Tam žmonės ir turi vardus, kad kiti pašaukę galėtų juos pažadinti.
(Rasa Aškinytė. Apie Leilą. „Metai“, 2017, Nr. 2, 39 p.)
Vardas tariamas susipažįstant, sveikinantis ir atsisveikinant, kviečiant, įrašomas adresuose, sąrašuose, skelbimuose, tituliniuose knygų puslapiuose ir visur kitur, kur kalbama apie žmogų ir jo veiklą.
Vardas primena, atgaivina įvykius, susitikimus. Daug žmonių – daug vardų. Vis pasirodo tekstų apie vardus – dažniausius ir rečiausius, įprastus ir keistus, negirdėtus, tradicinius ir iš svetur atklydusius, kalendoriuose aptiktus ir pačių susikurtus.
Vardų įvairovė įvairiais aspektais analizuojama, o iš vardų gausybės išrenkami ir skelbiami populiariausieji, svarstoma apie vienokių ar kitokių pasirinkimų priežastis. Itin sudomino interviu su prof. dr. Daiva Sinkevičiūte (Viktorija Lideikytė. „Profesorė – apie markų ir amelijų kartą: vaiko vardas atspindi ir tėvų išsilavinimą, ir lietuvių kompleksus“; www.lrt.lt, 2023-10-01).
Skaičiau ir dingtelėjo: o kodėl nepasižiūrėjus į senuosius Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolus*, rašytus 1915–1945 metais? Įdomu: kokie vardai ten užfiksuoti? Kiek jų? Ką primena? Žinoma, sunku aprėpti visą protokoluose esantį vardyną, tad peržvelgsiu tik gimnaziją baigusių abiturientų sąrašus [1].
Pradėsiu nuo merginų vardų. Matau, kad vienodų nėra daug. Merginų – 78 skirtingi vardai; iš jų 30 – tik po vieną kartą, po du kartus – 16. Tarp vienetinių – ir retesni, ir ateityje būsiantys gana populiarūs pasirinkimai: Adolfina, Agnietė, Albina, Alicija, Anetė, Danutė, Grasilda, Irena, Malvina, Pranė, Stasė, Steponė, Teklė, Vilhelmina ir kt.
1935–1936 m. abiturientų sąraše yra ir Amelija Mockaitė – vienintelė tokiu vardu, kuris 2023 m. būsiąs populiariausias, suteiktas net 111 mergaičių. Tik kartą aptinkame ir vardą Kastancija: ji – Konstantino Stašio, iškilaus vilniečio, aktyvaus gimnazijos bendruomenės nario, rėmėjo, būsimo Vilniaus miesto burmistro, duktė.
O 1920–1921 m. m. abiturientė Teklė Basanavičiūtė – tai dr. Jono Basanavičiaus dukterėčia. Giminystė dėdei, atrodo, ne visada buvusi paranki: antai jis, kaip gydytojas tirdamas nemalonų incidentą tarp vieno bendrabučio vedėjos ir ten gyvenusios gimnazistės, apkaltintas šališkumu, nes tarp pasirašiusiųjų skundą (peticiją) buvusi ir jo giminaitė… (Pagal A. Grigaravičiaus straipsnį „Jonas Basanavičius asmeniniame ir viešajame gyvenime“. Krantai, 2019-09; https:/lmka.lt).
Viename įraše dėmesį atkreipia kiek neįprasta mažybinė vardo forma Meilytė, – tai Matijošaitytė (antras vardas – Julė). Kažin ar tada kas nors nujautė šios gabios gimnazistės ateitį? O ji Lietuvos istorijoje svarbi ir reikšminga: Meilė Lukšienė (1913–2009) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, humanitarinių mokslų daktarė, habilituota socialinių mokslų daktarė, aktyvi Sąjūdžio dalyvė, Lietuvos švietimo reformos pradininkė, Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja.
Mažybiniais vardais Laimutė ir Gražutė (antras vardas – Marė) vadintos seserys Šlapelytės, Vilniaus šviesuolių Marijos ir Jurgio Šlapelių dukterys. Vilniaus lietuviškoje gimnazijoje Jurgis Šlapelis mokytojavo.
Kiek užbėgdama į tolimesnio teksto temas, paminėsiu vieną vardą iš vaikinų sąrašo: Skaistutis. Tai irgi tos pačios šeimos atžala – Skaistutis Šlapelis. Vardai su priesaga -ut- tarsi primena pirmosios lietuviškos operos – K. Petrausko „Birutė“ – pavadinimo skambesį. Spėlioju: o gal tai nėra atsitiktinumas? Juk Marija Šlapelienė ir buvo pirmoji pagrindinio vaidmens atlikėja. Gal vaikų vardai-deminutyvai liko kaip dainuoto vaidmens aidas?..
