Vienas didžiausių modernios politikos išradimų – tai idėjomis grindžiamos partijos. Piliečiai išsikovojo galimybę racionaliai rinktis valdžią pagal savo valstybės viziją. Bet ši galimybė kainuoja. Ji reikalauja mąstyti, domėtis, prisiimti atsakomybę. Štai, kodėl šios galimybės vis labiau vengiama.
Jau kurį laiką stebime tokį reiškinį, kaip antipolitika. Tai – judėjimas, nukreiptas prieš idėjinį matmenį politikoje. Prieš idėjines partijas ir prieš rinkimų sistemą pagal partinius sąrašus. Politiką norima apriboti vienmandatėmis apygardomis, o tai reiškia – nuleisti ją iki savivaldybinės buities.
Vienmandatėse politika susinama, laukiant iš kandidatų pažadų sutvarkyti šaligatvį, nutiesti kanalizacijos vamzdžius, nukasti sniegą. Posovietinei liaudžiai kalbos apie dvasines vertybes, apie vizijas ir normatyvus kelia alergiją. Todėl šias kalbas reikia nutildyti. Tegyvuoja ūkiški politikai.
Šiandien kalbama apie dvi Lietuvas. Iš tiesų Lietuva – viena, bet jos vizijų – tikrai daugiau, nei dvi. Daugiau, nei du yra ir Lietuvos visuomenės segmentai. Bet proporcinės rinkimų sistemos atsisakymas atsigręš prieš daugelį jų.
Ten, kur nėra proporcinės sistemos, o tik vienmandatės apygardos, II-ajame ture dvi sisteminės grupės susitaria ir pašalina iš rinkimų kovos alternatyviąsias jėgas. Laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje galima tik nusipirkus sisteminę žiniasklaidą. Taip stiprėja oligarchija.
Žinoma, antipolitika iš apačios turi priežastį – tai antipolitika iš viršaus. Tai sisteminių partijų suvienodėjimas, inertiškumas, kopijuojant vienai kitą arba užsienio pavyzdžius, visiškai ignoruojant visuomenės balsą. Tai sukelia nuovargį, abejingumą, o galiausiai – ir pasipiktinimą.
Racionalus kelias išeiti iš idėjinės krizės yra balsavimas už realias idėjines alternatyvas. Bet žmonės, kurie tingi mąstyti, o taip pat – mąstantys, bet pataikaujantys liaudies skoniui, renkasi lengvesnį kelią – antipolitiką.
Vienmandatė rinkimų sistema skatina ir partijų stambėjimą. Tai – ir gerai, ir labai blogai. Šiandien Lietuvoje tikrai per daug viena kitą dubliuojančių partijų, ypač – antisisteminėje stovykloje.
Antra vertus, pasižiūrėkime į anglosaksų šalis, kur vyrauja dvi arba trys partijos. Ten su viena sistemine partija gauni visą komplektą.
Jei esi už patriotizmą ir konservatyvias moralines vertybes, turi balsuoti ir už laukinę rinką, o jei esi už socialinį ir ekologinį atsakingumą – drauge renkiesi kosmopolitizmą ir visą puokštę lytinių tapatybių. Socialiai konservatyviam žmogui pasirinkimo kaip ir nėra.
Lietuvoje, greičiausiai, įsivyrautų konservatoriai ir socialdemokratai, nors abiejų šių partijų pavadinimus reiktų rašyti kabutėse.
Duok, Dieve, jei kažkur šalia įsispraustų bent jau valstiečiai, bet reitingai rodo, kad jų triumfo valanda – jau istorija. Ar tikrai būtent tokio pasirinkimo norėtų partinių sąrašų naikintojai? Padoriausi iš jų pripažįsta, kad apie priemones išsaugoti politinį pliuralizmą proporcinės sistemos atsisakymo atveju tiesiog nėra pagalvoję.
Žinoma, proporcinės sistemos priešininkai turi savų argumentų. Pagrindiniai iš jų – kad per sąrašus į valdžią patenka statistiniai balsuotojai, dvasiniai skurdžiai ir tiesiog odiozinės asmenybės, kurios mažoritariniuose rinkimuose politinę įtaką matytų kaip savo ausis. Bet dėl to kalta pati liaudis.
Yra net keletas sprendimų. Pirmas sprendimas – tai masiškai balsuoti už alternatyvias partijas, kur odiozinių asmenybių mažiau arba išvis nėra.
Antras sprendimas – jei tenkinančių partijų nėra, patiems kurti ir stiprinti alternatyvias partijas.
Trečias sprendimas – aktyviai reitinguoti sisteminių partijų kandidatus, stiprinant sveikuosius elementus jose. Bet tai, kaip minėta, reikalauja dėmesio ir mąstymo. Daug lengviau perkirsti mazgą, nei jį atrišti. Panaikinkime partinius sąrašus ir baigtas kriukis.
Keblesnis klausimas – ar reikia leisti priešininkams išrinkti Tomą Raskevičių, kad pats galėtum išsirinkti Lauryną Kasčiūną, Rimą Baškienę ar Agnę Širinskienę?
Atsakymas priklauso nuo to, ar labiau branginame savo laisvę, ar galimybę riboti kitų laisves. Demokratija turi kainą. Diktatūra – taip pat. Visgi daugiau žmonių bėga nuo diktatūrų į demokratijas, nei atvirkščiai. Tuo daug kas pasakyta.
Oponentas primins, jog T. Raskevičius šiandien – valdžioje. Bet valdžioje ir L. Kasčiūnas. O praėjusią kadenciją valdžioje buvo R. Baškienė su A. Širinskiene.
Kad šiandien valdžioje vyrauja odiozinių pozicijų asmenys, pirmiausiai dėkokite tiems rinkėjams, kurie rinkimų dieną sėdėjo ant sofų. Tai – irgi antipolitika. Nebalsuojantys rinkėjai – didžiausi visų politinių bėdų kaltininkai.
Įveikti antipolitiką galima tik ją demaskuojant. Parodant ją tuo, kuo ji yra. O ji yra buitinis, emocinis, nihilistinis viešųjų reikalų supratimas.
Jį pakeisti galima tiktai kantriu švietimo darbu. Tad pasiraitokime rankoves, nes darbo čia bus daugiau, nei vienam dešimtmečiui.
Autorius yra politologas
Dėl seimo rinkimų nežinočiau ką pasakyti. Tačiau Lietuvai žūtbūt reikalingas Senatas (aukštesnieji rūmai), renkamas asmeniškai, su prezidentiniu amžiaus cenzu, gal ir kitais reikalavimais, tarkim tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Galima būtų pagal esamas 71 apygardas. Mažiausia, kas būtų Senato įgaliojime, – tvirtinti visas nepolitines pareigybes: teisėjų, prokurorų, STT, VLKK, ir t.t. Galbūt švietimo reikalai turėtų būti atriboti nuo kintamų politinių nuotaikų. Tai čia mažiausia . Sumanymo autorystė yra Juozaičio, nors jis gal kitaip įsivaizuoja Senato galias.
i
Taip – VLKK privalo dirbti kaip Tautos ir jos kultūrinio paveldo tvarumo, saugumo, išlikimo garantas.