VšĮ Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centras kartu su Olecko regioniniu kultūros centru „Mazury Garbate“ įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės finansuojamą projektą.
Įgyvendinus šį projektą Kazlų Rūdos bei Olecko gyventojai bei miestų svečiai galės artimiau susipažinti su šių miestų pastatų istorijomis.
2023 m. prie pastatų, kuriuos piešė dviejų miestų mokiniai, atsiras lentelės su QR kodais. Juos nuskaičius bus galima pamatyti vaikų piešinius, pastatų nuotraukas bei jų aprašymus.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Olecko miestą 1560 m. sausio 1 d. įkūrė Rytų Prūsijos kunigaikštis Albrechtas.
Įkurtas miestas buvo pavadintas Marggrabowa – kilęs iš lenkiško žodžio Margrabia, kuris yra vokiško žodžio Markgraf skolinys.
Pasak istorinių šaltinių, 1544 m. rugsėjį kunigaikštis buvo apsistojęs medžioklės namelyje prie Didžiojo Olecko ežero – galbūt būtent tada, besigrožint vaizdinga aplinka nuo pilies kalno, mintyse gimė planas įkurti miestą.
Kiti istorikai Olecko miesto įkūrimą sieja su kunigaikščio Albrechto susitikimu su Lenkijos-Lietuvos karaliumi Žygimantu Augustu šiame medžioklės namelyje.
Susitikimo proga buvo numatyta bendra medžioklė miške.
Žinių šia tema yra labai mažai, todėl vėliau buvo suabejota šiuo faktu, nors šį susitikimą mini patikimas tų metų metraštininkas Henenbergeris 1595 m., vėliau Hartknochas, Lukanas ir kiti.
Teigiama, kad siekiant paminėti šį susitikimą ir bendrą medžioklę, kurioje, pagal paprotį, dalyvavo didikas Filipas, vienas kito kaimynystėje turėjo būti įkurti trys pasienio miesteliai:
Oleckas, Augustavas ir Filipovas.
Tuo tarpu Kazlų Rūdos pavadinimas pirmą kartą minimas tik 1744 m. Istoriniai šaltiniai informuoja, kad vietovardžiui pradžią davęs XVI–XVII amžiuje iš Mozūrijos miško atsikėlęs verslininkas bajoras Baltramiejus Kazla.
Teigiama, jog 1737 m. Pilviškių inventoriuje yra įrašas apie Kazlos degutinę, kuriai vadovavo našlė Kazlienė.
Didėjant medienos, reikalingos pastatų ir laivų statybai, įvairių medžio produktų (dervos, deguto, pelenų, anglies) gamybai, ant dešiniojo Jūrės upelio kranto buvo įkurta degutinė.
Maždaug tuo laikotarpiu pastebėta čia esant ir geležies rūdos. Taip greta miško verslo pradėta išgauti ir kalti geležį. Tai davė pradžią geležies dirbtuvių atsiradimui kitaip dar vadinamoms rudnioms.
Nors miestų atsiradimo istorijos skiriasi, tačiau abiejų miestų plėtrai stiprią įtaką padarė XIX a. po Europos žemėlapį pradėjęs vinguriuoti naujas kelias – geležinkelis.
Kazlų Rūdoje jis atidaromas 1861 m. balandžio 11 d. kuomet nuo esamos linijos Sankt Peterburgas-Varšuva buvo nutiesta 162 varstų (173 km) atšaka Lentvaris-Kaunas-Virbalis-Eitkūnai.
Tais pačiais metais greta naujai nutiesto geležinkelio, iškirtus mišką netoli Kazlų kaimo, pastatyta geležinkelio stotis pavadinta Kazlova Ruda.
Pro Kazlų Rūdą pradeda kursuoti traukiniai ne tik į Kauną, bet ir į Rygą, Berlyną Paryžių ar Londoną.
Tuo laiku Olecko apskritis priklausė Rytų Prūsijai. 1866 m. prasidėjo Austrijos-Rytų Prūsijos karas dėl siekių įsigalėti visoje Vokietijoje.
Rytų Prūsijai įveikus Austriją 1870 m. įsiplieskė Rytų Prūsijos ir Prancūzijos karas, kuris kilo dėl Prūsijos sustiprėjimo pergalingai pasibaigus jos karui su Austrija.
Prancūzijai karą pralaimėjus, ši turėjo sumokėti 5 mlrd. frankų kontribuciją. Pinigai, gauti iš prancūzų įnašų, atgaivino ekonomiką Prūsijoje – prasidėjo geležinkelių tiesimo ir industrializacijos era.
1879 m. buvo paleista geležinkelio linija iš Įsručio per Ozerską (dabartinė Rusijos teritorija), Gołdapą, Olecką į Elką, kurios dėka miestas buvo sujungtas su Karaliaučiumi, Olštynu, Torune, Gdansku ir Berlynu.