Birutės vardą sąraše matome šalia dviejų pavardžių. Man vienas įrašas – lyg mielas susitikimas: kai 1970 metais pradėjau dirbti Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, puiki lietuvių kalbos mokytoja, dramos būrelio režisierė Birutė Pacenkaitė-Šnarienė buvo mano vyresnioji kolegė, patarėja.
O štai kita Birutė bus girdėta daugeliui: tai Birutė Vileišytė, viena iš garsios giminės atstovių, – Jono Vileišio duktė. Jos, kaip ir visų brolių – Jono, Petro ir Antano Vileišių – šeimų, jų vaikų, vaikaičių, likimas būtų atskira Lietuvos istorijos dalis – tragiška, nerami, nors kai kuriais atvejais – gal ir laiminga…
Po 2 kartus įrašyta dar keletas vardų: Alina, Eugenija, Katrė, Pranė, Stefanija, Salomėja. Viena iš jų – Salomėja Narkeliūnaitė, karo metais atsidūrusi Amerikoje, su meile prisimindavo gimnaziją, parašė knygą apie jos istoriją. O Pranė – tai Stukėnaitė-Dundulienė, ateity tapsianti mokslininke etnologe.
Kurie merginų vardai dažniausi? Štai lentelė (to paties vardo variantai skaičiuoti bendrai):
Tai vienas, tai kitas šioje lentelėje įrašytas vardas sujudina atminties klodus, prisišaukia pavardes ir primena: Aldona Liobytė – rašytoja, Ona Miciūtė – poetė, Marija Karužaitė-Horodničienė – garsi gydytoja, Marcelė Sakavičiūtė-Bieliauskienė – biologijos mokytoja, mano pirmųjų pedagoginio darbo metų kolegė, Vilniaus senamiesčio mokinius pakerėjusi gamtos pažinimo veiklomis…
Ilgėliau stabtelėjau vos prie kelių sąrašo eilučių. Žinau: ir kiti vardai galėtų atverti naujas erdves, priminti įvairius likimus, pasiūlyti interpretacijų. Bet argi tiek sutilptų viename straipsnelyje?
O kokie vaikinų vardai? Ar daug Vytauto Didžiojo bendravardžių? Abiturientų vaikinų vardyne – 91 vardas; po vieną kartą – 36, po du kartus – 18. Štai dažniausių vardų lentelė:
Lentelės viršuje – Jonas, dažniausias vardas (34), populiarumo neprarandantis iki šių dienų (2023 metais vardų dešimtuke jis 5-tas). Beje, šis vardas – vienas iš dažniausių ir ugdytojų sąraše, kuriame matome ir dr. Joną Basanavičių, vieną iš gimnazijos įkūrėjų. Tarp gimnaziją baigusių Juozų (jų 28) randame aktorių Juozą Kanopką, sudėtingo, prieštaringo likimo poetą Juozą Adomavičių-Kėkštą, o tarp Antanų (jų 27) – teatrologą Antaną Vengrį.
Kiek toliau esantys vardai irgi primena: Vladas Drėma – ateity garsus meno istorikas, albumo „Dingęs Vilnius“ autorius. Vytauto vardas yra 8-toje pozicijoje, ir jį turi 8 abiturientai, tarp jų – Vytautas Valteris, vėliau tapęs karo lakūnu, Vytautas Alseika, Vilniaus šviesuolių Alseikų sūnus, garsios mokslininkės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės brolis, ir kt.
11-toje lentelės eilutėje būtų Albinas (4) ir Bronius (4), o šie vardai primintų: Albinas Žukauskas – poetas; Bronius Laurinavičius – kunigas, kuriam skirtą paminklą matome Vilniuje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvės sankryžoje.
Matyt, dėl besikeičiančios rašybos protokoluose dvejopai rašomi vardai Enrikas ir Henrikas. Skirtinguose puslapiuose tai vienas, tai kitas vardas gali būti ir šalia tos pačios pavardės, kaip antai Enrikas Horodničius ir Henrikas Horodničius. Tai tas pats asmuo: gimnazijos auklėtinis, vėliau – jos mokytojas, dar vėliau – žymus Lietuvos matematikas.
Atskirti neišeitų ir Juliaus, Julijono vardų (abiejų po 2), nes tas pats asmuo skirtinguose kontekstuose gali būti vadinamas dvejaip: antai 1923–1930 m. sąraše randame abiturientą Julių Steponavičių, o ateity jis bus žinomas kaip arkivyskupas Julijonas Steponavičius.
