Z. Vaišvila. „Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga“ (J. Marcinkevičius) (II)

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas prasidėjo nuo 1988 m. spalio 22 ir 23 d. vykusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Steigiamojo suvažiavimo, išrinkusio ne tik 220 narių LPS Seimą (o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą), sprendimo, kokiu keliu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Suvažiavimo priimta Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ skelbė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. 

Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius.

Tad Sąjūdis apsisprendė dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. Tokiam pasirinkimui kategoriškai nepritarė Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią.

Šis LPS apsisprendimas reiškė politinį veikimą TSRS-Lietuvos TSR valdžių sistemoje, kurią mums primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, tik patvirtindavusios konstituciškai vienvaldės Komunistų partijos vadovų sprendimus.

TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijų 6 straipsniai skelbė, kad tarybinės visuomenės vadovaujančia ir nukreipiančia jėga yra Komunistų partija. Kitų partijų egzistavimas įstatymuose nebuvo numatytas.

Toks Sąjūdžio rungimasis su tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įtvirtintus Komunistų partijos valdžios svertus, bet kada galėjo perimti iniciatyvą ir patvirtinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS, dalyvaujant ir Sąjūdžio atstovams.

Žmonių parama, jų ir Sąjūdžio abipusis pasitikėjimas 1988–1991 metais patvirtino šio kelio teisingumą. Daugelis žmonių pritarė LPS pasiūlytam taikiam keliui. Manau, kad dėl to, jog žmonių atmintyje skaudžiai buvo įsirėžusi pokario kovų patirtis ir klausimas dėl fizinio mūsų tautos išlikimo.

Pirmą kartą Sąjūdis oficialiai, atvirai ir nedviprasmiškai patvirtino savo ryžtą atkurti Lietuvos valstybę 1989 m. vasario 15–16 d. Kauno muzikiniame teatre, LPS Seimo III sesijoje priėmus atitinkamą deklaraciją. Po šio apsisprendimo LPS Seimo nariai prisiekė prie Kaune vėl atidengto Laisvės paminklo:

Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.

Būtina žinoti ir Vilniuje 1989 m. balandžio 1 d. įvykusio LPS Seimo IV sesijos priimtą pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstyti Lietuvos TSR Konstitucijos projekto.

Tuo metu viskas buvo aišku, ir sąžiningai bei vieningai visi skelbėme, kad

…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių.

Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius.

…Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. …

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai
Vytautas Čepas ir Vytautas Plečkaitis

Būtina suvokti teisinę padėtį, kurioje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. ir kurioje atsidūrėme po tos dienos vėlų vakarą paskelbto Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Esminis dalykas, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis.

Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, t.y. Paryžiaus paktas, arba Briando-Kelloggo paktas, ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje.

Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvą). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis.

Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti^[1] II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi.

Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Švedijos Karalystė santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo.

Išskirtinis Vokietijos vaidmuo. Ši valstybė susitarimais su TSRS 1939 metais pasidalijo ir persidalijo Baltijos valstybes. Vokietija savo nuomonės dėl to iki šiol nepareiškė.

Šiuo neramiu metu Lietuva turėtų denonsuoti 1939-03-22 Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai. Kad Rusijos Federacija nesamprotautų, jog Klaipėdos kraštą Lietuva gavo tik iš Tarybų Sąjungos.

O ir Vokietija galėtų denonsuoti ne tik šią sutartį, bet 1939 m. pasirašytus Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties slaptuosius Ribentropo-Molotovo protokolus dėl įtakos sferų Rytų Europoje pasidalinimo, kaip tai pavyko pasiekti TSRS liaudies deputatams iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, privertusiems II TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje 1989 m. gruodžio 24 d. pripažinti šiuos slaptus protokolus negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Nepriklausomybės atkūrimą sunkino ir 1975 m. priimtas Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas, įtvirtinęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo principus.

Šį pasitarimą inicijavo TSRS ir Varšuvos sutarties dalyvės, siekusios įtvirtinti pokarinių sienų Europoje pripažinimą, faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 metais įvykdytą okupaciją.

Vakarų šalys siekė šių sienų neliečiamumo, t.y. jų keitimo tik taikiu būdu (o kaip dėl Kosovo atskyrimo nuo Serbijos?).

Už sutartą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į Helsinkio Baigiamąjį aktą įrašyti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves.

JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą vis dėlto pasirašė, t.y. dar kartą pardavė mus. Tad atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę teko spręsti ir šią dviprasmybę.

LPS ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!), ir tuo pačiu:

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Tuo buvo patvirtinta, kad Lietuva siekia likviduoti ir II pasaulinio karo pasekmes.

Pirmoji realų žingsnį į Nepriklausomybę žengė Estija, kurioje nuo pat Estijos Liaudies Fronto (ELF) įsteigimo, skirtingai nuo Lietuvos situacijos, ELF veikė išvien su tuometine Tarybų Estijos valdžia.

Estijos TSR AT, įtakojama ELF, 1988 m. lapkričio 16 d. priėmė Suvereniteto deklaraciją, kuria paskelbė, kad Estijos TSR sieks suvereniteto, kad Estijos TSR įstatymai viršesni už TSRS įstatymus.

Tarybų Estijos parlamentas Estijos TSR Konstitucijoje įtvirtino ir visų gamtos išteklių Estijos teritorijoje (žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų), pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. priklausomybę Estijos valstybei.

ELF programoje buvo numatyta Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.

1988 m. lapkričio 18 d. LPS spaudimu 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT turėjo svarstyti analogiškas Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, nes LPS Seimo Taryba tai buvo suderinusi su LKP vadovybe.

Estijos pavyzdžiu Lietuva tąkart nepasekė. LPS Seimo pateiktų LTSR Konstitucijos pakeitimo projektų priėmimas sustojo, išgirdus ką tik iš Maskvos grįžusio A. M. Brazausko kalbą.

Kaip kompromisą 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1988 m. lapkričio 18 d. papildė Lietuvos TSR Konstituciją 71 straipsniu (valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba), pakeitė 168 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinė vėliava yra tautinė vėliava) ir 169 straipsnį (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“).

1988 m. lapkričio 23 d. Latvijos TSR AT taip pat nepriėmė Estijos pavyzdžio Latvijos TSR Konstitucijos pataisų, kurias buvo pateikusi Latvijos Tautos Fronto Dūma.

______________________

^[1] Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918–1995. Sudarė V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1997, p. 38–40.

2023 03 10

(Bus daugiau)

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Kovo 11-osios Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras