažesnius būrelius, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Seminarisčių tarpe veikė Šv. Panelės Marijos Sodalicija, skaučių ir ateitininkių kuopelės.[35]

Itin dideliu narių skaičiumi pasižymėjo ateitininkių kuopa. Pavyzdžiui, 1926 m. ateitininkių gretose veikė apie 80 mergaičių.[36] 1928-aisiais metais prisijungė dar keturios narės.[37]

Seminarijoje veikusiems moksleivių būreliams priklausė tik narės mergaitės, o tai, kitų, iš šalies stebinčiųjų nuomone užtikrino kokybišką ir veiksmingą darbą.

Viename susirinkime dalyvavusi viešnia mergaičių darbą komentavo taip

„Pirmasis įspūdis, kuris labiausiai man krito į akis, tai didžiausias šio susirinkimo skirtingumas nuo bendrųjų mergaičių ir berniukų susirinkimų.

Bendruose tokio rimtumo ir aktingumo niekuomet nepastebėsi <…>. Mergaitė tenai nedrąsi, kukli – labai dažnai ir daug ko turėdama pasakyti varžosi ir neišdrįsta.

<…> Čionai visai kas kita: nesudrumstas rimtumas, aktyvus dalyvavimas diskusijose, visiškai laisvas kėlimas ir svarstymas kuo įvairiausių klausimų liejasi, kaip iš rago <…>“.[38]

Nuo 1930–1931 mokslo metų LMKD mergaičių mokytojų seminarijoje pastebimas mokinių skaičiaus mažėjimas.

Analogiška padėtis klostėsi ir kitose Lietuvoje veikusiose mokytojų seminarijose.

1931–1932 m. bendras Lietuvos mokytojų seminarijų mokinių skaičius siekė 833 (palyginus su 1926–1927 mokslo metais mokinių skaičius sumažėjo 40%).[39]

Mažėjantis mokinių skaičius buvo ne vienintelė problema iškilusi seminarijos vadovybei ir LMKD centrinei valdybai. Ilgainiui pradėjo trūkti lėšų seminarijos pastatų priežiūrai, inventoriaus įsigijimui.

Visgi, tolimesnės LMKD pastangos dėl seminarijos išlaikymo nuo 1932 m. pabaigos perėjo į kitas rankas.

Šiuo laiku dalis draugijos steigėjų – Švč. Jėzaus širdies tarnaičių seserų kongregacijos vienuolių, siekusių veikti viešai, atsiskyrė nuo LMKD.[40]

Šie pokyčiai nulėmė, kad mergaičių mokytojų seminarija buvo perduota atsiskyrusioms ir viešai dirbti nusprendusioms vienuolėms.

LMKD sėkmingas įsitvirtinimas Barzduose bei rengiamas darbas Kauno mergaičių mokytojų seminarijoje, skatino plėsti savo veikimo ribas.

Todėl nuo 1924 m. rugsėjo mėnesio LMKD rūpinosi kultūros ir švietimo centro steigimu Antalieptėje, Zarasų rajone.

Gautose Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno patalpose ir 56 hektarų žemės plote įkurta dvimetė Antalieptės mergaičių žemės ūkio mokykla.[41]

Šios veikimas rengtas pagal 1922-aisiais metais išleistus „Žemesniųjų žemės ūkio mokyklų“ įstatus, kuriuose numatyta, kad į tokios rūšies mokyklą gali būti priimamos tik pradžios mokyklą baigusios ir ne jaunesnės nei 12 metų mergaitės.[42]

Įsteigtoje mokykloje mokyta 32 bendrojo ir specialiojo lavinimo dalykų, tarp kurių:

paukštininkystės, bitininkystės, naminių gyvulių auginimo, pienininkystės, konservų darymo, valgio gaminimo, kepimo, skalbimo, tvarkymo, rankdarbių ir kitos pamokos.[43]

Tokia į praktika nukreipta programa ugdė gabias ir pavyzdingo darbštumo mergaites, kurių pastangos ir įdirbis ne retai rodytas mokyklos viduje rengtose parodose bei didžiosiose valstybės parodose.