Gausiame vienetinių vardų sąraše – ir ateity būsią gana populiarūs Česlovas, Justinas, Martynas, Matas, Tadas, ir žymiai retesni: Gaudentas, Hilardas, Hubertas, Kajetonas, Medardas, Morkus.
Netikėti vardai žadina smalsumą, ir norisi aptikti tų žmonių pėdsakus. Žinoma, dažniausiai tai labai sunku, gal net neįmanoma, nes istorijos vėtros tos kartos jaunuolius mėtė ir vėtė. Vis dėlto kartais pavyksta rasti vieną kitą užuominą ir galima bent apytikriai priartėti prie tų žmonių, bent akies krašteliu pažvelgti į jų biografijos atkarpėlę, patvirtinti ar paneigti nujaustą, spėliotą asmenybės ypatumą.
Pavyzdžiui: kas toks galėtų būti Gaudentas Adomavičius? Teradau, kad tokiu vardu ir tokia pavarde 1936– 1937 metais buvęs futbolininkas – Kauno MSK vartininkas (https://futbolas.lietuvai.lt). Eilutėse apie gimimo datą ir vietą – nežinia, išreikšta trimis klaustukais. Taigi sunku iššifruoti, ar tai jis, 1931–1932 m. m. abiturientas. Bet norisi patikėti, juolab kad Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokiniai tikrai mėgę žaisti „futbolę“ (taip vadinta protokoluose).
Peržiūrėjusi dar vieną kitą įrašą, stabtelėjau ties 1938–1938 m. IV b klasės sąrašu: Hubertas Mudėnas. 1964-01-08 „Keleivio“ tekste apie Amerikos lietuvių gyvenimą aptikau ne tik tokį asmenvardį, bet ir asmens apibūdinimą: „Hubertas Mudėnas yra malonios išvaizdos, bet ligos gerokai suvargintas. Jis prieš kelerius metus atvyko iš Australijos. Čia jis tikėjosi surasti laimę, bet likimas kitaip nulėmė“. Suradau ir įrašą apie Huberto Mudėno išplaukimą laivu iš Neapolio (1949-02-20) ir atvykimą į Sidnėjų (1949-03-20), dar vieną kitą žinutę.
Suprantu, kad tokie „atradimai“ gali būti visiški atsitiktinumai, spėlionės. Bet ši pavardė palydėjo mane link publikacijos „Šimtmečio ilgumo tiltas“ (www.aina.lt; 2018-04-26) apie Juventos Mudėnienės ir Pauliaus Mudėno albumą „Ar prisiminsi mane, Vilniau?“(2018). Ir štai vienas sakinys: „Istorinis personažas dešimtmetis berniukas Skaistutis Šlapelis – jungiančioji gija, vedžiojantis po miestą ir kartkartėmis kviesdamas stabtelėti“. Prisimename? Skaistutis – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis. Kaip ir Hubertas Mudėnas.
Abu jie, kaip ir daug to meto lietuvių, istorijos vėtrų buvo nublokšti už jūrų marių. Gal ir jie ten susitikdavo, bendraudavo, ilgėjosi, vienaip ar kitaip savo likimus liudijo? Kai kurie grįžo. Kai kurie čia, Lietuvoje, paliko savo gyvenimo dovanas. Kaip ir Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinė Gražutė Šlapelytė, dovanojusi Vilniui atgautus vaikystės namus (ten, Pilies g. 40, dabar veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus).
…Paskui vardus galėtum eiti ir eiti. Perskaitai, ištari, sieji su pavarde, gretini, spėlioji… Kai kuriuos atpažįsti. Kiti taip ir lieka bendrame fone, bet vis tiek pavadinti.
Iš senų dokumentų puslapių artėja žmonės, jų aplinka, ryškesnis ir savesnis tampa tolstančių laikų paveikslas, kuriame dar tiek daug neįžvelgta, neatrasta, nesuprasta…
Nuorodos
- Irena Raščiuvienė. Šimtmečio kely. Iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolų ( I knyga 1915–1925; II knyga–1925–1935; III knyga 1935–1945). Vilnius, leidykla „Žuvėdra“, 2020
____________________________
* Alkas.lt redakcijos pastaba: „Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos protokolai“ (1915–1940 ir 1953–1955 metai)“ unikalus šaltinis. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija veikė sudėtingu Vilniaus istorijos laikotarpiu, apsupta daugiatautės Vilniaus kultūros, dominuojant lenkų kalbai. Lietuvių kultūros istorijai protokoluose liudijamas laikotarpis yra reikšmingas, kaip bendrinės lietuvių kalbos susidarymo, tautinės mokyklos kūrimosi metas.
