Psichoterapeutas: baimė yra ginklas, kurį sąmoningai naudoja agresorius

Nežinomybė, nerimas ir baimė – tai dažniausi šiuo metu visus mus aplankantys jausmai. Ukrainoje vyksta karas, iškilo grėsmė viso pasaulio taikai ir saugumui.

Šį didelį išbandymą galėsime įveikti, jei palaikysime vieni kitus ir išsaugosime psichologinę sveikatą. Kaip pasirūpinti savo ir artimųjų, ypač vaikų, psichine sveikata pataria Paramos vaikams centro vadovė psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė ir gydytojas psichoterapeutas Adomas Bieliauskas.

Jausti nerimą karo akivaizdoje – normalu

„Šiuo metu yra normalu jausti stiprią baimę ir nerimą. Stiprūs jausmai mums trukdo blaiviai mąstyti. To ir siekia agresorius. Tačiau yra būdų kaip išbūti su šiais jausmais ir juos įveikti“, – sako A. Bieliauskas.

Pasak žinovo, ilgalaikis stresas neigiamai veikia žmogaus sveikatą, nuolatinė prasta psichinė būsena stipriai vargina, gali sutrikti miego ritmas, darbingumas, žmogus gali pradėti jausti įvairių kūno vietų skausmus, gali pasireikšti psichikos sutrikimų.

Kaip padėti sau ir artimiesiems?

A. Bieliauskas kviečia pasirūpinkite savo ir artimųjų psichologiniais poreikiais: kalbėtis apie juntamą nerimą, baimę ir visus kitus kylančius jausmus bei mintis: „Atjauskite save ir savo artimąjį, kuris galbūt jaučia tą patį. Parodykite, kad priimate ir suprantate kito jausmus ir labai norėtumėte sumažinti jų kančią“.

Pasak psichoterapeuto, įveikti nerimą padeda dienotvarkės laikymasis. Būtina tęsti kasdienes veiklas, nemesti darbų, į dienos rutiną įtraukti mankštą, valymą, kasdienius ruošos darbus ir nepamiršti malonios veiklos, jos neatidėti.

„Pasirūpinkite savo kūnu. Reguliariai sportuokite, darykite mankštą. Užtikrinkite pastovų miego režimą. Venkite didinti alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Išbandykite atsipalaidavimą arba meditaciją. Valgykite sveikai, subalansuokite mitybą“, – pataria A. Bieliauskas.

Pasak jo, labai svarbu vengti žinių pertekliaus, riboti gaunamą naujienų kiekį: „Žinias tikrinkitės ribotai, pavyzdžiui du kartus per dieną.

Darykite pertraukas nuo naujienų skaitymo, žinių žiūrėjimo. Ūmus ir beveik nenutrūkstamas žinių srautas apie karą kelia didžiulį nerimą. Venkite žinių, kurios jus paveikia ypatingai stipriai, pavyzdžiui žiaurūs vaizdo įrašai internete“.

Anot psichoterapeuto, iškęsti šį sudėtingą laikotarpį padės aktyvi veikla, savanorystė, darymas to, ką galime patys valdyti: „Esant nenutrūkstamai nerimastingų minčių virtinei apie karą, nukreipkite dėmesį nuo katastrofinių scenarijų ir geriau orientuokitės į galimus veiksmus – pasirūpinkite vieni kitais, turėkite veiksmų planą, galite prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams, savanoriauti, paaukoti pinigų ar daiktų, būti kraujo donoru.

Dalinkitės gerumu, atjauta ir palaikymu. Būkite empatiški, kantrūs ir vieningi“.

Ar su vaikais reikia kalbėti apie karą?

Tai priklauso nuo vaiko amžiaus ir aktyvumo, sako A. Kurienė. Pasak jos, su vyresniais vaikais reikia kalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, galimas grėsmes, tačiau su mažesniais, ypač ikimokyklinukais, to daryti nereikėtų.

Žinovė pabrėžia, kad vaikų būklė didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokia yra tėvų būklė, kaip jie pakelia baimę ir nerimą, kaip elgiasi: „Svarbu kiek tėvai yra pajėgūs išlaikyti savyje tuos jausmus, jų nepaskleisti.

Mes šiuo metu galime pamatyti ne vieną vaiką, kuris nieko nežino apie tai, kas darosi, tačiau yra neramus, nes mato labai nerimaujančius tėvus.