Pirmuoju atveju, parodos buvo nedidelės ir daugiausiai skirtos vietos bendruomenei. Viena tokių parodų surengta pirmosios mokyklos laidos išleistuvių proga 1926 m. liepos 11 dieną.[44]

Antruoju atveju pažymėtinas Antalieptės mergaičių žemės ūkio mokyklos dalyvavimas Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, kuriose dalyvauti pradėta dar 1928-aisiais metais.[45]

Pastarųjų metų parodoje Antalieptės mergaičių žemės ūkio mokyklos mokinės savo darbus pristatė žemdirbystės, naminių paukščių ir smulkiųjų gyvulių paviljonuose.[46]

Netrukus, prie žemės ūkio mokyklos įsteigta vaikų prieglauda, kurioje globoti našlaičiai bei neturtingi vaikai nuo pat kūdikystės iki 16 metų amžiaus.[47]

Prieglaudos vedėjos pareigas ėjo Agota Petraitytė, kuri pavyzdingai rūpinosi vaikų sveikata, higiena, skatino juos dalyvauti šokių, dainavimo, vaidinimo būreliuose.

Siekiant tinkamo globojamų vaikų išsilavinimo, šalia prieglaudos ir mergaičių žemės ūkio mokyklos pradėjo veikti pradžios mokykla, keturių klasių progimnazija (direktoriumi paskirtas kunigas Pranciškus Strakšas, vėliau – (O. Zaštautaitė) ir amatų kursai.[48]

LMKD dėka Antalieptėje veikė pavyzdingas mokslo ir globos įstaigų kompleksas, kuriame draugijos narės rūpinosi skirtingų socialinių grupių, amžiaus, lyties vaikais ir jų išsilavinimu.

Visgi, derėtų pabrėžti, kad kaip ir LMKD mergaičių mokytojų seminarija, taip ir Antalieptėje įsteigtos švietimo ir globos įstaigos, po 1932 m. draugijos persitvarkymo, atiteko atsiskyrusioms Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vienuolėms.

Paskutinioji LMKD pastangomis įsteigta mokykla darbą pradėjo 1937 m. rugsėjo 1 dieną.

Lietuvos moterų kultūros draugijos narės matydamos, kad Kauno mieste, o ir jo priemiesčiuose gausu neturtingų, tinkamo išsilavinimo neturinčių mergaičių, Kaune, Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 1 a (pastatas neišlikęs) įsteigė LMKD vidurinę mergaičių amatų mokyklą su siuvimo ir rankdarbių skyriais.

Parengtas mokyklos statutas, skelbęs pagrindinį švietimo įstaigos tikslą

„Mokykla ruošia siuvimo, moterų dailės darbų, knygryšystės ir kartonažo žinoves-amatininkes.

Be to, mokykla rūpinasi savo mokines išauklėti religiniu, doroviniu, tautiniu ir kultūriniu atžvilgiu“.[49]

Naujai įsteigtoje mokykloje mokslas buvo nemokamas, o per visus mokslo metus buvo taikomas tik 25 litų mokestis ūkio reikalams.

Tiesa, net ir nuo pastarojo mokesčio neturtingos mergaitės buvo ne retai atleidžiamos.

Amatininkystės mokslų siekusių mergaičių skaičius kiekvienais metais buvo gana panašus:

1937 m. į mokyklą įstojo 29 mokinės, 1938 m. – 27 mokinės, o 1939 m. – 33 mokinės.

Į tinkamą mergaičių paruošimą siuvimo, rankdarbių, o vėliau ir knygryšystės, kartonažo srityse žiūrėta itin atsakingai.

Paruošti platūs, išsamūs ir turtingi turiniu kiekvieno amato pamokų projektai, mokytojai skatinti lankytis kitose seniau veikiančiose dirbtuvėse ir amatų mokyklose bei susipažinti su jų darbo būdais, tvarka.

Tuo tarpu, mokinių kūrybiškumą ir dar didesnį susitelkimą viename ar kitame amate skatino rengiamos parodėlės.

Be to, bene iš karto po statuto patvirtinimo buvo spręstas mergaičių aprangų klausimas. Buvo manyta, kad tinkamiausia išeiginė apranga – vienodi tautiški drabužiai.

Visgi, 1937 m. lapkričio mėnesį patvirtintas kitas, oficialesnis aprangos modelis. Žieminę aprangą sudarė tamsiai mėlyna suknelė, juoda prijuostė, tamsiai mėlyno aksomo kepuraitė su aukso spalvos ženkleliu ir raidėmis „M.A.M“.[50]

Šiltajam laikui įvesta vasarinė, lengvesnių medžiagų apranga. Panašu, kad šios aprangos modelio projektavimui skirtas kur kas didesnis dėmesys, atsirado daugiau dekoratyvių, stilizuotų detalių.

