Jau lapkričio 26 dieną kino teatruose pasirodys Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“.
Pati režisierė teigia, kad filmas pakvies kiekvieną žiūrovą ieškoti kario savyje, o filmo veikėjos tikisi, kad jų patirtis ir išgyvenimai kariuomenėje įkvėps tarnauti kitus.
„Trys merginos iš skirtingų Lietuvos miestų nusprendžia tapti pradinės karo tarnybos savanorėmis. Devynis mėnesius joms teks treniruotis ir gyventi izoliuotoje karo bazėje su keliais šimtais vyrų.
Kuo jos taps, kai romantika ir jaunatviškas maksimalizmas išblės? Kai paaiškės, kad tikrovė primena karą ir tikroji kova – tavyje?“, – rašoma filmo anonse.
Artėjant pristatymui, filmo veikėjos Gintarė Macijauskaitė ir Karina Ivona Tupko pasidalino savo įspūdžiais, o tiksliau – prisiminimais.
Apie tai, kaip prieš kelerius metus atėjusios į Lietuvos kariuomenę jos tapo ne tik karėmis, bet ir aktorėmis. Tiesa, tokiomis, kurioms nieko vaidinti nereikėjo.
„Vaidybos tikrai nebuvo, viskas buvo filmuojama iš nuošalės, filmuojama taip, kaip iš tikrųjų viskas atrodo. Man nieko neliepė daryti – nei pasišypsoti, nei būti piktesne.
Jausmai buvo tikri, nebuvo nieko išvaidinto ar kažko netikro“, – teigia Gintarė.
„Buvo baisoka pačioje pradžioje, kai tik pradėjo filmuoti, nes filmai filmuojami surežisuoti, o čia reikėjo tiesiog būti savimi.
Labai smagu, kad visi tie įspūdžiai yra nufilmuoti ir pažiūrėjus filmą juos bus galima prisiminti“, – sako Karina.
Merginos savo mintimis apie filmą pasidalino tuomet, kai jo dar buvo nemačiusios – vos spėjusios pamatyti filmo anonsą. Vos kelios pamatytos scenos privertė mintimis sugrįžti į pirmąją pažintį su kariuomene.
„Buvo smagu pamatyti, kaip atrodžiau, kaip mąsčiau, ką dariau, stebėti, kaip atlikau savo tarnybą. Nors dar teko matyti tik keletą kadrų, jie tikrai nustebino ir buvo labai įdomu.
Gera grįžti į šias savo tarnybos dienas. Pasižiūrėjusi filmą prisiminsiu laikus, kurie praėjo ir jau nebegrįš“, – sako Gintarė.
„Anonsas labai patiko. Matyti save iš šalies – neįprastas jausmas. Kiekvienam reikia pajausti tai, kai matai save iš šalies, ir tai yra ne telefono vaizdo įrašas, o kurtas filmas…
Man labai įdomu, ką būtent žmonės pamatys, kaip bus įkelti visi nufilmuoti įrašai. Kaip bus parodytas mano gyvenimas, mano tarnavimas… Smagu tai prisiminti, gal tai įkvėps ir kitus“, – kalba Karina.
Gintarės ir Karinos likimai po pradinės karo tarnybos susiklostė skirtingai. Gintarė liko kariuomenėje ir šiuo metu tarnauja Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione.
Karina, nors ir norėjo likti, pasitarusi su gydytojais priėmė sprendimą ieškoti laimės kitose srityse. Mergina tvirtina, kad tarnybos metu įveikti iššūkiai davė jai daug naudos.
„Tarnaujant būdavo ir sunkių akimirkų, bet kažkaip kovoji. Tarnaudami kariuomenėje esame visi kartu, ne kiekvienas po vieną, tai duoda savo.
Tu eini, stengiesi, perlipi per save, vis tiek kažką darai, tai labai palengvina gyvenimą.
Po tarnybos pasikeitė mano požiūris į žmones, bendravimas, įpročiai kažkokie kitokie pasidarė – dėl tvarkos, dėl režimo.
Pastatai savo pirmenybes – kam pirmiau, kam vėliau. Tokie visokie dalykai labai praverčia gyvenime“, – pasakoja Karina.
Vaizdo įrašas:
„Kariuomenė yra gerai. Kariuomenės vengti tikrai nereikia. Patarnavęs pasikeiti, ir tik į gerą. Tikiuosi, kad tai bus žinutė, kurią iš šio filmo išsineš visi jį pamatę būsimieji šauktiniai“, – priduria ji.
Išmėginti save karinėje tarnyboje pataria ir Gintarė. Tiek vaikinams, tiek merginoms.
„Tu gali išbandyti save ir pamatyti, kad tu gali daug daugiau negu pats galvoji. Nereikia bijoti to, kas bus. Reikia bijoti to, ko negali būti“, – sako Gen. Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono grandinė.
Šauktinių kariuomenė Lietuvoje atnaujinta 2015 metais. Savanoriškai atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą gali vaikinai ir merginos.
Jei nepakanka savanoriškai atvykusiųjų atlikti karo tarnybą, į devynių mėnesių nuolatinę privalomąją pradinę tarnybą šaukiami 18–23 metų (įskaitytinai) vaikinai.
Būdus, kaip išbandyti save kariuomenėje, rasite čia.
