Kaimi daug kas ataidavo. Galma sakyt ka vysks ataidava. „Ut, žiūrak gi tinois, ataina lietus, raik bystriau šienai žagyniuos sudėt. Nebesbovyk, a čiupk šokes i krauk“. Čiumpu, kraunu y mysliu kad gi gol graičiau tas lietus gali atait, a tai visu vokoru teks žaginiuosna šienaut.
„Aik vaikel graičiau, atai nepaspasma unt keleivinės” Minu beveik tekins, bet ir žinau, kad tikrai paspasma y do lauksma kokių volondų y do klausysma visa kaimų skarelam paspuošusių moteralių plėtkų. Atain keleivinė. A Kaunan? Ne Kaunan, Anykščiuos tik, Kaunan kiton keleivinėn raiks. Do laukiam. Paspajom y laukiam. Atalakia Ikarusas didžiulis. Kaunan. Namo iš kaimo važiuoju kaip vyras, vienas. Autobuse tyliau už pelę. Kelalis tolimas, bet ir pogulio užumigt striokas, atais kokis razbainyks nevidonas y atims tą trirublį, babytės įdovanotą. Akim stačiom takį ir parveža Kaunan.
„Petrel. Aik, ty pas tau Juza atain. Tik vėl gvoltu neprismaukyt sava to olaus. Da vakari raiks gyvuliai apait. Kų gi ty anas nori? Maž vėl kų pripaškūdyna. Nepadabnas un žmogų jau vysyškai.” „Padabok, kad anys kuty neprisbytkytų.” Aha, tai jau tikrai, tik aš ir pridabosiu, da kad tik botogų neužvanot.
Atain lietus, atain kumelą, atain Juzą y ruduo. Naktis ir vokoras, diena atain, kartu su keleivine. Poštas y alektra atein.
Ruduo atain. Atain ir laikas iš kaimelio link namų traukt. Dar kurį laiką mieste būsiu kaimiečiokas, besigirdamas būtais ir nebūtais žygdarbiais. Juokindamas kiemo berniokus kitoniška, ne visiems supruntama šneka.
Tačiau praeina kelios asfalto dienos ir raidės grįžta į vietas. Išblėsta laisvi prisiminimai tarp asfalto ir betono džiunglių. Iki pat kitų atostogų. Atain!
Begalinis malonumas skaityti…
šaunuolis. vis laukiu naujų rašinių. Paskaitoms ir su kolege pakrizenam ?
Susidaro įspūdis, kad tekstas parašytas rytų aukštaičių tarme. Rotininkuojama ( vietoje kirčiuotos a sakoma o),bet tai ne kupiškėnų patarmė ( kupiškėnai sakydavo ne aš bet ošenai, ošei; ne volondų, bet volundų, ne ataidava, bet ataidavo, ne ruduo, bet rudo, ne keleivinės, bet keleivinas, taip netrumpindavo žodžių galūnių, nevartodavo žodžių anas, anys) Gal tai anykštėnų, kurie taip pat rotininkuodavo, patarmė ?
Matyt buvau teisus, tai anykštėnų ( rotininkų) patarmė-tekste minimi Anykščiai…Kita vertus, vienur rašoma “ataidava”, kitur- “ataidavo”( kupiškėniškai?)
Tokia tarmė sklido iš mano senelių Kupiškio rajone prieš keturiasdešimt metų. Kiek jos ir kokia ji tai paliksiu spręst specialistams, o mano atmintyje yra išlikę tai kas išlikę. Tuo labiau, kad kaime būdavau tik vasaromis.
Labai įdomu, kurioje Kupiškio rajono vietoje yra Jūsų senelių kaimas. Teko skaityti, kad Kupiškio rajono šiaurės vakarų pusėje, aplink Subačių, kupiškėnų tarmė persipina su panevėžiškių patarme- trumpinamos žodžių galūnės, Kupiškio rajono pietuose stiprėja anykštėnų patarmės įtaka ( dėda, tėvus o ne dada , tavus -dėdė, tėvas ) Kita vertus, įvardžiai anas, anys būdingi uteniškių-rokiškėnų patarmei, matyt, ir rytiniame Kupiškio rajono plote vartojamai šnektai.
Šalia Šimonių, link Utenos ar Anykščių.
Matyt, tuose kraštuose kupiškėnų patarmė persipina su anykštėnų ir uteniškių patarmėmis. Ir vis tiek labai gražu, kad dalinatės savo prisiminimais tarmiškai. Ačiū Jums.