„Vaikas, kuriam dažniausiai niekas nepatinka ir nieko nenori, liko sužavėtas! Prašosi vėl į tokį žygį! Taigi, dar kartą dėkojame už viską ir lauksim naujų žygių!“ – tai vieno dalyvių mamos Lauros Volodkienės atsiliepimai, sūnui grįžus namo.
Įdomu būti tėvais. Ir visai nesvarbu, kokiame laikmetyje gyvename, iššūkių tėvystei buvo ir bus. Vaikai prie ekranų, mažėjantys socialumo įgūdžiai, fizinio judėjimo ir darbo nebuvimas, kasdienis suvokimas, kad vaikams jau vis mažiau kas įdomu, mūsų laiko stoka bendravimui ir tas didėjantis kaltės jausmas, kaskart perskaičius ką nors apie teigiamą tėvystę.
Visko tiek daug, kad rodos, kažin, ar galima pataisyti padėtį, kuomet vaikai jau bepaliekantys namus. Tačiau stengtis padaryti, ką galime, vis tiek norisi.
Šiandien man gražu stebėti, kaip prie moterų pajudinto savasties paieškų proceso, aktyviai jungiasi vyrai. Vis daugiau jų nebijo patirti, kad laiką galima leisti kitaip nei jie pratę.
Neįkainojama patirtis buvo tyliai pro objektyvą stebėti VšĮ Lukšų Vyrai steigėjo Gintauto Maurico rengiamą „Vilkų ir Vilkiukų žiema“ stovyklą.
Prienų raj., Užuguostyje esančioje išskirtinėje sodyboje vienai parai rinkosi tėvai ir jų vaikai. Nors sumanymas – tėvas ir sūnus, bet priimami ir tėvai su dukromis, bei mamos, kurios vienos augina vaikus.
Pirminis sumanymas remiasi tuo, kad Gintautas siekia pasidalinti vyriškais ir tėviškais įgūdžiais, kurie leistų ir pačiam atsiskleisti, ir rasti gilesnį bei artimesnį ryšį su vaiku.
Daug veiklos, mažai patogumo, itin reti klausimai „ar tu alkanas?”, „ar nešalta?“, daug įsiklausymo ir griežto tono, bei jokių mamų nustatytų taisyklių – tokie pagrindiniai įspūdžiai.
Kadangi Gintautas Mauricas ilgus metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, stovykloje gausu karinių bruožų ir griežtos tvarkos bei bendravimo.
Stebint iš šalies, susidarė įspūdis, kad tai įdomu ir neįprasta ne tik vaikams, bet ir tėvams. Iš kasdienybės atsineštas lengvumas ir lankstumas čia kuriam laikui buvo pakeistas į discipliną ir struktūrą.
Viena yra matyti tėtį namuose ir imti pavyzdį iš dalykų, kuriuos tėtis išmano. Visai kas kita matyti tėtį esant naujoje erdvėje ar socialiniame vaidmenyje.
Šioje stovykloje tiek tėtis, tiek vaikas tapo nuotykių dalyviais, priimantys viską, kas parengta rengėjo. Ir čia jau tėtis, patinka jam tai ar ne, moka jis tai ar ne, sutinka su tuo ar ne, tampa pavyzdžiu vaikui, kaip būti naujose patirtyse.
Įdomu buvo stebėti, kaip vaikai reaguoja į jiems suteikiamą atsakomybę, kuomet tėčiai tampa tik šalia esančiais patarėjais ir pagalbininkais.
Anot Gintauto „Šios stovyklos pagrindinis tikslas yra stiprinti tėvo ir vaiko tarpusavio pasitikėjimą, norėta suteikti tėčiams žinias ir įgūdžius, kurių pagalba prieš savo vaiką galėtų užsidirbti „didvyrio taškų“, kuomet žygio metu sugebės parankinėmis priemonėmis įkurti ugnį ar gamtoje rasti vandenį ir jį paruošti naudojimui.“
O kur dar vyrų tarpusavio bendravimas ir pasirinkimai varžytis ar susitarti, ginčytis ar išklausyti? Visa tai savo akimis matė vaikai.
Ir tikrai taip – vyrai kalba. Daug kalba. Penktadienio vakaras, praleistas prie laužo, klausantis Renatos Šmikytės autentiško pasakojimo apie vilkus ir jų gyvenimo būdą, įtraukė visus į gerokai ilgesnį nei žadėta pokalbį.
Vaikai, prigludę prie tėčių, arba susisukę į pledus, įdėmiai klausėsi diskusijos, kurioje vienas per kitą klausimais ir pasidalinimais tėčiai dalinosi savo išmintimi.
Net jeigu po stovyklos visi grįžo pavargę, sušalę ir murzini iki ausų, bet tai buvo laikas, kurį jie leido kartu kitų vyrų draugijoje.
Tėtis visada leis vaikui įlūžti į plono ledo balą ir sušlapti iki ausų, bet niekada neleis paskęsti. Štai ta plona riba tarp mūsų mamiško rūpestingumo ir vyriško auklėjimo. Leiskime vyrams ir vaikams tai patirti, netrukdydamos jiems.
Tuo tarpu Gintautas Mauricas džiaugiasi, kad rėmėjų – UNIQA, „Armijai ir Civiliams“, Bankera bei „Motiejaus kepyklėlė“ pagalba stovykla tapo finansiškai patrauklesnė.
Rengėjas džiaugiasi, kad ir artėjančios stovyklos „Vilkų ir Vilkiukų žiema II“ metu vasario 12–15 d. jaus šių kompanijų paramą.