Mergaičių aprangą sudarė šiek tiek klostuotas mėlynos spalvos sijonas, balti marškiniai su trumpomis iki alkūnių rankovėmis.[51]

Rankogaliuose ir apykaklėje išsiuvinėta mėlyna ar žalsva tulpės šakelė, prie apykaklės derinama 2 centimetrų austa juostelė (fonas mėlynas, jame geltonos tulpės).

Taip pat drobinė kepuraitė, apjuosta tokia pačia juostele, kairiajame kepuraitės šone mokyklos ženklelis „M.A.M“.[52]

Mokyklos direktore paskirta Ona Kumpikevičiūtė.

Kartu su ja mokytojų, instruktorių pareigose dirbti pradėjo:

Marija Žilevičiūtė, Liudvika Glemžienė (siuvimo, rankų darbų ir namų ruošos mokytojos), Aleksandra Žitkevičiūtė (siuvimo darbų instruktorė), Aldona Lietuvninkaitė (dainavimo ir kūno kultūros mokytoja) bei tuometinis Prisikėlimo bažnyčios vikaras Eduardas Simaška (tikybos mokytojas).[53]

Reikia pažymėti, kad amatų mokykloje dirbęs personalas, mokytojai buvo tinkamai išsimokslinę, baigę amatų kursus, aukštąsias mokyklas.

Pavyzdžiui:

mokyklos direktorė O. Kumpikevičiūtė buvo baigusi mokslus Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriuje[54];

nuo 1939 m. mokykloje korespondencijos ir knygvedybos pamokas vedusi Monika Kubickaitė turėjo Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-Gamtos Fakulteto biologijos skyriaus pažymėjimą;

mokytoja M. Žilevičiūtė Lietuvos meno mokyklos (Kauno meno mokyklos) pažymėjimą.[55]

LMKD vidurinė mergaičių amatų mokykla, kaip ir kitos LMKD žinioje veikusios švietimo, globos įstaigos ir kursai nenutrūkstamai veikė iki pat 1940-ųjų metų.

1922 m. pradėtas draugijos darbas neilgai trukus pelnė visuomenės pasitikėjimą, o pastangos ruošti pradžios mokyklų mokytojas, gabias amatų žinoves, profesionales, davė pastebimų rezultatų.

1922– 1940 m. laikotarpyje įsteigtos trys mergaičių žemės ir namų ūkio mokyklos, vidurinė amatų mokykla, siuvimo, kirpimo kursai ryškiai papildė gana tuščią specialiojo ugdymo sistemą.

Perimta mergaičių mokytojų seminarija ir čia paruoštos būsimos mokytojos ženkliai padidino mokytojų skaičių Lietuvoje bei užpildė laisvas mokytojų vietas pradžios mokyklose.

Be to, aptariamu laiku draugijos narės pavyzdingai ėmėsi ne tik mergaičių švietimo, bet ir nuosekliai rūpinosi kiekvienos globa.

Bene prie kiekvienos mokslo įstaigos įrengti bendrabučiai, kuriuose pilnai užtikrintas kokybiškas mergaičių gyvenimas.

Daug dėmesio skirta neturtingų mergaičių globai, atleidžiant jas nuo visų taikytų mokesčių ar už gerus mokslo rezultatus suteikiant stipendijas.

Mergaičių įvairiapusiam išsilavinimui, kuris apėmė tiek specialiuosius, tiek bendrojo lavinimo dalykus, buvo parūpinti aukštos kvalifikacijos žinovai, amatų profesionalai, atsidavę mokytojai.

Jų tarpe tokios žymios ir nusipelniusios asmenybės kaip Marija Andziulytė-Ruginienė, Amelija Mažylytė, Fabijonas Šulcas bei Antanas Tamošaitis.

Šaltiniai ir literatūra

Neskelbti šaltiniai:

1. KRVA, f. 167, ap. 2, b. 10, l. 2.

2. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, l. 7, 8, 9, 10, 28, 37, 39, 43.

3. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 314, l. 4.

4. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 413, l. 26, 27, 39.

5. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 414, l. 3, 25, 37.

6. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 423, l. 84.

7. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 653, l. 68.

8. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 654, l. 35.

9. LCVA, f. 391, ap. 5, b. 671, l. 9.

10.LCVA, f. 1793, ap. 1, b. 1, l. 6, 9-11.

