Likimas kartais iškrečia pokštų ir vienas jų – gimti balandžio pirmąją, Melagių dieną. Iš tokią dieną atėjusio į šį pasaulį tikimasi išskirtinio humoro jausmo, kartais net abejojama, tiesą jis dažniau sako ar meluoja.

Prieš 80 metų Telšių rajone gimęs, bet Radviliškyje jau ne vieną dešimtmetį gyvenantis fotomenininkas, rašytojas ir žurnalistas Rimantas Petrikas humoro stoka skųstis negali, o ir meluojąs tikina nelabai dažnai. „Aš tik krikštytas Melagių dieną, o gimiau truputį anksčiau, bet kam sakau – netiki, sako – meluoji”, – lyg ir pasiguodžia Rimantas.

Daugelyje jo fotografijos ir literatūros kūrinių gyvena, alsuoja, spindi gamta. Tai ir nenuostabu, nes Rimantas ne tik augo gražiose žemaitiško Telšių rajono Lieplaukės kaimo apylinkėse, bet ir baigė agronomijos studijas, dešimtį metų dirbo agronomu.

Ilgainiui agronomiją jo gyvenime nustelbė mistiškas fotografijos pasaulis. R. Petriko dokumentinių ir meninių nuotraukų parodos eksponuotos įvairiuose šalies miestuose.

„Kai buvau agronomas, po laukus vaikščiojau, kaip agronomui priklauso, tačiau – su fotoaparatu ant kaklo. Kolūkių pirmininkams tai nepatiko, jie sakydavo: fotografuok, kai būna šventės ar šiaip kas gero, o kam tau tas aparatas kasdien?

Jie mėgdavo, kai paveiksluodavau juos rugių laukuose, tačiau negalėdavo pakęsti, jei įamžindavau ką nors negero. Todėl ir teko atsisveikinti su agronomo duona“, – prisimena jaunystę R. Petrikas.

Agronomo profesiją jis iškeitė į daug neramesnį fotoreporterio darbą Radviliškio rajono laikraštyje.

Cirulio stebuklas

Fotografija Rimantas susižavėjo dar vaikystėje.

„Kai jau pradėjau nešioti kelnes ne su petnešomis, o kaip tikras vyras, mama pasakė – jau didelis esi, greit pas paneles eisi – reiktų padaryt tavo nuotrauką.

Pagalvojau: panelės yra gerai, o nuotrauka – baisu. Gal ją darys kaip mano tetai, kurios atvaizdą iš Amerikos laiške mūsų šeimai atsiuntė? Ji tame atvaizde guli dėžėje skarele apsigobus, rankeles pamaldžiai sudėjus ir nė krust, kiek bežiūrėtum, tai negi ir man taip bus?

Mūsų kaime gyveno Cirulis. Nežinau, pavardė tai buvo ar pravardė, nes Žemaitijoje taip vadina arba vyturius, arba mažus gaidžiukus, o jis vyras buvo nedaug aukštesnis už stalą. Cirulis taisė kaimo žmonių laikrodžius ir fotografavo. Jei kam vestuvės ar laidotuvės, tai lėkdavo kviesti Cirulį.

Atėjo jis ir mano nuotrauką daryti. Paėmė už rankos ir sako: „Einam ieškoti fono“. Žygiuojam, žvalgausi, kur tas fonas ir kaip jis atrodo. Pagaliau sustabdė: „Dabar darysim fokusą“.

Man dar įdomiau tapo, mat kadaise į daržinę mūsų kaime atveždavo kiną. Jį parodęs mechanikas pasišaukdavo Marytę ir jie užsidarę darydavo, kaip mūsų kaimo žmonės tada sakydavo, fokusus, o vaikus motinos nugindavo, kad nežiūrėtume.

Cirulis paliepė : „Žiūrėk čia – paukštelis išskris“, o pats palindo po gūnia prie didelio aparato su dumplėmis. Išsižiojusį, besidairantį paukščio, ir nufotografavo.

