Petras Klimas (1891–1969) – vienas iš žymiausių Suvalkijos žemės sūnų, XX amžiaus pirmoje pusėje kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Jo vardas ir darbai yra įamžinti ne tik Kalvarijoje ir šalia esančiame gimtajame Kušliškių kaime, bet ir kitose Lietuvos vietose, tarp jų ir Kaune, buvusioje laikinojoje sostinėje.
Kaip teigiama Kauno apskrities viešosios bibliotekos sukurtame elektroniniame žinyne, Petras Klimas Kaune gyveno 1919–1923, 1944–1945 bei 1954–1969 metais ir palaidotas šiame mieste Petrašiūnų kapinėse.
Žinyne taip pat yra pateikiamas įspūdingas jo darbų ir biografijos faktų sąrašas.
Petras Klimas buvo Lietuvos Tarybos narys [1918-02-16 drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą].
1918 11 25–1925 02 18 saugojo Vasario 16-osios Akto dublikatą, pasirašytą visų signatarų.
Jį perdavė Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune, kur buvo saugomas iki 1940 06 15.
1919–1923 m. ėjo įvairias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. 1921–1922 m. buvo neoficialus užsienio reikalų ministras, dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoje vykusiose politinėse derybose, 1920 m. – derybose su Rusija.
1920–1923 m. buvo Lietuvos delegacijos Genujoje narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos nustatymo. Buvo „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius.
Iki išvykimo į Romą Aukštuosiuose kursuose ir LU [Lietuvos universitete] skaitė Lietuvos istorijos kursą.
1923 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, 1925–1940 m. – Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge tuo pačiu metu.
1940 m. Prancūzijos URM įteikė notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
1943 m. P. Klimą suėmė ir 9 mėn. kalino gestapas. 1944 03 19 jis buvo atvežtas į Kauną ir paleistas dėl įkalčių stokos. Apsigyveno svainės Barboros Lesauskienės namuose.
Karo metais dirbo prof. T. Ivanausko ūkyje.
1945 09 19 buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti [P. Klimas drauge su buvusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotoju prof. Tadu Petkevičiumi ir Petronėle Lastiene parašė Memorandumą, skirtą Anglijos ir JAV užsienio reikalų ministerijoms, kuriame prašė pagalbos Lietuvai atgauti nepriklausomybę].
1954 m. grįžęs iš Sibiro vėl apsigyveno pas Lesauskius. Jam nebuvo leista išvykti į Prancūziją, kur gyveno šeima.
Nors ir silpnos sveikatos tęsė savo dar 1919 m. pradėtą Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos dvitomį, parašė knygą „Iš mano atsiminimų“ (1990).
Svarbiausi jo kūriniai:
„Lietuvių senobės bruožai”, „Lietuvos valstybės kūrimas iki laikinosios vyriausybės sudarymo (abi 1919), „Legouvernement de Kowno“ (prancūzų k., 1919), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga“ (1922), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ (1991) ir kt. Bendradarbiavo leidiniuose: „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“.
Beje, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) yra saugoma ir keletas Petro Klimo parašytų knygų su jo autografais, liudijančiais, kokiems žymiems Kauno žmonėms šie spaudiniai buvo dovanoti.
Taip pat reikia pažymėti, jog P. Klimas buvo XXVII Knygos mėgėjų draugijos, įkurtos 1930 m. Kaune, narys, gyvendamas Prancūzijoje ir dirbdamas diplomatinį darbą, nuolat domėjosi knygomis, leidžiamomis Lietuvoje.
Kauno senamiestyje, istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje (Vilniaus g. 33), kur Petras Klimas lankydavosi kaip šalies diplomatas, šiuo metu eksponuojamas Vokietijoje surastas Vasario 16-osios Nutarimo originalas, parašytas lietuvių ir vokiečių kalbomis su Signatarų parašais.
Šis vienas brangiausių lietuviams dokumentų po lapkričio 27 dienos iškeliaus atgal į Vokietijos archyvą, tad norintiems jį pamatyti reikėtų nedelsti.
Šalia istorinės prezidentūros dabar veikia Kauno Maironio universitetinė gimnazija (Gimnazijos g. 3), įsikūrusi istoriniame pastate.
Jame 1920–1922 metais buvo įkurti Aukštieji kursai, davę pradžią Lietuvos universitetui, kuris buvo įsteigtas 1922 m. vasario 16 dieną.
Kaip jau buvo minėta šiame straipsnyje, Petras Klimas šiose aukštosiose mokyklose dėstė Lietuvos istoriją.
Iš Rotušės aikštės link Vytauto Didžiojo bažnyčios vedančia gatvele galima atkeliauti į Juozo Tumo-Vaižganto muziejų (Aleksoto g. 6), kuriame yra išsaugotas ne tik rašytojo Vaižganto, bet ir Petro Klimo atminimas.
Šias dvi šviesias Lietuvos asmenybes siejo ne tik giminystės ryšiai, bet ir nepriklausomos Tėvynės kūrimo darbai.
Vedęs Bronislavą Mėginaitę, Juozo Tumo sesers Severjos dukrą, P. Klimas keliolika metų susirašinėjo su žymiuoju rašytoju, autoritetingu kultūros bei visuomenės veikėju.
