1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) buvo vienas svarbiausių nacionalinio ir socialinio išsivadavimo judėjimų prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilėliai siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką, kaip savarankišką, laisvą valstybę, sugrąžinti turėtą regiono politinę jėgą.
Kasmet atskleidžiama vis daugiau naujų ir įdomių faktų apie sukilimą. Pavyzdžiui, moterys sukilėlės buvo kovotojos mūšio lauke ar tik pogrindžio veikėjos?
Kaip darželinis šlamutis siejasi su visais įvykiais ir kas geriau – dalgis ar šautuvas? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Lenkijos istorijos muziejaus interaktyvi paroda „Sukilusieji 1863–1864 m.“, kuri Vilniuje bus rodoma nuo balandžio 25 d. iki gegužės 19 d.
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, kurio Didžiajame kieme ir įrengta paroda, kviečia į parodos atidarymą.
Renginys vyks balandžio 25 d., ketvirtadienį, 17.00 val. Čia bus pristatyta 160-ųjų sukilimo metinių proga parengta paroda po atviru dangumi.
Valdovų rūmų kieme lankytojai ras šešiolika paviljonų, kuriuose žinios pateikiamos lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis.
Parodą sudaro dvi dalys:
vienoje pasakojama sukilimo istorija – kaip visuomenėje pradėjo sklisti protestų sumanymai, subrendo sukilimas; lankytojai susipažins su sukilimo eiga, jame dalyvavusiomis asmenybėmis ir visuomenės grupėmis ar net sukilimo tematikos inspiruotais papuošalais, madomis.
Parodoje rodomi archyviniai dokumentai, nuotraukos, ištraukos iš to meto spaudos leidinių. Lankytojai turės galimybę patys kurti didelio formato dėlionę.
Antroje parodos dalyje žmones pasitiks multimedijos kupolas, kuriame bus rodoma animacija, pristatanti lankytojus dominančias sukilimo dalis.
Vaizdai ir garsai čia kurs spalvingą, posūkių kupiną sukilimo istoriją ir taip tarsi leis „persikelti“ į sukilimo laikus. Atskleidžiant sukilimo dalyvių istorijas, bus pasakojama apie sukilimo ištakas, pradžią ir vyksmą Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusioje ir dalyje Ukrainos.
Balandžio 25–26 d. parodą lydės mokomoji zona su pramogomis vaikams ir jaunimui, kurioje dalyviai bus kviečiami kurti ar dalyvauti viktorinose.
Parodos pristatymą Vilniuje rengia Lenkijos istorijos muziejus, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lenkijos institutas Vilniuje, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.
Parodos kuratoriai – Voiciechas Kalvatas (Wojciech Kalwat), Sebastianas Pavlinas (Sebastian Pawlina)
Įgyvendinimas – dizaino studija „Sowa-Szenk“
Grafinis dizainas – Marta Maria Madėja (Madej)
Rėmėjai – Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, „Bank Pekao S. A.“
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Sukilimas, kad atkurti ATR. Įdomu. O Lietuvos valstybės atkurimas ?
ATR – Abiejų Tautų Respublika, todėl istoriškai žodis Žečpospolita turėtų būti rašomas kaip ŽEČPOSPOLLITA. Kitaip sakant, kartu su lenkiška dalimi POL šiame sudurtiniame žodyje turi būti atstovaujama ir lietuviška komponentė LIT. Todėl, kol dabarties Lenkija šito nepadarys, tol normalių santykių ši slavų valstybė su Lietuva ir Skandinavijos arealo šalimis, įskaitant Latviją ir Estiją, niekada neturės. Šio teiginio pagrindas, atlikus tyrimus, yra genetiko prof. dr. Vaidučio Kučinsko apibendrinimas, kad “Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones”.
Kol žodyje Žečpospolita Lenkija neįrašys dviejų L, tai yra kol nepripažins istorinės ŽEČPOSPOLLITOS egzistavimo drauge su lietuviais teisybės, tol normalius santykius su šia kaimynine mums slavų valstybe vargiai kada beturėsime.
Akivaizdu, kad pavadinime “Rzeczpospolita obojga narodow” nei žodžio Polska, nei Litwa – šaknų nėra. Jame visi žodžiai ir gramatika yra lenkų kalbos. Žodis Rzeczpospolita yra lenkų kalbos vertinys iš lot. Res public – ‘viešieji reikalai’. Beje, Liublino unijos pakeitimo esmė ir buvo perėjimas prie Lenkijos karalystės kaip vieno Seimo valdomos vienodų rinkimo teisių tautos. Tokiu atveju pavadinimas “Rzeczpospolita obojga narodow” pagal esmę verstinas “Tarpusavės tautos respublika” (tada sutrumpintai – būtų TTR). Reikalauti Lenkiją žodyje Žečpospolita rašyti dvi L, kad tokiu atveju būtų galima pavadinime įžvelgti esant įrašytus ‘pol’ ir ‘lit’, t.y. lenkų ir lietuvių kaip lygių teisės subjektų įvardijimą, istoriškai nėra rimta. Taigi vadinkime daiktus ne sau tinkamai prasimanytais, o tikrais vardais. Čia, kad būtų aiškiau, dar dera pridurti, jog po Liublino unijos Lenkijos valstybės pavadinime be minėtojo naujai atsiradusios pavadinimo dalies išliko ir buvusi – “Karuna Polska”. Tokiu atveju po Liublino unijos Lenkijos pavadinimas lietuviškai būtų “Lenkijos karalystės Tarpusavio tautos respublika” (sutrumpintai – TTR).
Nieko moksliškai vertingo, objektyvaus, kaip galima suprasti, toje parodoje nebus, tai gryniausia žečpospolitinė Lenkijos propaganda. Nors iš tikrųjų tuo metu lietuvių jau buvo siekta atkurti Lietuvą be Lenkijos, tai rodytų ir toks faktas, numalšinus sukilimą, spaudos būtent lietuvių kalba uždraudimas, represijų prieš Lietuvą, dabartinę Baltarusiją ėmimosi mastai, kiti Caro represiniai veiksmai.
O už ką gi Muziejaus direktorius Lenkijos apdovanojimus gautų, jeigu tai ne jos propagandinis renginys vyktų? Ir taip, kur pažiūrėsi – vis lenkybė sisteminių Lietuvos valdžių pasodinta veikia…
Antai, Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis šiandien LRT.lt kokius ditirambus išdavikiškai 1994 m. bendrumo su Lenkija sutarčiai gieda, tiesiog kai savo metu Burokevičius komunizmo statybai – giedojo. Geidžiamą priima už esamą…
Ar kada nors lietuviai apsispręs: lietuva rusiška, baltarusiška, ukrainietiška ar lenkiška ? Suprantu, rinktis sunku, visi slavai žavūs, bet kodėl niekada nekėlė klausimo: o gal būkim Lietuviais ? Nebeklykim : slava ahbar. Po Mindaugo vien tik ginčiai kuo pasiversti ? Kuriam vergvaldžiui ternauti – tai demokratija ?
Gal tie lietuvio norai, – kuo pasiversti, tik iš, pvz., Bumblausko, Nikžentaičio, kitų istorikų aplenkintos Lietuvos istorijos atrodo. Iš tikrųjų, taigi Lietuva dėl išlikimo garbingas kovas vedė su Lenkija, Mozūrais, kryžiuočiais, totoriais, maskoliais… Vieni lenkais, kiti rusais patys vertėsi ir šalį vertė ne visi lietuviai, o tik valdžion įsėdę, va ir dabar tai regime. Čia tai pražūtinga valdžios lietuvio yda…