1908 m. pradėti naudoti geležinkelio bėgiai iš Olecko į Kruklankį. Šiuo maršrutu kursavo geležinkelio autobusas, kuriame, be vairuotojo, važiavo 44 keleiviai.
Geležinkelių plėtra padarė ne tik teigiamą įtaką miestų plėtrai, tačiau ženkliai prisidėjo ir prie vietinių amatų nykimo.
Kaip antai Kazlų Rūdos apylinkėse vietinė pramonės šaka buvo geležies rūdos gavyba. XIX a. viduryje įrengta Kazlų Rūdos rudnia turėjo du vandens ratus.
Per metus čia buvo išlydoma apie 10 tonų geležies, kuri buvo perdirbama į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir kitokius padargus.
Geležies liejininkystės verslas nuolat plėtojosi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1883 m. A. Naumavičiaus kalykloje per metus buvo pagaminama iki 20 tonų geležies dirbinių.
Plečiantis geležies verslui, Kazlų Rūdos kaimo gyventojų skaičius taip pat nuolat augo, o geležies išlydymo kiekis buvęs didžiausias iš visų aplinkinių vietovių.
Tačiau nutiesus geležinkelio atšaką Kazlų dirbinius nukonkuravo pigesnė geležis iš Rusijos ir Vokietijos.
Su panašiomis probelmomis susidūrė ir Olecko krašto gyventojai. Geležinkelio statybos metu buvo įdarbinta daug bedarbių, tačiau vėliau geležinkelis prisidėjo prie amatų cechų žlugimo.
Dalis amatų neatlaikė konkurencijos su pigesnėmis ir dažnai geresnėmis šiuolaikinės pramonės prekėmis, kurios čia atkeliaudavo traukiniais iš pramoninių Reicho centrų.
Vietinė amatininkystė nuskurdo ir apmirė, o pramonė rajone, esančiame pačiame šalies pakraštyje, muitų ir politinių sienų atkirstoje nuo tiesioginės ekonominės bazės, nesivystė.
Nepaisant to, XIX amžiaus pabaigoje pastebimas tam tikras Olecko miesto gyventojų atgimimas ir klestėjimo augimas, aiški miesto infrastruktūros plėtra.
Kad ir kaip bebūtų, gyvenimai tekėjo sava vaga, miestai prisitaikė, po truputį augo ir stiprėjo.
Marggrabowa (dabartinis Oleckas) miestas įsikūrė ant Didžiojo Olecko ežero kranto, todėl 1894 m. komitetas, sudarytas iš vietinio malūninko Bogumiło Konietzko, vaistininko Karolio Neumanno ir spaustuvininko F.V. Čygano (F. W. Czygana), nusprendė, kad kitoje Oleckio ežero pusėje bus įkurtas kurortas.
Jis tapo mėgstama miesto gyventojų pasivaikščiojimų ir ekskursijų vieta.
Tuometinis kurorto pavadinimas „Liebchensruh“ esą kilo iš gerai žinomo komiteto pirmininko B. Konietzkio posakio, kuris kreipdavosi į savo pažįstamus ir draugus: „Mielasis!“ – „Liebchen!“.
Kazlų Rūda neoficialiuoju kurortu tapo tarpukario Lietuvoje, kuomet atostogauti į Kazlų Rūdą atvykdavo poilsiautojai iš Marijampolės, Virbalio, Vilkaviškio ir Kauno.
Sakoma, kad kiekvieną sekmadienį į Kazlų Rūdą iš Kauno atvykdavo vienadieniai nuotykių ieškotojai. Megzdavo romantiškas pažintis, ilsėdavosi miesto parke pakabintuose hamakuose, kvėpuodavo pušynais, grybaudavo, uogaudavo.
Šiame straipsnyje jums papasakojome tik trumpas dviejų miestų istorijų nuotrupas. Jų istorijos iš tiesų daug sudėtingesnės ir įdomesnės.
Nepaisant visų užklupusių negandų miestuose kūrėsi žmonės, statėsi ir griuvo pastatai, miestai keitėsi daug kartų. Visko nežinome ir nesužinosime, tačiau nors dalele norime pasidalinti su miestų gyventojais ir svečiais.
Užsimezgus gražiai šių dviejų miestų draugystei gimė ir idėja pakviesti jus į „Laikmečių kelionę karališkųjų geležinkelių keliu“.
Perkeldami pastatų istorijas į skaitmeninę erdvę tikimės išsaugoti gražią jų praeitį mūsų visų atmintyje, nes, kaip teigia rašytojas Džordžas Luisas Borgesas (Jorge Luis Borges), „<…> nėra tokio įvykio, nors ir koks menkas jis atrodytų, kuriame neglūdėtų visa pasaulio istorija su josios begaline priežasčių ir padarinių grandine.“