Lietuvoje rūko beveik kas ketvirtas gyventojas, o mirštamumas nuo kraujagyslių ir širdies ligų yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Tačiau nei centralizuoto mechanizmo su atsakinga institucija, nei ilgalaikės valstybės strategijos, kaip mažinti tabako rūkymo žalą, šalyje nėra.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) stengiasi didinti patikimų žinių prieinamumą – sukūrė svetainę nerukysiu.lt. Ar to užtenka?
Geroji pasaulinė praktika rodo, kad verta turėti centralizuotą, šalies mastu veikiančią strategiją, apimančią tiek kryptingus veiksmus, tiek skaičiavimus, kiek biudžetui kasmet kainuoja rūkančių piliečių gydymas.
Turėtų būti sudarytas ir veiksmų planas, kaip mažinti žalą bei tikslai, ko norima pasiekti per metus, trejus ir dešimtmetį.
Gera strategija
Reikalinga ir plati komunikacijos kampanija, kuri ne gąsdintų gyventojus baisiais rūkymo padariniais, o įtikintų juos, kad tabako gaminiai tėra nebemadinga atgyvena.
Valstybės strategija taip pat turėtų apimti nemokamas žinovų konsultacijas, cigarečių pakaitalų ir vaistų, mažinančių abstinencijos požymius, kompensavimą.
Šeimos gydytoja Justė Latauskienė, sako, kad gera valstybės strategija turėtų užtikrinti, jog mesti rūkyti ir nerūkyti būtų lengviau ir patraukliau nei rūkyti.
Strategija, kuri sunkina rūkymą, pavyzdžiui, riboja vietas, kur galima rūkyti, ar didina rūkalų kainą, labai gerai veikia asmenims, kurie rūko, nes turi žalingą įprotį.
Vis dėlto žmonėms, kuriems nikotinas reikalingas kaip vienintelis prieinamas nuotaikos stabilizatorius, tokia strategija esą nepadeda – ji tik didina atskirtį ir kelia pyktį.
„Nikotino gaminių gamintojai labai gerai žino, kaip parduoti savo gaminius – padaro juos atrodančius naujai, nesukeliančius nepatogumų.
Žmonės nebijo gąsdinimų nikotino ar dervų kancerogenų pasekmėmis. Jie daugeliui atrodo tiek pat tikri, kiek kompiuterių pardavėjų įspėjimai, kad ilgas sėdėjimas prie kompiuterio sukels hemorojų.
Strategija, kuri veiktų, turėtų būti orientuota į gerą laimingą gyvenimą ir be nikotino, o ne nukreipta prieš jį ar jo pagundas“, – teigia gydytoja.
Vaistai ir pakaitalai
NTAKD skelbia, kad rūkymo žalą ir riziką galima sumažinti taikant pakaitinę nikotino terapiją.
Tai pleistrai, gumos, burnos purškalai ir kiti nikotino produktai be dervų, anglies monoksido bei kitų toksinų, esančių dūmuose, skirti pakeisti cigaretes.
Egzistuoja ir vaistai, skirti priklausomybei nuo nikotino gydyti, pavyzdžiui, vareniklinas ir citizinas, kurie sumažina potraukį rūkyti bei abstinencijos simptomus.
Kartais išrašomi ir nuotaiką koreguojantys vaistai – raminamieji, stimuliuojantys ir kiti simptominiai vaistai, įskaitant migdomuosius.
Tačiau nedaug šių vaistų yra kompensuojama. Tad mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams pakaitinė nikotino terapija ir vaistai gali būti nepasiekiami.
J. Latauskienė, paklausta apie vaistų skyrimą priklausomybei gydyti, teigia, kad vieno bendro vardiklio, kada ir kokius medikamentus išrašyti, nėra.
Esą lengvos priklausomybės atveju, kai žmogus turi stipriai išreikštą fizinę priklausomybę, vaistai gali būti skiriami iš karto.
O kai priklausomybė sunki ir ją lemia psichologiniai bruožai, skirti vaistus gali būti vengiama specialiai, siekiant apsaugoti asmenį nuo vienos priklausomybės pakeitimo kita.
Tiesa, tai kartais daroma laikinai, ieškant mažiau žalingo varianto.
„Vaistinis priklausomybės nikotinui gydymas yra dvejopas – pakaitinė nikotino terapija ar nikotino poveikį mažinantys vaistai, kol žalingas įprotis bus pakeistas naudingu, arba nuotaikos stabilizatoriai – vaistai, kurie daro tą patį, kaip nikotinas, tik su mažiau šalutinių reiškinių, kol bus išgydytos priežastys, kodėl žmogui nikotinas buvo reikalingas“, – aiškina gydytoja.
Trūksta žinių ir komunikacijos
Vilniaus savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus žinovas, psichiatras – psichoterapeutas Adomas Bieliauskas sako, kad šis tas Lietuvoje jau padaryta – rūkantieji nėra visiškai palikti likimo valiai.
Kai kurios klinikos, sveikatos biurai ir kitos organizacijos imasi savarankiškų sumanymų taisyti padėtį.
Bet valstybės strategijos ir paramos trūksta, todėl jos nedaug ką gali padaryti – personalo ir lėšų papildomiems darbams neužtenka.
Be to, toks nevieningas požiūris lemia atskirtį tam tikrose savivaldybėse. Vienose pagalba rūkantiems asmenims teikiama, kitose – ne.
A. Bieliausko teigimu, norintys mesti rūkyti pagalbos gali kreiptis į savo šeimos gydytoją arba psichiatrą. Taip pat žmogus su siuntimu gali kreiptis į priklausomybių ligų centrus.
„Sostinės ir Vilniaus rajono gyventojai dar gali kreiptis į Vilniaus visuomenės sveikatos biurą „Vilnius sveikiau“, kuriame mes turime savo metimo rūkyti programą.
Taikome kognityvinę elgesio terapiją. Programos dalyviai išsirenka datą, kada nori atsisakyti cigarečių, ir to siekia.
Keliaujant tos datos link dalyviai mokosi, kaip atpažinti potraukio bangas, kaip elgtis užklupus norui rūkyti, atėjus abstinencijos stadijai.
Kiekvienas dalyvis turi savo individualų planą, kurio siekia su aplinkinių pagalba“, – pasakoja psichoterapeutas.
Dar viena problema, pasak A. Bieliausko, yra tai, kad net ir Vilniuje gydytojams trūksta mokymų, o gyventojams – žinių.
J. Latauskienė mano, kad gydytoją apmokyti ar jam pačiam apsimokyti nėra sunku. Bet kiekvienos ligos gydymui reikia laiko.
O jeigu visuomenė nevertina priklausomybės nuo rūkymo kaip ligos, nėra užsakymų iš ligonių ir darboviečių (daugumos pirminės priežiūros įstaigų steigėjų yra savivaldybės), tai nėra ir spaudimo mokytis.
Be to, gydytojų darbo krūvis ir taip labai didelis.
„Išmokti gydyti priklausomybę nikotinui gydytojui nėra sudėtingiau nei išmokti gydyti, pavyzdžiui, cukrinį diabetą naujais vaistais ar sekti kardiologinių ligų gydymo gairių pakitimus.
Bet gydytojas ne guminis ir negali vienas gydyti visų ligų“, – lygina pašnekovė.
Vien psichologinės pagalbos neužtenka
J. Latauskienė pripažįsta, kad savivaldybių lygmenyje veiksmų išties imamasi – Vilniuje metimo rūkyti programa veikia.
Bet psichologinės pagalbos linijas ji vertina tik kaip skubią pagalbą, kai žmogus pajunta silpnumo akimirką.
„Tai kaip užklijuoti pleistrą ant pūlinio. Būtina, kai reikia.
Tačiau jeigu mes visus, kuriems reikia pagalbos, „numetame“ šioms linijoms ir tikimės, kad jų atsidavę nuostabūs savanoriai padarys tai, ką turėtų padaryti tęstinė tikslinė psichoterapija ar vaistinis gydymas, tai nepadedame nei kenčiantiems, nei tų linijų darbuotojams.
Ir dar atimame laiką ir resursus iš tų, kuriems tikrai reikia tik pleistro čia ir dabar“, – tikina šeimos gydytoja.
Anot jos, rūkančiųjų priklausomybė dažniausiai yra laikoma jų pačių reikalu – ne tik nesuteikiama pagalba, bet ir pati liga panaudojama prieš sergantįjį. Pavyzdžiui, teigiama, kad ji įrodo žmogaus nenorą gydytis ar gyventi.
„Nesuvokiant rūkymo priklausomybės mechanizmo ir pajutus bejėgiškumą prieš rūkančio asmens priklausomybę, gali ištikti kognityvinis disonansas ir galvojimas, kad nėra čia ko ir gydyti – norėtų, tai ir mestų“, – sako gydytoja.
Diskusijų apie tai, kieno problema yra rūkymas – pačių rūkalių ar jų gydymui milijonus išleidžiančios valstybės – ir kaip šią problemą spręsti, buvo ne viena.
Pastarąjį kartą – šiemet kovą Naktiniame Vilniaus avilyje. Joje dalyvavo ir medikai ir NTAKD atstovai. Tačiau diskusija teliko diskusija.
Vieningos strategijos, kaip mažinti tabako rūkymo žalą, Lietuvoje nėra.
NTAKD parengtoje Nacionalinėje darbotvarkėje iki 2035 metų kalbama iš esmės tik apie narkotikų žalos mažinimą.
Su alkoholiu ir tabaku susijusios priemonės labiau nukreiptos į apsaugą, pasiūlos mažinimą ir kontrolę.