Bet labiausiai toje nuotraukoje, kurią Cirulis atnešė mums gal po pusmečio, mane nustebino tai, kad jis mūsų trobą, kiemo vartus ir visa kita įamžino labai tiksliai. Kiek kartų ligi tol piešdavau tuos vaizdus – ne taip gerai išeidavo.

Tada fotografas Cirulis man atrodė tarsi stebukladarys, o fotografija – stebuklas, mistinė paslaptis. Tokia ji išliko man ligi šiol“, – pasakoja apie pirmąjį savo susižavėjimą R. Petrikas.

Kai jis mokėsi penktoje klasėje, parašė į „Lietuvos pionierių“ (buvo anais laikais toks populiarus vaikų laikraštis), kad jų mokykloje šiaip viskas yra gerai, tiktai automobilininkų būrelio trūksta.

„Kai laikraštis tą pastabą išspausdino, pasikvietė mane mokyklos direktorius ir pradėjo tartis kaip su dideliu: „Automobilininkų būrelis – gerai, bet, matai, nepigu – mašinos reikia. O gal įsteikime fotobūrelį? Ar nerašysi laikraštyje, kad negerai?“

Apsidžiaugiau ir pažadėjau nekritikuoti. Taip atsirado mūsų mokykloje fotomėgėjų būrelis.

Tačiau „valdiškas“ fotoaparatas mokykloje buvo tik vienas. Daugelis būrelio narių netrukus didžiavosi savais, mat turtingesnių tėvų vaikai buvo, tik aš vargšas, anksti tėvo netekęs.

Auginau per žiemą triušius, pavasarį nunešiau parduoti jų kailius – vis tiek pinigų aparatui neužtenka. Parėjau nusiminęs.

Mamai pagailo, prikrovė terbelę kiaušinių ir sako: „Nunešk zakristijonui. Pinigų neprašyk, bet ir neskubėk išeiti“.

Taip ir padariau. O pas zakristijoną kaip tyčia vyrai prie butelio sėdėjo. „Dievas pasiuntė mums kiaušinių!“ – apsidžiaugė jie.

Vienas davė kapeikų, kitas jį subarė, kodėl tiek mažai ir rublį ištiesė, zakristijonas dar pridėjo, žodžiu, kai parlėkiau namo, mama suskaičiavusi pasakė – užteks aparatui ir dar liks!

Fotoaparatas „Liubitel“, kurio labai norėjau ir kuris seniai gulėjo Alsėdžių parduotuvėje, kainavo berods 10 rublių. Ankstų rytą jau laukiau atidarant parduotuvę ir dar net į pirmąją pamoką su juo suspėjau“.

Gražuolė malūnininkė

Kodėl nusprendęs tapti agronomu? „O kuo dar galėjau būti anais laikais kaime, jei žinojau, kad esu per silpnas arti, pjauti ir kitus kaimiškus darbus dirbti?

Tiesa, pirmiausia važiavau į Klaipėdą – ten buvo profesinė technikos mokykla, kurioje mokė skardininko profesijos ir duodavo nemokamą maitinimą, aprangą bei net batus. Jie labiausiai viliojo.

Gal ir būčiau tapęs skardininku bei vaikščiojęs stogais, bet skubėdamas ne į tą autobusą įsėdau – pasuko jis ne į Klaipėdą, o į kitą pusę. Važiuoja pro grafo Tiškevičiaus rūmus, kur buvo sodininkystės technikumas, matau pro langą – jaunuoliai prie augalų palinkę, dėstytoja jiems kažką aiškina.

O aš ir pats mėgau sodininkauti, kaime mane Mičiurinu pravardžiavo, turėjau savo sodelį, skiepydavau medžius. Tai išlipau technikumo stotelėje ir įstojau į jį. O po tarnybos armijoje baigiau agronomiją Žemės ūkio akademijoje“.

Apie tai, kaip Rimantui sekėsi agronomauti, jau pasakojome. Palikęs Žemaitijos laukus, prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius jis įsidarbino Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje.

