Ar, siekiant tvarumo ir prisitaikymo prie pokyčių, galima kurti ir išlaikyti gerovės valstybes? Kaip demografiniai pokyčiai veikia kuriamas gerovės valstybes?
Taip tvarumo tema tampa vis aktualesnė šiandieniniame pasaulyje, o demografiniai pokyčiai yra esminis veiksnys formuojant socialines ir ekonomines sistemas visame pasaulyje, nes senėjančios populiacijos, gimstamumo mažėjimas ir migracija turi gilų poveikį visuomenės struktūrai ir jos poreikiams.
Šie pokyčiai kelia iššūkius netgi išvystytoms gerovės valstybėms, tokioms, kaip Danija, Švedija, Norvegija ar dar besikuriančioms – kaip Baltijos šalys, kurios siekia socialinio teisingumo, santykinės lygybės ir gerovės užtikrinimo savo gyventojams.
Besigilinant į tvarumą ir jo santykį su demografija, yra svarbu suprasti, kas yra tvarumas ir kada jis tapo svarbiu aspektu. Tvarumo sąvoka buvo pirmą kartą apibrėžta 1987 metais Jungtinių Tautų Pasaulio komisijos paskelbtame pranešime „Mūsų bendra ateitis“ (angl. „Our Common Future“).
Pranešime išsamiai apibrėžta tvaraus vystymosi sąvoka kaip būdas, kuris leidžia taip atitikti dabarties poreikius, kad nepakenktų būsimų kartų gebėjimui patenkinti savo poreikius. Remiantis tvarumo principais, kuriami ir įgyvendinami tokie politiniai sprendimai, kurie būtų pritaikyti ateities kartoms, nesukeldami žalos esamai kartai.
Tvarumas apima ekonomikos, ekologijos ir socialinės gerovės kryptis. Ekonominis tvarumas siejamas su ilgalaikiu ekonominiu augimu, resursų efektyvumu ir konkurencingumu. Ekologinis tvarumas reiškia gebėjimą gyventi taip, kad nekenktume gamtai ir užtikrintume jos išsaugojimą ateities kartoms. Socialinis tvarumas apima lygių galimybių, socialinės įtraukties ir teisingumo užtikrinimą visuomenėje.
Demografiniai pokyčiai pasižymi įvairiais poveikiais gerovės valstybės modeliams. Senėjančios populiacijos padidina poreikį sveikatos priežiūros ir socialinės paramos paslaugoms, o tai kelia didesnį spaudimą socialinės apsaugos sistemai ir biudžetui. Senėjimas taip pat veikia darbo rinką, didindamas darbo jėgos trūkumą. Reikalingas tvarus finansavimo modelis, kad būtų užtikrintas ilgalaikis pačios sistemos tvarumas.
Tačiau demografiniai pokyčiai atveria ir naujas galimybes. Taip skaitmeninės technologijos ir inovacijos gali padidinti socialinių paslaugų efektyvumą ir prieinamumą. Skatinant darbo pasidalijimą ir lankstumą darbo rinkoje, galima susidoroti su darbo jėgos mažėjimu ir užtikrinti visų amžiaus grupių dalyvavimą darbo rinkoje.
Gerovės valstybių sukūrimui ir palaikymui yra reikalingi nuoseklūs ir ilgalaikiai planai. Taip investicijos į švietimą ir mokymą gali padidinti darbo jėgos kokybę ir pajėgumus. Bendradarbiavimas su kitomis šalimis, tokiomis, kaip Skandinavijos šalys, gali padėti dalintis gerąja patirtimi ir rasti bendrus sprendimus demografinių pokyčių klausimams spręsti.
Senėjančios populiacijos, gimstamumo mažėjimo ir migracijos tendencijos sukelia nemažus iššūkius gerovės valstybėms, tačiau bendradarbiaujant, investuojant į žmogiškuosius išteklius ir kuriant lanksčią socialinę politiką, galima sukurti tvarų ir prisitaikantį gerovės valstybės modelį, kuris būtų pajėgus atsispirti demografinių pokyčių iššūkiams.
Autorė yra Mykolo Romerio universiteto 3-o kurso studentė