11. LŠM, f. F-IV.-B., ap. 1, b. 325, l. 36.

Skelbti šaltiniai:

12. Antalieptės mergaičių ūkio mokykla. In: Moteris, Nr. 7, 1926, p. 8.
13. Bendrųjų Reikalų Departamento įsakymai. 1923 m. liepos mėn. 1 d., Nr. 32. In: Švietimo darbas, Nr. 10, 1923, p. 672.
14. Epizodiniai kursai. In: Švietimo darbas, Nr. 5, 1926, p. 480.
15. Įsakymai. 1924 m. liepos mėn. 18 d., Nr. 51. In: Švietimo darbas, Nr. 12, 1924, p. 1132.
16. Įsakymai. 1926 m. sausio mėn. 8 d., Nr. 7. In: Švietimo darbas, Nr. 1, 1926, p. 88.
17. Įsakymai. 1930 m. rugsėjo mėn. 5 d., A/Nr. 134. In: Švietimo darbas, Nr. 9, 1930, p. 414.
18. Įsakymai. 1931 m. spalio mėn. 30 d., A/Nr. 180. In: Švietimo ministerijos žinios, Nr. 10, 1931, p. 53.
19. Iš mergaičių moksleivių gyvenimo. In: Naujoji Vaidilutė, 2, 1926, p. 93.
20. Laikinieji įstatai mokytojų seminarijoms. In: Vyriausybės žinios, Nr. 12, 1919, p. 6-8.
21. Lietuvos moterų kultūros draugija. In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 4, 1934, p. 192.
22. Lietuvos moterų kultūros draugijos įstatai. Kaunas: Šviesa, 1922, p. 1.
23. Lietuvos moterų kultūros d-jos valdyba. Padėka. In: Rytas, Nr. 138, 1924, p. 3.
24. J. Stankevičius. Barzdų mergaičių namų ūkio mokykla. In: Naujoji Romuva, Nr. 35, 1931, p. 843.
25. Kultūrinio darbo dešimtmetis, In: Rytas, Nr. 21, 1934, p. 5-6.
26. Mergaičių mokytojų seminarija Kaune. In: Naujoji Vaidilutė, 7-9, 1928, p. 238.
27. Mergaičių mokytojų seminarijos pranešimas. In: Rytas, Nr. 116, 1924, p. 3.
28. Mergaičių namų ūkio mokykla Barzduose, In: Šaltinis, Nr. 40, 1928, p. 645-646.
29. Mergaičių namų ūkio mokyklų įstatai. In: Vyriausybės žinios, Nr. 117, 1922, p. 3-4.
30. Nauja moterų mokslo, darbo ir auklėjimo įstaiga. In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 10, 1937, p. 505.
31. Pradžios mokslo departamentui įsakymas. In: Švietimo darbas, Nr. 1, 1923, p. 91.
32. A. Dambrauskas. Lietuvos moterų kultūros draugija. In: Rytas, Nr. 153, 1924, p. 1.
33. Prunskis, Jonas. Antalieptės mokslo židinys. In: Moteris, Nr. 2, 1981, p. 25.
34. Septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos katalogas: birželio mėn. 28 d. – liepos mėn. 3 d. Kaunas: Varpo spaustuvė, 1928, p. 61-63.
35. Skelbimas stoti į Kauno Lietuvos moterų kultūros draugijos vidurinę mergaičių amatų mokyklą, 1939 m. In: Moteris, Nr. 13, 1939, p. 210.
36. Viešnia. Mergaičių mokytojų seminarija, In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 2, 1922-1923, p. 91-92.

37. Žemesniųjų žemės ūkio mokyklų įstatai. In: Vyriausybės žinios, Nr. 97, 1922, p. 1.

Literatūra

38. Balkus, Mindaugas. Tautinis ir pilietinis ugdymas Kauno mergaičių mokytojų seminarijose 1918-1936 m., In: Kauno istorijos metraštis, Nr. 14, 2014, p. 89

39. Laukaitytė, Regina. Lietuvos vienuolijos. XX a. istorijos bruožai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 66.

40. Karčiauskienė, Magdalena. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918-1940. Kaunas: Šviesa, 2000, p. 10.

[1] Prel. A. Dambrauskas. Lietuvos moterų kultūros draugija. In: Rytas, Nr. 153, 1924, p. 1.

[2] Lietuvos moterų kultūros draugija. In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 4, 1934, p. 192.

[3] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 413, l. 27.

[4] Ibid.

[5] Lietuvos moterų kultūros draugijos įstatai. Kaunas: Šviesa, 1922, p. 1.

