F. Žemulis. Henrikas Gudavičius: ėjimas pasroviui yra ėjimas į niekur

Gamtininkui, publicistui, rašytojui, kraštotyrininkui, ilgamečiui „Žaliojo pasaulio“ autoriui ir bendradarbiui Henrikui Gudavičiui šių metų balandžio 10 dieną sukanka 80 metų.

„Nereikia užimti daug vietos“

Prieš keletą dienų paskambinęs Henrikui, radau jį susirūpinusį. Jaudinosi ne tiek dėl sukaktuvių – giminėmis, svečiais ir kitais reikalais pasirūpins žmona ir jųdviejų vaikai. Svarbiau tai, jog netrukus Kaune medikai Henrikui atliks nelengvą operaciją…

„Aš dabar tarsi tarp žemės ir dangaus. Net chirurgas, kai aptarėm pasiruošimą operacijai, pažiūrėjo dar kartą į mane ir sako: „Bet gyventi tai norisi, ar ne?“ – nesuprasi, šmaikštavo ar guodėsi H. Gudavičius.

Vis dėlto jis neguli rankų sudėjęs, o vis taip pat kiekvieną rytą sėda rašyti, o paskui vis taip pat traukia į savąjį Sodą už Liškiavos, prie Krūčiaus upelio, kur jau daug metų veisia retų ir vaistingų augalų kolekciją.

„Dabar upelio krante tvarkau atodangą – atvažiuok, pamatysi. O invaziniai augalai kaip puola! Nupjoviau dvi vėlyvąsias ievas. Man jų gaila, uogos geros, bet paukščiai išnešioja jų sėklas ir visur dygsta – nespėju rauti ir kirsti. Dabar Dzūkijoje, kaip ir visoje šalyje, plinta Sosnovskio barščiai, kanadinės rykštenės, ameliankiai ir kiti svetimžemiai augalai – būtina juos šalinti“, – aiškino Henrikas.

„Ką dar norėtum spėti padaryti?“ – gal ir perdaug tiesmukai paklausiau.

„Jei tiesiai atsakyčiau, galiu pasirodyti labai godus, o juk gyvenime nereikia užimti daug vietos. Senatvė rodo, jog turiu gyventi jau kaip paukštis – maitintis po truputį ir vegetariškai, kad neapkraučiau savęs lašiniais, kad dar spėčiau eiti su moksleiviais, kurie aplanko mano Sodą.

Tekstus rašau kaip anksčiau. Bandau tai mažinti, bet – neišeina… Ką tik išsiunčiau didelį straipsnį apie lietuvių būdą į žurnalą „Būdas“ – susirask, tai geras, savitas žurnalas“, – dėstė Henrikas.

Palinkėjau sėkmingos operacijos, o čia pacituosiu keletą Henriko atsakymų iš ankstesnių mūsų pokalbių.

Žmonės griauna savo namus

Kai sovietmečiu H. Gudavičius gyveno ir dirbo Vilniuje, važinėdavo į gamtą prasilenkdamas su tais, kurie iš kaimų vykdavo į miestus. Prasidėjus Atgimimui, daug kas puolė į verslus ir praturtėjo, o jis įsidarbino Dzūkijos nacionaliniame parke ir visiškai paliko sostinę.

Vėliau paklausiau, ar to nesigaili. Henrikas atsakė: „Pats puikiai žinai: aš daug ką matau kitaip negu kiti. Man atrodo, kad ėjimas pasroviui yra ėjimas į niekur”.

„Mūsų filosofai išaiškino, kodėl gyvename blogai: nes be gamtos žmogus gyventi negali, tačiau ją griauna. Tai – didžiausias paradoksas”.

„Nuo gamtos tebetolstama, ir sparčiai. Reikia naujo mąstymo: šimteriopai mažiau gaminti, naudoti, platinti, pardavinėti, pirkti tai, kas netrukus tampa atliekomis. Kai žmonės taip gyvens, ekologinės problemos išnyks. O kol kas jos sprendžiamos ne nuo to galo”.