Iš laiškų, kurie yra sudėti į knygą „Iš širdies ir tikru reikalu…
Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija“, galima spręsti, jog Vaižganto ir P. Klimo santykiai buvę bičiuliški, ne veltui ant rašytojui dovanoto savo portreto P. Klimas užrašęs:
„Gerajam Dėdei/ Petras Klimas“. Vaižganto muziejuje yra išsaugoti ir Bronislavos Klimienės bei Klimų dukters Eglės ir sūnaus Petro atvaizdai.
Laiškuose ir asmeniškai susitikę Juozas Tumas-Vaižgantas ir Petras Klimas aptarė Klimų namo statybas Žaliakalnyje.
Baltąją vilą, kurią Vaižgantas praminė „Eglutės“ vardu, projektavo ir statė garsus architektas Feliksas Vizbaras.
Garbusis kanauninkas buvo numatęs senatvę praleisti Klimų namuose drauge su artimaisiais, tačiau atsikraustęs į naujuosius namus juose tepagyveno du mėnesius prieš mirtį 1933 metais.
Petras Klimas savo namuose, kaip liudija giminaičiai, nepagyveno nė vienos dienos, nes namai buvo nacionalizuoti okupantų. Laimei, jie išlikę autentiški ir jais galima pasigrožėti nuvykus į Žaliakalnį, Vaižganto gatvę.
Nors pastatas, pažymėtas 25-uoju numeriu, yra įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą, jo remontuoti, deja, neprisiruošiama.
Ant namo fasado pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje yra įrašas:
„Šiame name 1933 m./ gyveno rašytojas/ Juozas/ Tumas-Vaižgantas“.
Vis dėlto Vaižganto gatvėje Petras Klimas yra išgyvenęs maždaug penkiolika metų. Ant gražiai sutvarkyto namo, pažymėto 26 numeriu, kabo dvi memorialinės lentos.
Vienoje iš jų lakoniškai konstatuojama:
„Šiame name 1955–1969 metais gyveno/ Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas,/ istorikas/ Petras Klimas/ Kalintas nacių ir bolševikų lageriuose“.
Kitoje rašoma: „Šiame name/ 1937–1940 metais gyveno/ Vytauto Didžiojo universiteto/ profesorius,/ vadybos ir ginklavimosi teoretikas,/ pulkininkas/ Pranas Lesauskis/ 1900–1942/ Žuvo Gorkio srities lageryje“.
Pranas Lesauskis susigiminiavo su Klimais vedęs Bronės Klimienės seserį Barborą. Kurį laiką Lesauskių šeima gyveno Klimų viloje, o 1937 m. šalia pasistatė savo namus.
1940 metais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Pranas Lesauskis buvo suimtas, įkalintas ir netrukus žuvo.
Petras Klimas 1943 m. buvo suimtas gestapo Prancūzijoje, kur gyveno su šeima, bet nesudarius bylos 1944 m. pavasarį buvo atvežtas į Kauną ir išleistas į laisvę.
1945 metais Petras Klimas buvo suimtas sovietinio saugumo ir jam tik 1954 m. pabaigoje pavyko ištrūkti iš sovietinio lagerio, bet savo namuose (Vaižganto g. 25) nebuvo leista apsigyventi.
Jis įsikūrė Barboros Lesauskienės bute (Vaižganto g. 26-3), nes kita Lesauskių namo dalis buvo nusavinta.
Apie Petrą Klimą, gyvenusį šiuose namuose, sovietiniai agentai nuolat rinko žinias, kadangi jo duktė, sūnus, kolegos diplomatai ir netgi Prancūzijos vyriausybė dėjo pastangas, kad P. Klimui būtų leista išvykti į Prancūziją gyventi drauge su kitais šeimos nariais.
Tik dukrai Eglei Klimaitei-Fourier-Ruelle, Prancūzijos diplomato žmonai, buvo leista tris kartus aplankyti tėvą Lietuvoje.
Apie Petro Klimo gyvenimą Kaune, grįžus iš sovietinio lagerio, išsamiai galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje „Petro Klimo pastangos išvykti iš okupuotos Lietuvos“.
Paanalizavus šioje parodoje pateiktus dokumentus, išryškėja, jog P. Klimas, grįžęs iš lagerio į Kauną, daugiausiai bendravo su buvusiu nepriklausomoje Lietuvoje advokatu, sovietų saugumo represuotu Zigmu Toliušiu.
Nors jie buvo aktyviai sekami sovietinio saugumo, tačiau abu nepalūžo, rašė atsiminimus, tikėjo, kad Lietuva bus vėl nepriklausoma valstybė ir jų knygos pasieks skaitytojus.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tais pačiais metais buvo išleista ir Petro Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“.
Žymaus Lietuvos valstybininko Petro Klimo vardu 1993 m. Kaune, Aleksoto mikrorajone, pavadinta naujai suformuota gatvė.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo čia apsigyvenusius kauniečius gatvės pavadinimas įpareigoja nepamiršti istorijos ir tęsti laisvos Tėvynės kūrimo darbus.
Parengė Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
Šaltiniai:
„Iš širdies ir tikru reikalu… Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija“. Sudarė ir parengė Jurgita Žana Raškevičiūtė ir Aistė Kučinskienė, Vilnius, 2019.
„Petro Klimo pastangos išvykti iš okupuotos Lietuvos (LYA)“, in: čia. Žiūrėta 2022-09-05.
„Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“, Kauno apskrities viešosios bibliotekos elektroninis žinynas, in: čia. Žiūrėta 2022-09-05.
nepaminėta labai svarbi Petro Klimo knyga „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“?