[6] Epizodiniai kursai. In: Švietimo darbas, Nr. 5, 1926, p. 480.

[7] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 314, l. 4.

[8] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 671, l. 9.

[9] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 413, l. 39.

[10] Mergaičių namų ūkio mokyklų įstatai. In: Vyriausybės žinios, Nr. 117, 1922, p. 3-4.

[11] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 413, l. 26.

[12] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 413, l. 26-27.

[13] K. J. Stankevičius. Barzdų mergaičių namų ūkio mokykla. In: Naujoji Romuva, Nr. 35, 1931, p. 843.

[14] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 414, l. 25.

[15] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 414, l. 3

[16] Mergaičių namų ūkio mokykla Barzduose, In: Šaltinis, Nr. 40, 1928, p. 645.

[17] Ibid.

[18] Ibid., 645-646.

[19] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 414, l. 37.

[20] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 423, l. 84.

[21] Ibid.

[22] Ibid.

[23] Laikinieji įstatai mokytojų seminarijoms. In: Vyriausybės žinios, Nr. 12, 1919, p. 6-8.

[24] Ibid.

[25] Mergaičių mokytojų seminarijos pranešimas. In: Rytas, Nr. 116, 1924, p. 3.

[26] Pradžios mokslo departamentui įsakymas. In: Švietimo darbas, Nr. 1, 1923, p. 91.

[27] Įsakymai. 1926 m. sausio mėn. 8 d., Nr. 7. In: Švietimo darbas, Nr. 1, 1926, p. 88.

[28] Įsakymai. 1930 m. rugsėjo mėn. 5 d., A/Nr. 134. In: Švietimo darbas, Nr. 9, 1930, p. 414

[29] KRVA, f. 167, ap. 2, b. 10, l. 2.

[30] Įsakymai. 1931 m. spalio mėn. 30 d., A/Nr. 180. In: Švietimo ministerijos žinios, Nr. 10, 1931, p. 53

[31] Lietuvos moterų kultūros d-jos valdyba. Padėka. In: Rytas, Nr. 138, 1924, p. 3.

[32] Bendrųjų Reikalų Departamento įsakymai. 1923 m. liepos mėn. 1 d., Nr. 32. In: Švietimo darbas, Nr. 10, 1923, p. 672.

[33] Įsakymai. 1924 m. liepos mėn. 18 d., Nr. 51. In: Švietimo darbas, Nr. 12, 1924, p. 1132.

[34] LŠM, f. F-IV.-B., ap. 1, b. 325, l. 36.

[35] Balkus, Mindaugas. Tautinis ir pilietinis ugdymas Kauno mergaičių mokytojų seminarijose 1918-1936 m., In: Kauno istorijos metraštis, Nr. 14, 2014, p. 89

[36] Iš mergaičių moksleivių gyvenimo. In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 2, 1926, p. 93.

[37] Mergaičių mokytojų seminarija Kaune. In: Naujoji Vaidilutė, Nr. 7-9, 1928, p. 238.

[38] Ibid., 91.

[39] Karčiauskienė, Magdalena. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918-1940. Kaunas: Šviesa, 2000, p. 10.

[40] Laukaitytė, Regina. Lietuvos vienuolijos. XX a. istorijos bruožai. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 66.

[41] LCVA, f. 1793, ap. 1, b. 1, l. 6.

[42] Žemesniųjų žemės ūkio mokyklų įstatai. In: Vyriausybės žinios, Nr. 97, 1922, p. 1.

[43] Kultūrinio darbo dešimtmetis, In: Rytas, Nr. 21, 1934, p. 5-6.

[44] Antalieptės mergaičių ūkio mokykla. In: Moteris, Nr. 7, 1926, p. 8.

[45] Septintosios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos katalogas: birželio mėn. 28 d. – liepos mėn. 3 d. Kaunas: Varpo spaustuvė, 1928, p. 61-63.

[46] Ibid.

[47] Prunskis, Jonas. Antalieptės mokslo židinys. In: Moteris, Nr. 2, 1981, p. 25.

[48] Prunskis, Jonas. Antalieptės mokslo židinys. In: Moteris, Nr. 2, 1981, p. 25.

[49] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, p. 43.

[50] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, p. 9-10.

[51] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 653, l. 68.

[52] Ibid.

[53] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, p. 37.

[54] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, p. 39.

[55] LCVA, f. 391, ap. 5, b. 43, p. 28.