Mato kaip tėvai šnabždasi, yra nuolat įlindę į kompiuterį, padažnėja senelių, kitų žmonių skambučiai. Tai vaikui kelia didžiulį nerimą“.

Pasak žinovės, jei vaikas mato nerimaujančius tėvus, jam reikia paaiškinti kas vyksta, tačiau būtina akcentuoti, kad Lietuvoje šiuo metu karo nėra ir jis yra saugus.

Kaip padėti vaikams?

Susirūpinti reikėtų, jei pasikeitė vaiko elgesys: vaikas tapo dirglus, neramus, kaprizingas, sunkiau užmiega, užklumpa pykčio priepuoliai, sutriko valgymas, padidėjo verksmingumas, žaidimai tapo destruktyvūs.

Paaugliai gali nustoti mokytis, nutraukti ryšius su draugais, nebendrauti su tėvais. Tai, pasak žinovės, yra požymiai rodantys, jog vaikui reikia pagalbos. Nerimas, kurį vaikas išgyvena, nebetelpa jame ir yra „išveikiamas“ per jausmus ir kūno kalbą.

„Labai svarbu kalbėtis su vaikais ir aptarti jausmus, kuriuos jie jaučiama, klausti vaikų, ką jie jaučia“, – sako A. Kurienė ir priduria, kad stresinėje situacijoje vaikai, kaip ir suaugusieji, gali jausti nevienodus jausmus.

Visus juos reikia rimtai priimti. Vaikams, kaip ir suaugusiems, nusiraminti padeda tie patys dalykai: fizinė veikla, skanus maistas, rutina, malonūs užsiėmimai, atsakomybių turėjimas.

„Jei vaikas jaučia nerimą, reikėtų pasistengti jį nuraminti apkabinant, kartu praleidžiant laiką, bendrai pavalgant, kartu pavakarojant, skaitant pasaką, einant kartu pasivaikščioti“, – sako A. Kurienė.

Psichoterapeutė pataria maksimaliai išlaikyti dienos rutiną: „Išgyvenamas sunkus laikotarpis neturėtų sutrikdyti nei pamokų ruošos laiko, nei žaidimų, nei šuns pavedžiojimo po kiemą. Jei įprastai vaikams buvo sekama pasaka prieš miegą, tai taip pat turėtų išlikti“.

Žinovė ragina neišsigąsti, jei vaikai pradėtų žaisti karą: „Svarbu nestabdyti ir nesigąsdinti, jei vaikai žaidžia karą. Vaikai, ypač mažesni, gyvena savotiškame magiškame pasaulyje ir jie randa būdų, kaip sau padėti.

Be to visais laikais vaikai žaidė karą. Dauguma vaikų žaidimų yra apie gėrio ir blogio paieškas. Bežaisdami jie „perdirba“ savo neramumą. Jiems labai svarbu pajausti, kad gali kažką padaryti, kad gėris laimėtų“.

Pasak A. Kurienės, tėvams, visgi, svarbu stebėti kaip žaidimas vykstą, koks jo turinys. Jei karą „laimi“ „blogiečiai“, tai esą gali rodyti, jog vaiko psichikoje neramiosios mintys, bejėgystės jausmas ima viršų: „Jei būsime šalia vaiko ir žaidime padėsime jam ieškoti sprendimų kaip „geriečiai“ galėtų laimėti – atgauti jėgas, įgyti naujų galių, pasistatyti barikadų – sėkminga žaidimo baigtis sustiprins vaiko psichiką“.

Stresinėse padėtyse tiek suaugusiems, tiek ir vaikams svarbu turėti galimybę veikti, kontroliuoti dalykus, kuriuos galima kontroliuoti. Reikėtų surasti vaikams realios veiklos, kaip jie galėtų prisidėti prie svarbių darbų ir įvykių.

„Galbūt vaikai gali piešti piešinius, palaikančius ukrainiečių tautą. Galbūt jie gali atrinkti savo drabužius ar žaislus ir paaukoti juos labdarai – pasidalinti su vaikais, kurie dėl karo neteko šių dalykų.

Svarbu vaikus įtraukti į veiklą, kurioje jie jaustųsi galintys kažką naudingo nuveikti“, – sako A. Kurienė.