„Prisimenu pirmąją užduotį: nufotografuoti Baisogaloje pirmūnes melžėjas. Davė redaktorius aparatą, foto juostą. Šią įsikišau į kišenę, o aparatą pasikabinau ant kaklo.

Nuvažiavau. Išrikiavo kolūkio partinės organizacijos sekretorius melžėjas. Ir šiaip jas paveiksluoju, ir kitaip – fotoaparato skaitiklis jau virš 40 kadrų rodo, nors turi būti ne daugiau kaip 32. Baigiau fotosesiją, grįžau į redakciją, prieš sėsdamasis prie savo stalo čiupt už kišenės – ogi filmas tebėra ten, o ne aparate!

Prisipažinau šefui, kad šnipštas išėjo. Jis – ir dabar matau tą vaizdą – išbalo kaip popierius ir kaip kėlėsi nuo kėdės įsitvėręs stalo, taip ir stalas kartu su juo kilo, kilo…

„Supratau, redaktoriau!“ – atraportavau ir moviau autobusu vėl į Baisogalą. Kolūkio partorgas nuramino: kam nepasitaiko, jeigu melžėjos klaus, sakyk – katinas ryškalus išpylė. Bet jos neklausė – reikia, tai reikia, papozavo iš naujo. Šįkart nuotraukos pavyko“.

Nuo to laiko išspausdinta daugybė R. Petriko įamžintų vaizdų. Visokių ir apie viską, nors gal daugiausia apie gamtą. Rajoninėje ir respublikinėje spaudoje, knygose, parodose, įvairiuose interneto portaluose.

„Pasitaikydavo (kam nepasitaiko) – taip susirgdavau, kad negalėdavau paeiti. Bet kai prireikdavo fotografuoti – tuoj atsigaudavau. Matyt, sergu priklausomybe fotografijai“, – prisipažįsta Rimas ir patylėjęs pradeda šypsotis. Suprantu – vėl kažką juokingo prisiminė.

„Liepė redakcijos šefas mums surasti medžiagos apie socialistinį lenktyniavimą, nors ta tema visiems mums buvo įgrisusi iki gyvo kaulo.

Ką darysi – reikia, tai reikia. Nuvažiavau į „Artojo“ kolūkį, paaiškinau jo pirmininkui, ko ieškau. Tas suaimanavo – tai kad jau čia viską ir ne vieną kartą fotografavai, ką dar galim surasti?

Bet pagalvojęs pridūrė: yra čia netoliese malūnininkė…

Vyras malūnininkas – ne naujiena, o čia – moteris. „Ji su niekuo nelenktyniauja, bet yra simpatiška… Ar tinka?“

Kur netiks – lekiam pas ją. Žiūriu – tikrai gražuolė, bet – baltutėlė nuo miltų, drovisi „kaip čia mane tokią miltuotą fotografuosit?“ „Nieko tokio, – raminu, – štai nudulkinsiu ir bus gerai“, – ir valau miltus nuo jos išraudusios, paskui stveriu aparatą.

Nuotrauka išėjo normali, bet netrukus tame kolūkyje pasklido kalbos, neva Petrikas… na supranti, kaip vietos vyrai visa tai pavadino“.

Karininkas viešumo pabūgo

Surimtėjęs Rimas pasvarsto, kad dėl savo pomėgio gal ir daugiau ką gero yra padaręs, ne tik nuotraukų. Pavyzdžiui, Atgimimo laikais, kai mitinguota prie komunistų valdžios būstinių, galbūt jo fotoaparatas apgynė Radviliškio mitinguotojus.

„Susirinko minia prie Radviliškio rajono komunistų partijos komiteto ir skanduoja šūkius – laisvė, okupantai – lauk ir panašiai.

Ir matom: atžygiuoja iš šoninės gatvelės sovietinių kareivių būrys ir pasuko mūsų link. Žmonės nežino – bėgti ar vis dar protestuoti. Aš taip pat nutirpęs iš baimės tuos kareivius fotografuoju, o nugarą šaltis krečia.

