Balandžio 20 d., Istorijų namuose, Lietuvos nacionalinis muziejus atvėrė parodą „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“.
Į jo objektyvą pakliuvo viskas – ir engiamieji, ir išrinktieji, nuo Kauno favelų iki Lietuvos prezidento aplinkos. Kūrėjas, kuriam buvo atseikėta talento, bet pagailėta šlovės.
Parodos rengėjai jau dabar įsitikinę, kad žmogus-slėpinys Antanas Ingelevičius ir į dienos šviesą iškeltas jo fotografijų archyvas bus įrašyti į Lietuvos fotografijos istoriją.
Kartu tai, ko gero, yra geriausia, ką Vilnius šiemet galėtų padovanoti Kaunui – 2022 metų Europos kultūros sostinei.
Atrastas nežinomas menininkas
Antano Ingelevičiaus palikimą sudaro kiek daugiau nei 800 stiklo ir celiulioido negatyvų. Kokiomis aplinkybėmis 1948–1950 metais jie pateko į muziejų ir po to ilgiems dešimtmečiams nugulė saugyklose, turbūt jau niekas negalės papasakoti.
Muziejaus ikonografė Vitalija Jočytė, ėmusi tyrinėti A. Ingelevičiaus negatyvus, teigia, kad jie buvo skurdžiai aprašyti, pažymint tik tiek, kad autorius – „Ingelevičius“, nenurodant net jo vardo.
„Siūlo galą aiškinantis, kas galėtų būti šis asmuo, leido užčiuopti tarp negatyvų rastos Vilkolakio teatro, tarpukariu veikusio Kaune, nuotraukos ir šio teatro režisieriaus Antano Sutkaus prisiminimų knyga, kurioje autorius vaizdingai ir išsamiai apibūdino savo Vaidybos studijos auklėtinį ir fotografą Antaną Ingelevičių“, – pasakoja viena iš parodos kuratorių V. Jočytė.
Ingelevičiaus asmenybės ir jo šeimos likimą aiškintis bei fotografuotas vietas atpažinti ėmėsi muziejininkas Gytis Grižas.
Jam pavyko atnarplioti Antano gyvenimo fragmentų, surasti giminių Latvijoje ir JAV, tačiau atkurti visą žmogaus, gyvenusio tarp dviejų pasaulinių karų, paveikslą – vis dar sudėtinga.
Ingelevičius gimė 1892 m. netoli Lietuvos–Latvijos pasienio šeimoje, kuri priklausė aukštesniajam Lietuvos luomui.
Žinoma, kad išaugo į 1,83 m ūgio, pailgo veido, juosvų plaukų, žaliai mėlynų akių vyriškį; tačiau kur ir kada mokėsi bei kokį išsilavinimą įgijo, – neaišku.
„Kas tikrai žinoma: Kaune Antanas apsigyveno 1920 metais ir čia liko iki pat 1940 metų. Dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje.
Sukūręs šeimą su žmona Olga Albertina susilaukė dviejų sūnų – Rymanto Dionyzo Karolio ir Silvijaus Tauručio.
Tačiau jo pėdsakai kažkur pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Antanas persikrausto į Vilnių, kuriame gyvena iki mirties 1947 metų.
Tačiau ir tai nėra iki galo aišku. Kur galėtų būti jo kapas Vilniuje – niekaip nepavyksta rasti“, – daugiau smulkmenų atskleidžia į tyrimą apie Ingelevičiaus asmenybę įsitraukęs G. Grižas.
Parodoje – nematyto medinio tarpukario Kauno vaizdai
Ingelevičiaus kaip kūrėjas augo ir skleidėsi būtent tarpukario Kaune. Jo nuotraukose vyrauja kelios pagrindinės temos: XX a. 3–4 dešimtmečio pradžios Kaunas ir niekur nematyta jo medinė architektūra, teatras Vilkolakis, kultūros veikėjai ir bohemos gyvenimas, artimieji ir draugai.
Iš turimų archyvinių duomenų aiškėja, kad viešai savo kūrybą A. Ingelevičius pristatė tik kartą – 1935 m. surengtoje Antrojoje fotomėgėjų sąjungos parodoje, drauge su 36 kitais fotografais.
Keli jo darbai buvo atspausdinti to meto leidiniuose.
Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ pirmą kartą pristato šio – tik dabar atrasto! – menininko fotografijos darbus – tai, ką Antanas fotografavo savo malonumui ir greičiausiai tik „į stalčių“.
Lankytojai parodoje išvys pusantro šimto analoginių fotografijų, o jų visų ašimi ir ryškiausiu parodos dėmeniu taps kūrėjo ir miesto santykis.
„Parodoje iš fotografijų brėžiamas nepažinto, kaip ir pats Antanas, Kauno vaizdinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalvos, kiemeliai ir tarpuvartės, bet ir žmonės.
Tad paroda pasakoja apie miestą ir miesto kūrėjus: patį fotografą ir visus tuos, kas pateko į jo fotoobjektyvą – gatvių darbininkus, skalbėjas, laikraščių ir turgaus pardavėjus, dailininkus, rašytojus, aktorius.
Fotografijose išsaugota šių žmonių buitis, kasdienės nuotaikos, vietos atmintis“, – pasakoja parodos kuratorė Agnė Taliūtė.
Parodos rengėjai kviečia pasivaikščioti po Kauną prieš 100 metų ir diskutuoti dar ir šiandien svarbiais klausimais apie kūrėjo ir miesto santykį: kaip menininkas kuria miestą ir kaip miestas kuria menininką? Kartu muziejus turi ir dar vieną, kur kas didesnį tikslą.
„Šia paroda Ingelevičių siekiame įrašyti į Lietuvos fotografijos istoriją, kur neabejotinai, jam tikrai yra vietos ir prasmės būti.
Kartu tai, ko gero, geriausia dovana Kaunui, 2022 metų Europos kultūros sostinei“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.
Parodos erdvę papildo tarpdisciplininių menininkių Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers dueto (BIONICS) audiovizualinis kūrinys „uni.code“.
Parodą taip pat palydi specialiai jai išleistas katalogas ir atvirukai su A. Ingelevičiaus darbais.
Istorijų namų erdvėje įsikūrusios ir iki rugsėjo 25 d. veiksiančios parodos „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ rengėjai pakvies lankytojus ir į lydimuosius renginius – ekskursijas po parodą su kuratoriais, ukrainiečio menininko Nikitos Kadan nuotoliu specialiai sukurtą parodą bei lietuvio kūrėjo Luko Mykolaičio kūrinį, taip pat – seriją ketvirtadieninių teminių knygų diskusijų apie fotografiją ir teatrą bei vakarėlių, rengiamų bendradarbiaujant su „Radio Vilnius“ ir kavinės „Druska Miltai Vanduo“ komandomis, prie DJ pulto stovint Žygimantui Kudirkai, Mildai Januševičiūtei ir Eglei Trimailovaitei.
Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
