Po Trijų karalių yra įprasta nupuošti per šventes mus džiuginusius kalėdinius medelius, tad Valstybinių miškų urėdijos miškininkai pataria, kaip elgtis su dar žaliuojančiomis eglutėmis bei jau nudžiūvusiais medeliais.
Sausio 6-ąją, minint Trijų karalių šventę, Lietuvoje esame įpratę nupuošti kalėdinius medelius ar eglišakes, kurie namus puošė visą švenčių laikotarpį. Vieni namuose grožėjosi gyvu vazone augančiu medeliu, kiti kirstine eglute ar kėniu, dar kiti namų jaukumą sukūrė pasipuošdami eglišakėmis. Verta žinoti, kad ir kokį kalėdinį medelį pasirinkote, po švenčių jį panaudoti galima įvairiais būdais.
Kalėdinis medelis vazone
Jeigu kalėdinis medelis vazone po švenčių atrodo sveikas, jo spygliai žali, nebyra, galite pernešti jį į vėsesnę patalpą, kurioje būtų natūralios šviesos. Būtina tokio medelio priežiūra – pastovus laistymas bei tręšimas jeigu medelis jau yra pradėjęs augti. Toks medelis sodinamas į lauką tik kai baigiasi pavasarinės šalnos, oro temperatūra aukštesnė nei 10 laipsnių. Eglė sodinama tik lietingą dieną, nes saulės šviesa apdegina staiga į lauką išneštą augalą.
„Kartais kalėdiniai medeliai, net ir augę vazone, neišgyvena. Tai pastebėsime, kai augalas pakeičia spyglių spalvą, arba jie pradeda byrėti, nudrėskus mažą lopinėlį žievės, matosi sausas rudas sluoksnis (kitu atveju jis būna žalias ir drėgnas). Nudžiūvusio medelio sodinti nereikia, jis nebeaugs. Tokį medelį geriausia išrauti iš vazono, gerai nupurtyti žemes nuo šaknų bei vežti perdirbimui arba sudeginti krosnyje. Žemes visada galite panaudoti kitiems augalams“, – pataria Valstybinių miškų urėdijos Miško sėklų ir sodmenų skyriaus specialistė Inga Rylienė.
Eglišakės
Jeigu auginate medelius ar augalus, kurie nėra atsparūs šalčiui ir dar nesate jų apdengę, galite apdėti juos eglišakėmis, kurios taip pat atbaido ir kiškius, stirnas, bei kitus medelį paskanauti mėgstančius gyvūnus arba kenkėjus. Eglišakės neleis augalams sušalti bei sulaikys sniego dangą. Pasibaigus šaltajam sezonui eglišakes galite sudeginti.
Kirstiniai medeliai
Nukirstas egles, kėnius, pocūges ir kitus nupuoštus kalėdinius medelius arba eglišakes galima nuvežti į specialius Žaliųjų atliekų konteinerius ar artimiausias medelių surinkimo vietas, kurias numato kiekvieno miesto savivaldybės. Vien Vilniuje tokių aikštelių šiais metais numatyta 100. Šios eglės arba šakos yra susmulkinamos ir panaudojamos biokuro gamybai.
Valstybinių miškų urėdija kasdien rūpinasi Lietuvos miškais: moderniuose medelynuose auginami miško sodmenys, atkuriami ir įveisiami nauji miškų plotai, rūpinamasi miškų sanitarine ir priešgaisrine apsauga, ypatingas dėmesys skiriamas biologinės įvairovės išsaugojimui miškų ekosistemose, prižiūrimi ir kuriami nauji rekreaciniai objektai lankytojams. Lietuvos valstybiniuose miškuose, kuriuos patikėjimo teise valdo Valstybinių miškų urėdija, ūkininkaujame laikantis tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų.