Pamatęs atgręžtą į juos mano fotoaparatą, ūmai karininkas mitinguotojams pagarbą atidavė ir – būrys pražygiavo. Vėliau dalinio vadovybė aiškino, neva tie kareiviai ėję į miesto pirtį. Tačiau toji įstaiga kitoje miesto vietoje, be to, tada buvo ne pirties diena, ir apskritai dalinys turėjo savo pirtį“, – prisimena Rimantas.

O kai sovietų karinis dalinys kraustėsi iš savo bazės Linkaičių miške (jis greta Radviliškio) į Rusiją, R. Petrikas tuoj nuskubėjo į tą ligi tol neprieinamą vietą.

Karininkai tada jau nedraudė fotografuoti, net ragino: įamžink viską, kad išliktų, nes greitai grįšime. Rimantas fotografavo net angarus, kur buvo saugomi branduoliniai ginklai. Dabar toje vietoje – jau Lietuvos kariuomenės valdos ir ten vėl nebepateksi.

Atgimimo laikais iš apleistų vandens šulinių, Radviliškį supančių pelkių buvo traukiami, iškasami ir laidojami pokariu nužudytų partizanų palaikai. R. Petrikas ir tai įamžino.

Po linksmuolio kauke

„Nemėgstu fotografuoti tik dviejų dalykų – laidotuvių ir vestuvių. Laidotuvėse pradedu ašaroti kartu su numirėlio artimaisiais. O vestuvėse pernelyg linksma, išgėrę žmonės tampa nenatūralūs, išblaivėję gėdijasi tokių nuotraukų. Be to, turiu du žalingus įpročius – negeriu ir nerūkau“, – juokauja Rimantas.

Kadaise jis rūkė, tačiau sykį sumani jo žmona paskaičiavo: už rūkalams išleistus pinigus per keletą mėnesių išeitų kaip tik toks objektyvas, apie kurį svajoja jos vyras, ir pasiūlė – nerūkyk ir nusipirksi.

„Šitaip įsigijau visą objektyvų rinkinį, o paskui pajutau, kad ir rūkyti nebenoriu, galiu jau nebedusdamas užlipti į penktą namo aukštą“, – pasidžiaugia Rimantas.

Klausydamasis Rimanto šmaikštavimų arba skaitydamas juos jo profilyje feisbuke galėtum pagalvoti, jog šiam vyrui visada viskas klojasi kaip iš pypkės ir liūdėti niekada netenka.

Taip, Rimas skųstis nemėgsta, nors gyvenimas jo nelepino. Onkologine liga sunkiai sirgo jo žmona. Rimantas ją slaugė ne vienerius metus.

Ypač nelengva buvo pastaruosius porą jos gyvenimo metų, kai ligoninė atsisakė gydyti, o žmona jau nebegalėjo pakilti iš lovos. Rimantas ir ją slaugė, ir po rajoną su fotoaparatu ant kaklo važinėjo bei nuotraukas laikraščiui tiekė, ir 4 vaikus – 3 sūnus ir dukterį – augino.

Likęs našliu, nevedė – baigė auginti vaikus. Dabar jie jau savarankiški, visi kaip ir jų tėtis mėgsta fotografiją. Deja, vėl nelaimė – vienas sūnų prieš metus mirė. Irgi po sunkios ligos.

Atžalos ne kartą kalbino tėtį išsikelti iš Radviliškio į didesnius miestus, tačiau jis nesutiko. „Nemėgstu šurmulio“, – prisipažįsta Rimantas ir daug metų kone kas rytą, kai įdomiausia šviesa, su fotoaparatu traukdavo į Radviliškio apylinkes.

Kitas pasakytų – neišvaizdžios jos, tačiau juk menininkai iš daug ko sugeba sukurti stebuklą.

R. Petrikas parašė ir beletristinių tekstų, jo apsakymai paskelbti literatūriniuose almanachuose, pastaraisiais metais išleistos trys R. Petriko knygos – „Kaimas tarp miškų – Čelkiai“, „Lieplaukės krašto gyventojų istorijos“, „Šermukšnio karoliai“.

„Rašiau apie kaimą, kuriame gyventa nemažai metų, rašydamas norėjau pasakyti kuo daugiau tiesos apie tuometinį gyvenimą mūsų, pateikti aplinką, kurioje gyventa, kur klupta, keltasi ir vėl klupta.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo mano kaime buvę žmonės darosi brangesni, protingesni, gražesni. Tėvams dėkingas už duoną kasdienę, kaimui – už gyvenimo suvokimą, – sako R. Petrikas, – Rašiau viską atvirai nieko negražindamas, bet nieko ir nejuodindamas”.

Atrodo, ir gimtasis kaimas atsidėkojo savo bičiuliui. „Kokia gyva kalba – byra ir byra nelabai girdėti žodžiai tarsi kokie Lūksto ežero gintarai. R. Petriko kūryba primena Kristijono Donelaičio „Metus“, – taip respublikinėje spaudoje rašė žinomas gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius apie R. Petriko knygas.

Didžiausias turtas – vaizdai

Kai juostinius fotoaparatus pakeitė skaitmeninių mada, kai kurie senosios kartos fotografai kratėsi šios naujovės, vienas kitas net paniro į depresiją.

„Aš tada irgi galvojau: pasikeitė technika, tai ir man metas dėti tašką. Tačiau pabandžiau tas naujoves ir – vėl iš naujo įsimylėjau fotografiją“, – prisipažįsta Rimantas.

Dabar jo archyve – tūkstančiai dokumentinių ir meninių vaizdų. Radviliškio krašto, gimtosios Žemaitijos ir įvairių Lietuvos vietų. Fotomenininkas sako, jog tai – didžiausias jo užgyventas turtas. „Bet gal dar ir aš tapsiu milijonieriumi? – juokauja. – Vienas mano pažįstamas visą gyvenimą fotografavo tik kapines. Ir atsirado kolekcionierius, kuris nupirko jo archyvą už milijoną“.

„Neieškau ypatingai gražių kraštovaizdžių, nes ne kartą įsitikinau: pamatyk tai, ką galbūt ne kiekvienas pamato – ir turėsi gerą kadrą. Žmonės neretai stebisi, kai parodau nuotrauką. Klausia – negi mūsų apylinkėse tokius vaizdus radai? Kasdien ten vaikštau ir nepastebėjau.

Štai ir šiandien pamačiau įdomų gluosnį ir stvėriau aparatą, nes žinau – medis tokia ypatinga šviesa bus apšviestas tik tą minutę, vėliau vėl taps įprastas. Svarbiausia fotografui – pastebėti tokius momentus, visą laiką žvelgti į pasaulį ieškančiomis, tiriančiomis akimis. Fotografija – matymo menas.

Gali būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje, bet jei nemokėsi pastebėti to, kas ypatinga – nebūsi įdomus“, – svarsto R. Petrikas ir vis žvilgčioja į netoliese pūpsantį savo fotoaparatą.

Na, o gamta? „Vieną nešaltą sausio pabaigos gan giedrą sekmadienio rytą, išėjęs pakvėpuoti gaiviu oru, nors dar tebebuvo viduržiemis, išgirdau čiulbant mažą pilką paukštelę. Mažesnę už pilką kaimo žvirblį. Ir jos giesmelė gan paprasta, bet kokia galinga! Dvasiškumo prasme galinga, suteikianti tiek palaimos, kad sunku apsakyti.

Tada ir pagalvojau: jeigu žmonės sugebėtų čiulbėti mažais paukšteliais, bet skleisti kaip jie tiek daug palaimos, gėrio, grožio ir stiprybės – kaip miela būtų gyventi!”

Tai tik mažytė ištrauka iš Rimanto Petriko kūrybos, o gal ir gyvenimo.