„Aukštai sėdintys nesupranta, jog ekologinis švietimas yra svarbiau už valymo įrenginius ir panašias technologijas. Todėl ir randasi siūlymai tiesti tiltą į Kuršių neriją ir panašios nesąmonės”.

„Neturėjau technikos, pinigų, etatų – gal ir todėl man pavyko prisigretinti prie gamtos, susilieti su ja ir kai ką sukurti, kas išliks. Mažytį rojų galima sukurti ir šiais laikais, tik reikia dirbti. Charlesui Dickensui senatvėje užtekdavo kas rytą atsikėlus nueiti puskilometrį tuo pačiu maršrutu ir jis buvo laimingas pamatęs, ką padėjo sukurti gamtai. Jam to užteko”.

„Pavydžiu tiems, kurie visą gyvenimą dirba toje pačioje vietoje, ypač, jei savo tėviškėje. Tokių žmonių nėra daug, bet jie tikrai laimingi”.

Kas beatsitiktų, daryk gera

Gudavičius – keliolikos knygų autorius ir sudarytojas. Pastarąją jo knygą „Tylos ir senovės ieškojimai: laiškai iš kaimo“, kurią iliustravo fotomenininkai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, 2022 metais išleido Varėnos rajono Merkinės krašto muziejus. Henriko iniciatyva jau kelios dešimtys metų leidžiamas Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis”.

Gimęs ir užaugęs Žemaitijoje, Kelmės rajono Kalniškių kaime, Henrikas Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigė mokslinio agronomo studijas ir pagal paskyrimą dirbo Kėdainių rajono Krakių kolūkyje, vėliau kirto mišką Sibire ir Lietuvoje, dešimtį metų redagavo puslapį „Gamta ir aš“ „Komjaunimo tiesos“ dienraštyje, kur išspausdino daug kritinių straipsnių.

Kai tuometį laikraščio redaktorių pakeitė LKP CK atsiųstas naujas vadovas, šiam H. Gudavičiaus kritika nepatiko ir pastarajam teko išeiti. Henrikas kurį laiką padirbėjo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje ir netrukus išvažiavo į tuomet ką tik įsteigtą Dzūkijos nacionalinį parką. Iš pradžių gyveno Varėnos rajono Darželių kaime, vėliau įsikūrė Liškiavoje.

Aš su Henriku susipažinau dar sovietmečiu, kai, baigdamas studijuoti žurnalistiką, rašiau diplominį darbą „Gamtosaugos publicistika respublikinėje spaudoje“. Daugiausia jame analizavau H. Gudavičiaus, Romo Sadausko (vyresniojo), Vytauto Petkevičiaus, Česlovo Kudabos publicistiką.

Baigęs studijas, nuvežiau tą diplominį darbą paskaityti Henrikui. Grąžindamas tepasakė: „Išgyrei čia mane per daug“.

Nuo tada daug kartų įvairiais metų laikais viešėjau pas Henriką. Žavėjo ne tik didelis jo gamtos, ypač botanikos, žinių aruodas, bet ir savita pasaulėžiūra, žemaitiškas užsispyrimas bei optimistiškas tikėjimas rytojumi – kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, sakė H. Gudavičius, privalai daryti gera. Sunkesnėmis valandomis prisimenu šiuos žodžius.

Turtas H. Gudavičiui niekada nerūpėjo. Pasiekti Sodą Liškiavoje geriausia dviračiu.

„Be gamtos žmogus gyventi negali, tačiau ją griauna“, – stebisi H. Gudavičius.

Henrikas moka ne tik įdomiai rašyti, bet ir kalbėti. Tiesą sakant, daug kas į Liškiavą važiuoja ne į retų augalų sodą pažiūrėti, bet jo kūrėjo Gudavičiaus paklausyti.