„Galima vežti”.
kada turėsime BRANDŽIĄ savivaldybę, kuri laikys savo PAREIGA, kad prie konteinerių po Naujųjų atsirastų atskiras konteineris būtent eglutėms surinkti? Kodėl Vakarų miestuose ne žmonės vaikomi, o savivaldybė dirba: kiekviename miesto rajone įrengiamos vietos porą kartų per metus nustatytomis dienomis sunešti/suvežti stambias atliekas, baldus, aparatūrą ir pan. Vieni ten atgabena, o kiti iki nustatytos dienos ten gali pasirinkti, kas jiems pravers – randa ir tinkamą naudoti sofą, ir spintą, ir televizorių, skalbyklę ir pan. Kažkas įsigijo naujesnių, o kitas džiaugiasi čia sveiką ir veikiantį daiktą radęs. Meistrai irgi sau naudingo randa. O tada savivaldybė išveža, kas lieka. Gal būt, iš ten gali parinkti baldų, virtuvės ir kt. reikmenų kad ir socialiniam būstui įrengti, ar dar kur.
Maža to, kad savivaldybė savavališkai daugiabučiuose užvirino šiukšlių vamzdžius, ir dabar ne tik sveikas, bet ir ligonis ar neįgalus turi – paeidamas, ar ne, – bet kokiu oru su savo buities atliekomis keliauti iki tų konteinerių! Kol veikė vamzdis, ir juolab, kol bendrijos pačios savo aplinką tvarkė (turėjo kiemsargius), net ir sunkesniam ligoniui ar neįgaliam nekilo tokių sunkumų: čia pat – kiemsargiaujantis kaimynas, jis, jei kas padės.
Dėl nupuoštų eglučių – jos puikiai telpa į prekybcentrių plastiko maišus prekėms. Jei mūsų balkone gyvena kaladė – labai puiku. Bet ir be jos galima: eglutę paimam už storojo galo, ir kirvuku (ar virtuviniu mėsos kapokliu) šaką po šakos nukertam nuo kamieno, tvarkingai sudedam vieną ant kitos, ir įdedam į maišą. Belieka kamieną pjūkleliu supjaustyti į ~4 dalis. Viskas. Belieka tą nedidelį maišelį nunešti iki konteinerio. Kol turėjome kiemsargius, neturintys įrankių ar nepajėgiantys kreipdavosi į kiemsargį.
Taip sukapotas eglutes kaimynai galėtų išsivežti į savo sodo namelius – židinius kūrenti. Užuot komandavusi gyventojams, dalinusi jiems užduotis, kur šie, jos nuomone, privalo eiti, ant kuprų eglutes nešdami, miesto savivaldybė ir aplinkinės seniūnijos galėtų taip sukapotus medelius išvežioti ir išdalinti privačiuose namukuose pečius kūrenantiems nepasiturintiems gyventojams.
Nežinau, ar dar būna – anksčiau „Senukuose” pirkau tokius miltelius – jų tirpale palaikytos medžių šakelės išleisdavo šaknis. Taip galima būtų jau po vienų Kalėdų plotą tarp namo ir gatvės apsodinti eglutėms, kad užaugusios valytų, sveikatintų miesto orą prie daugiabučių.
Nepavargote skaitydami? 🙂 Pšeprašam, panovie 🙂
kad šîs Tamstos magistro baigiamasis darbas parašytas savarankiškai, nepažeidžiant kitiems asmenims priklausančių autorių teisių ir t.t.
Lipu į piestą, užvedu variklį ir lekiu link Stiklių!!! Kaip sakoma, peniaj na sebia 🙂
atsinešti akumuliatoriaus, be jo neužvesite. Įdomiai rašote apie nepasiturinčius (!) privačiuose (!) namukuose. Laurai? Del eglučių sodinimo po langais automobilių stovėjimo vietose pritariu. Įtrauksime šį klausimą į sekančio posėdžio darbotvarkę. Pasiruoškite pristatymui.
Taip, nepasiturintys, bet saugantys senelių rankomis gal tarpukariu, gal pokariu statytus namukus. Juk tai ne tik šeimos, bet ir Lietuvos, ir architektūros, ir mūsų žmonių meistrystės istorija. Kieno giminė išlikusi buvo, suvažiuodavo į talką, ir visa gimine vieni kitiems namus statė, kad būtų kur vaikus auginti. Jei nelabai gyvų liko, didžiausią darbų dalį seneliams patiems įveikti tekdavo – nebent jau kokį ūgtelėjusį vaiką turėjo. Tik, kiek žinau, elektrai, krosnims, langams ir durims meistrus kviesdavo. O vėliau ir centriniam šildymui, jei toks priemiestyje būdavo įvedamas. Na, o šiandien juos išsaugoti reikia pasišventimo, daug darbo ir pinigų.